Šiandien virtuvėje kasdien laužomi standartai. Salotos gali būti saldžios, ledai – sūrūs, pica gali būti su vaisiais, o džemas – su svogūnais. Tradicinis prancūziškas patiekalas „terrine“ paprastai ruošiamas iš įvairios mėsos, bet gali būti ir... saldus. Tik, žinoma, be jokios mėsos, o su vasaros uogomis ir kreminiu varškės sluoksneliu.
Prancūzų darbo liaudies sukurtas patiekalas, pavadintas terrine, labai greitai tapo populiarus visoje šalyje, o visai netrukus imtas gaminti ir prabangiausiuose Prancūzijos restoranuose. Tradicinis terrine – tai mėsos patiekalas, paprastai pailgos formos, ruošiamas iš įvairių mėsos rūšių, sluoksniuojant ją dailiais sluoksniais. Įprastam terrine pagaminti reikia laiko ir kantrybės. Iš pradžių mėsa susluoksniuojama specialiame pailgame inde, paskui marinuojama vyno ir žolelių marinate bent dieną. Vėliau terrine „iškepamas“ karšto vandens vonelėje, paliekamas dienai visiškai atvėsti ir galiausiai dedamas į šaldytuvą bent porai dienų, kad „subręstų“, sutvirtėtų ir geriausiai atskleistų savo skonį.
Pagrindinis iš mėsos paruošto terrine ypatumas – kepimo būdas ir procesas. Terrine nėra kepamas orkaitėje: kepimo indas su susluoksniuotais produktais uždengiamas ir panardinamas į labai karšto vandens vonelę, vadinamą bain-marie. Vanduo neturi būti verdantis, tačiau pakankamai karštas, kad mėsa „iškeptų“. Be to, kai terrine atvėsta, jis privalo būti stipriai suslegiamas ir taip laikomas šaldytuve bent kelias dienas – tokiu būdu patiekalas įgauna vientisumo ir tvirtumo.
Tam, kad terrine atrodytų gražiau, dažnai tarp mėsos sluoksnių įterpiamas daržovių ar žalumynų sluoksnelis. Dėl jų patiekalo riekelės atrodo įdomiau ir prabangiau. Iš tiesų terrine sluoksniavimas, pasitelkus šiek tiek kūrybos ir fantazijos, gali padėti sukurti ne tik maisto patiekalą, tačiau ir meno kūrinį. Marie-Antoine Careme’ad (1786–1833), knygos The Art of French Cuisine in 19th century autorius, gali būti vadinamas tikru terrine architektu. Tai buvo šefas, kuris maisto patiekalus siekdavo paversti meno kūriniais, o savo entuziazmu sėkmingai užkrėsdavo ir savo mokinius.
Kartais terrine ruošiamas vien tik iš įvairių daržovių, kartais į ingredientų sąrašą įterpiamas ir sūris. Nors ne toks populiarus pasaulyje, tačiau Prancūzijoje ruošiamas jūrų gėrybių terrine.
Saldus terrine – dar vieno standarto virtuvėje sulaužymas. Nors tai nėra klasikinis prancūzų patiekalo variantas, šis desertas ir mėsos terrine turi nemažai bendro. Pirma, jų forma yra vienoda. Antra, abiejų gaminimo proceso esmė tokia pati: produktai sluoksniuojami, todėl prapjautas patiekalas atrodo itin žaviai. Trečia, tiek saldus, tiek nesaldus terrine nekepami orkaitėje. Ketvirta, abu jie yra labai gardūs, be to, puikiai papuošia šventinį stalą.
Dabar, kol dar vasara, kol galime džiaugtis sezoninėmis gėrybėmis, šviežiomis uogomis, kviečiame išbandyti saldųjį terrine su mėlynėmis ir kreminiu varškės sluoksniu. Pastarasis puikiai kontrastuoja su mėlynių želė gaivumu, todėl deserto skonis tiesiog tobulai subalansuotas. Gaivus ir tirpstantis burnoje. Saldus, bet su jaučiama malonia uogų rūgštele.
Tekstas ir receptas Astos Černės