Norai, žinoma, buvo geri, bet ne paslaptis, kokia vieta jais išgrįsta... Prieš šimtą metų mėginimas prievarta išblaivinti amerikiečius – nuo 1920 iki 1933 metų JAV galiojusi Prohibicija, arba sausasis įstatymas, – galiausiai patyrė fiasko. Tačiau tai buvo išties legendinis laikas.
Džiazas, gangsteriai, vyrai su skrybėlėmis ir plačiais paltais, moterys bob stiliaus šukuosenomis bei suknelėmis pažemintu liemeniu. Ir... laisvai besiliejantis alkoholis, tiesa, dažniausiai gurkšnojamas iš arbatos puodelių... Tokį šį laikotarpį pažįstame iš gausybės Holivudo filmų. Paveikslas, žinoma, kiek romantizuotas, bet iš esmės tikslus. O juk siekio būta kilnaus – kad Amerika nustotų gerti. Tačiau galiausiai nesėkmę teko pripažinti net didžiausiems sausojo įstatymo šalininkams. Antai vienas jų, žymus finansininkas ir filantropas Johnas D. Rockefelleris jaunesnysis, dėstydamas savo požiūrį 1932 metais rašytame laiške, negalėjo nuslėpti nusivylimo. „Įvedus draudimą, tikėjausi, kad jį plačiai palaikys visuomenė ir netrukus ateis diena, kai visi suvoks, kokie pražūtingi alkoholio vartojimo padariniai. Tačiau pamažu ir labai nenoriai teko pripažinti, kad trokštamas rezultatas nebuvo pasiektas. Girtavimas dar labiau padidėjo, smukles pakeitė nelegalūs barai, atsirado milžiniška įstatymų pažeidėjų armija, daugelis net pačių geriausių mūsų piliečių atvirai ignoruoja draudimus, o nusikalstamumas išaugo iki dar neregėto lygio...“
Kirvuku ir Dievo žodžiu
Nejaugi viskas atrodė taip blogai? Situacija dėl alkoholio vartojimo Amerikoje buvo sudėtinga nuo pat pirmųjų kolonistų laikų. Iš senutės Europos į Naująjį pasaulį vyko toli gražu ne vien dievobaimingi ir santūrūs protestantai. Daugumos atvykėlių biografija buvo tamsi, o gerklės – nuolatos išdžiūvusios. Kita vertus, jau XVII amžiaus viduryje kolonistams tapo aišku, kad stiprių gėrimų vartojimas gali kelti bėdų. Pavyzdžiui, nepratę gerti indėnai paragavę ugninio vandens tapdavo visiškai nenuspėjami. Dar 1657 metais Masačusetse buvo įvesti pirmieji alkoholio pardavimo čiabuviams ribojimai.
Vystantis pramonei problemų dėl alkoholio padaugėjo: apgirtę darbininkai nesugebėdavo valdyti įrangos, dažnai susižalodavo arba sulaužydavo brangias stakles.
XVIII amžiaus pabaigoje vienas garsiausių JAV mokslininkų ir visuomenės veikėjų, Nepriklausomybės deklaracijos signataras ir vienas iš Amerikos psichiatrijos tėvų Benjaminas Rushas savo moksliniuose darbuose įrodė, kad piktnaudžiauti alkoholiu kenkia sveikatai. Tiesa, garbiam mokslo vyrui neužkliuvo fermentuoti gėrimai, pavyzdžiui, sidras, jis smerkė stipraus alkoholio vartojimą.
Matyt, įkvėpta Rusho atradimų 1789-aisiais grupė Konektikuto fermerių įkūrė Saikingumo asociaciją. Netrukus draugijos, kovojančios su alkoholio piktnaudžiavimu, atsirado dar aštuoniose valstijose. Iš pradžių jų nariais dažniausiai tapdavo pasiturintys aukšto socialinio statuso vyrai, o veikla apsiribodavo periodiniais susitikimais ir nebuvo labai veiksminga. 1826 metais Bostone buvo įregistruota Amerikos blaivybės skatinimo draugija. Per dešimtmetį įvairiose valstijose ir miestuose susikūrė daugiau nei aštuoni tūkstančiai šios draugijos skyrių, o narių, davusių blaivybės įžadus, skaičius išaugo iki beveik pusantro milijono. Organizacijos, kurios veikloje aktyviai dalyvavo protestantų pamokslininkai, dėmesio centre buvo ir socialinės bėdos, tačiau siekis uždrausti (pamirškite santūrias saikingo vartojimo idėjas!) gaminti ir prekiauti alkoholiu visada buvo tarp svarbiausių tikslų. Pirmąją reikšmingą pergalę kovotojai už blaivybę pasiekė 1838-aisiais: Masačusetso valstijoje buvo uždrausta prekiauti stipriais alkoholiniais gėrimais mažesniuose nei 15 galonų (beveik 57 litrų) induose, taigi išsvajotų velnio lašų galėjo įsigyti tik labai pasiturintys piliečiai. Tiesa, po dvejų metų įstatymas atšauktas, tačiau 1851-aisiais kitos valstijos – Meino – valdžia priėmė įstatymą, apskritai draudžiantį gaminti alkoholį ir juo prekiauti. Per penkerius metus Meinu pasekė dar 12 valstijų.
Prasidėjus JAV pilietiniam karui ir atsiradus didesnėms bėdoms, Amerikos blaivybės skatinimo draugijos įtaka sumenko, tačiau karui pasibaigus vėl pradėtas puolimas.
Atsirado dar keletas už blaivybę kovojančių organizacijų, beje, sėkmingai gyvuojančių iki šiol: šiemet 150 metų sukaktį mininti Prohibicijos partija ir Moterų krikščionių blaivybės sąjunga. 1881-aisiais alkoholį už įstatymo ribų paskelbė Kanzasas. Čia iki šiol sklando legendos apie atkaklumu ir radikaliais kovos už blaivybę metodais pasižymėjusią prohibicijos šalininkę Carrie Nation. Aktyvi moteriškė, apsiginklavusi nedideliu kirvuku ir Biblija, įsiverždavo į salūnus, išvaikydavo lankytojus ir kirvuku sudaužydavo butelius alkoholio. Carrie buvo suimta daugiau nei 30 kartų, tačiau tai neatvėsino jos ryžto.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje tarp alkoholio draudimo šalininkų ir priešininkų JAV prasidėjo tikras propagandinis ir teisinis karas. Populiariuose laikraščiuose skelbiami straipsniai palaikydavo tai vieną, tai kitą stovyklą. Šia tema didžiuliais tiražais būdavo spausdinami lankstinukai ir brošiūros, visuomenės dėmesį traukė alkoholio gamintojų ir pardavėjų inicijuoti ieškiniai valstijų, uždraudusių alkoholį, valdžios institucijoms.
1893 metais susikūrė nauja asociacija, kovojanti su alkoholio vartojimu, skambiai pavadinta Antisalūnų lyga (Anti-Saloon League). Aktyviai palaikoma įvairių religinių grupių, politinių bei profesinių organizacijų ir judėjimų (nuo sufražisčių ir kovotojų už darbininkų teises iki Kukluksklano pietinėse valstijose) ji greitai tapo įtakinga organizacija, veikiančia visose JAV.
1914 metais dvylikoje valstijų buvo įvesti alkoholio gamybos ir prekybos apribojimai.
Neoficialiai jos vadintos „sausomis“ valstijomis – kitaip nei „drėgnos“ valstijos, kuriose tokių apribojimų nebuvo. Tuo metu blaivybės sąjūdis buvo toks stiprus, kad vos po dvejų metų, 1916-aisiais, „sausų“ valstijų skaičius jau siekė 23.
Kai JAV stojo į Pirmąjį pasaulinį karą, legalaus alkoholio likimas šalyje jau buvo nulemtas, o karinis konfliktas tapo paskutine vinimi į jo karstą. „Rugiai ir miežiai, iš kurių gaminamas viskis ar verdamas alus, reikalingi mūsų kareiviams maitinti!“ – skelbė prohibicijos šalininkai. Nemenkos įtakos turėjo ir faktas, kad tradiciškai didelė alkoholio pramonės dalis buvo sutelkta vokiečių kilmės pramonininkų rankose. „Vokiečiai – mūsų priešai už vandenyno. Tačiau turime vokiečių priešų ir savo šalyje, – rėžė aktyvus sausojo įstatymo šalininkas, Viskonsino politikas Johnas Strange’as. – Patys grėsmingiausi iš jų, patys klastingiausi ir pikčiausi – Pabstas, Schlitzas, Blatzas ir Milleris (vokiečių kilmės verslininkai, didžiausių JAV alaus daryklų įkūrėjai ir savininkai – red. past.).“
Žinoma, tuo metu, kai JAV įsigaliojo prohibicija, karas buvo seniai baigęsis, tačiau šis faktas jau neturėjo reikšmės – problemų, kylančių dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, mastas buvo pernelyg didelis, o sausojo įstatymo šalininkų įtaka – pernelyg svari. Antisalūnų lygos lyderio Wayne’o B. Wheelerio ir jo šalininkų meistriškai sulošto politinio žaidimo ir aktyvios lobistinės veiklos rezultatas – aštuonioliktoji JAV Konstitucijos pataisa, skelbianti, kad visoje šalies teritorijoje draudžiama gaminti, importuoti, transportuoti ir pardavinėti „svaigiuosius skysčius“. Dabar niekas negalės reikalauti atšaukti sausąjį įstatymą, apeliuodamas į tai, kad jis esą yra antikonstitucinis! Nepaisant prezidento Woodrow Wilsono veto, 1919-ųjų spalio 28 dieną Kongresas priėmė Volsteado aktą (pavadintą pagal Kongreso nario, Atstovų rūmų Teismų komiteto pirmininko Andrew Volsteado pavardę) – įstatymą, skirtą Konstitucijos pataisos nuostatoms įgyvendinti. Pagal jį, aštuonioliktoji pataisa turėjo įsigalioti 1920 metų sausio 19-ąją – nuo šios dienos visa šalis turėjo tapti sausa.
Tačiau kovotojai už blaivybę neįvertino žmonių noro išgerti.
Viskis vaistinėse ir vynas iš plytų
Likus kelioms dienoms iki akimirkos, kai alaus čiaupai turėjo visiems laikams išdžiūti, o barų ir alkoholiu prekiaujančių parduotuvių lentynos – ištuštėti, JAV didmiesčių nuo San Fransisko iki Niujorko gatvės buvo kimšte užkimštos automobilių, sunkvežimių, vežimų ar karučių, kuriais buvo vežami buteliai, butelaičiai, statinaitės ir kitokios talpyklos, pilnos įvairiausių rūšių „svaigiųjų skysčių“.
Namų priebučiuose, verandose, kiemuose, laiptų aikštelėse ar tiesiog gatvėse stovėjo dėžės ir krepšiai su pristatytomis prekėmis, už kurių transportavimą jau po keliolikos valandų galėjo būti uždėti antrankiai – nacija ruošėsi artėjančiai „sausrai“.
Aštuonioliktoji pataisa draudė alkoholį „gaminti, parduoti ir transportuoti“, tačiau nedraudė vartoti, todėl pasiturintys amerikiečiai tuštino parduotuvių sandėlius, restoranų ir klubų podėlius. Kai kuriems pavyko sukaupti įspūdingas atsargas. Net valstybės galvos nebuvo išimtis: baigęs kadenciją Woodrow Wilsonas pergabeno gėrimų atsargas į savo rezidenciją Vašingtone, kad atlaisvintų Baltųjų rūmų podėlius įpėdinio Warreno G. Hardingo alkoholio „kolekcijai“. Turtingesni įsigijo net visą barų įrangą, kad prasidėjus prohibicijai galėtų savo prabangiuose namuose mėgautis uždraustu vaisiumi „kaip senais gerais laikais“.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš pradžių atrodė, jog radikalus eksperimentas pavyko. Devintąjį dešimtmetį Bostono universiteto atliktas tyrimas rodo, kad per keletą pirmųjų prohibicijos metų alkoholio vartojimas šalyje sumažėjo maždaug 70 procentų. Smarkiai susitraukė neblaivių asmenų padarytų nusikaltimų, kepenų cirozės ir nesaikingo alkoholio vartojimo sukeltų psichikos sutrikimo atvejų. Šiek tiek pagerėjo demografinė padėtis, pakilo darbo našumas, pramonėje kardinaliai sumažėjo nelaimingų atsitikimų dėl apsvaigusių ar pagiringų darbininkų kaltės.
Sausojo įstatymo šalininkai triumfavo. „Vyrai nuo šiol vaikščios tiesūs, moterys šypsosis, o vaikai krykštaus, – su užsidegimu piešė netrukus žemėje įsivyrausiančio rojaus vaizdus evangelikų pamokslininkas Billy Sunday, kreipdamasis į 10 tūkstančių tikinčiųjų, susirinkusių jo palapinėje Norfolke, Virdžinijoje. – Pragaras amžiams ištuštės!“
Tačiau netrukus ėmė aiškėti, kad pragare, ko gera, teks statyti priestatą.
Alkoholį už įstatymo ribų skelbiančiame Volsteado akte buvo numatyta keletas įdomių išimčių. Vyną vis dar buvo galima vartoti per religines apeigas (atsirado tūkstančiai dvasininkų, kurių reputacija ir dievotumas kėlė pagrįstų abejonių), viskio ir kitų stipriųjų gėrimų galima buvo įsigyti vaistinėse pateikus receptą. Ir iki sausojo įstatymo gydytojai neretai skirdavo stipraus alkoholio kaip vaisto įvairioms ligoms bei negalavimams – nuo dantų skausmo iki gripo – gydyti. Įvedus prohibiciją padėtis pasikeitė tik tiek, kad dabar šio „vaisto“ buvo skiriama šimtus kartų daugiau. Pagal įstatymą „pacientai“, turintys receptą, galėjo kas dešimt dienų nusipirkti pintą (apie 0,57 litro) stipraus gėrimo. Atsirasdavo gydytojų, kurie per dieną išrašydavo beveik 500 tokių receptų! Medikų nurodymai kartais skambėdavo itin juokingai, pavyzdžiui: „Vartokite po tris uncijas kas valandą, kol pajusite stimuliuojamą poveikį.“ Tiek nesąžiningi gydytojai, tiek vaistinės klestėjo. Jei tikėtume JAV istoriku Danieliu Okrentu, būtent pelnas iš prekybos alkoholiu padėjo nedideliam vaistinių tinklui „Walgreens“ prohibicijos metais išaugti nuo kuklių 20 prekybos vietų iki daugiau nei 500 (kompanija, beje, sėkmingai gyvuoja iki šiol, valdo antrą pagal dydį vaistinių tinklą JAV ir atkakliai neigia ne itin garbingą savo suklestėjimo priežastį). Kai kurie gydytojai, nenorėdami gaišti laiko, tiesiog pasirašydavo tuščius receptus ir parduodavo juos ištroškusiems pacientams arba pogrindiniams prekeiviams.
Alaus darykloms buvo palikta teisė gaminti gėrimus, kuriuose alkoholio koncentracija neviršija 0,5 procento, – toks alus pusiau juokais pradėtas vadinti „near beer“ („beveik alus“). Žinoma, norint nors šiek tiek apsvaigti, jo išgerti reikėdavo labai daug.
Kur kas populiaresnės tapo... vynuogių sultys – jas rauginant buvo galima pasigaminti vyno ar bent į jį panašaus alkoholio turinčio gėrimo.
Kai kurie vyndariai, mėgindami išvengti bankroto, pradėjo gaminti vynuogių sulčių koncentratą – pusiau kietą masę, kuriai prilipo pavadinimas „wine bricks“ („vyno plytos“). Ant produkto pakuotės puikuodavosi perspėjimas: „Kai briketą ištirpinsite vandenyje, gauto skysčio jokiu būdu nepalikite inde šiltai 20 dienų, kitaip jis virs vynu.“ Ar reikia pridurti, kad absoliuti dauguma pirkėjų elgėsi atvirkščiai?!
Jei yra paklausa, atsiras ir pasiūla. Kai legalios alkoholio gamyklos buvo priverstos nutraukti veiklą arba balansavo ties bankroto riba, suklestėjo alkoholio kontrabandininkai ir pogrindinės daryklos. Viskio ir burbono upės į JAV tekėjo iš Kanados, tekilos – iš Meksikos, romo – iš Karibų jūros regiono šalių. Tipiška situacija: uždraustą krovinį iš Bahamų atplukdęs laivas išmeta inkarą neutraliuose vandenyse, tada tarp jo ir kranto pradeda kursuoti nedideli greitaeigiai laiveliai su romo statinėmis. Kai kurie Floridos žvejai ir jūrininkai apskritai metė savo amatą ir ėmėsi pavojingos, tačiau labai pelningos alkoholio kontrabandos. Vieni iš garsiausių buvo broliai Billas ir Benas McCoy. Iki prohibicijos jie užsiėmė krovinių plukdymu ir jachtų turtuoliams statyba, o sausojo įstatymo metais tapo tikromis alkoholio kontrabandos legendomis. Tebesklando gandai, esą iš nelegalaus alkoholio transportavimo per JAV ir Kanados sieną didžiulius turtus susikrovė ir būsimojo JAV prezidento tėvas Josephas Kennedy.
Vakarų Virdžinijoje ir Kentukyje, senas degtindarių tradicijas turinčiuose nuošaliuose Apalačų kalnų rajonuose, naminukės, vadinamos „moonshine“ („mėnulio šviesa“ – šis nelegalaus alkoholio pavadinimas atsirado dar XVIII amžiaus Anglijoje tarp Sasekso ir Kento viskio kontrabandininkų ir netruko prigyti Apalačuose – tenykščiai degtindariai dažniausiai darbuodavosi naktį, šviečiant mėnuliui), varyklos dabar rūko ir dieną, ir naktį. Į stiklainius ar statinaites supilstytą maždaug 80–85 procentų stiprumo „baltąjį viskį“ kontrabandininkai automobiliais veždavo į ištroškusius miestus. Įdomus faktas: būtent iš degtindarių ir alkoholio kontrabandininkų – vadinamųjų „butlegerių“ – tradicijos tobulinti savo automobilius, kad siaurais ir vingiuotais kalnų keliukais su brangiu kroviniu galėtų pasprukti nuo įstatymo sergėtojų, atsirado garsiosios JAV automobilių lenktynės NASCAR!
Tradiciškai iš kukurūzų, rugių arba miežių gaminama „moonshine“ sulaukė didelio populiarumo, nes buvo ne tik pakenčiamo skonio, bet dažniausiai ir geros kokybės. Deja, galiojant sausajam įstatymui dygo ir mirtinos daryklos: žmonės namų sąlygomis gamindavo įvairius svaigiuosius gėralus, vadinamus „bathtub gin“ – „vonios džinu“. Geriausiu atveju jiems buvo naudojamas medicininis spiritas, tačiau kur kas dažniau – techninis denatūruotas ir įvairūs alkoholio surogatai. Pogrindiniai prekeiviai samdė chemikus, kad šie techninį spiritą išvalytų ir padarytų tinkamą gerti. Valdžiai kovojant su šiuo reiškiniu, atsirado reikalavimas į alkoholį, naudojamą pramonėje arba degalams, dėti įvairių nuodingų priemaišų bei metanolio – pastarojo net nedidelis kiekis sukeldavo sunkų apsinuodijimą. Nuo tokių kokteilių žmonės ne tik apsinuodydavo arba apakdavo, bet neretai ir mirdavo. Per 13 prohibicijos metų nuodingas alkoholis pasiglemžė daugiau nei 10 tūkstančių gyvybių.
JAV ekonomikai sausasis įstatymas buvo skaudus smūgis, tačiau kai kam šis laikotarpis tapo aukso amžiumi. Čikaga, Niujorkas, Detroitas, Atlanta... Prohibicijos metais organizuoti nusikaltėliai virto tikraisiais didmiesčių karaliais.
Nusikalstamumas tampa organizuotas
„Aš – tik verslininkas, tenkinantis atsiradusį poreikį“, – mėgdavo sakyti garsusis Čikagos gangsteris Alas Capone. Vien Niujorke sausojo įstatymo metais veikė per 30 tūkstančių „speakeasy“ – pogrindinių barų, užmaskuotų kaip parduotuvės, knygynai, sandėliai, vaistinės ar šokių salės. Pažinodamas reikiamus žmones ir žinodamas slaptažodį čia galėjai nusipirkti trokštamo gėrimo, neretai dėl konspiracijos įpilto į kavos ar arbatos puodelį. Pasiturintieji galėjo įsigyti „butlegerių“ atgabento kontrabandinio viskio ar džino, o tie, kurių kišenių nedraskė atliekamos kupiūros, – naminio pilstuko. Paradoksas: galiojant sausajam įstatymui, alkoholio vartojimas sumažėjo, tačiau amerikiečiai jam išleisdavo maždaug tris kartus daugiau pinigų. Antai Detroite tik automobilių pramonė pajamomis galėjo prilygti nelegalaus alkoholio prekybai. Ir visą šią pinigų upę kontroliavo organizuoti nusikaltėliai. Tiesą sakant, vyrauja nuomonė (nors kai kurie istorikai su tuo nesutinka), kad būtent dėl prohibicijos nusikaltėliai susivienijo, tapo organizuoti.
Šv. Jono universiteto Niujorke teisės profesorius, knygos „Organized Crime“ („Organizuotas nusikalstamumas“) autorius Howardas Abadinsky teigia, kad iki sausojo įstatymo terminas „organizuotas nusikalstamumas“ JAV iš esmės neegzistavo. Žinoma, miestuose siautėjo nusikaltėlių grupuotės, tačiau tai buvo daugiausia gatvės banditų gaujos, užsiimančios plėšimais, vagystėmis, sąvadavimu, nelegaliais lošimais ir turto prievartavimu. Tačiau padėtis dramatiškai pasikeitė, kai kone per vieną naktį kiekvienas butelis alaus, taurė vyno ar stikliukas viskio atsidūrė už įstatymo ribų. Legaliai veikę barai ir daryklos buvo uždarytos, tačiau troškulys nedingo – ir niekas nebuvo pasiruošęs jo geriau numaldyti nei nusikaltėliai.
Iš pradžių gaujos neišmanė apie verslą, tačiau žinojo, kaip elgtis su ginklais ir kaip įbauginti konkurentus.
Gangsteriai galėjo apsaugoti nelegalias pilstuko varyklas ir „speakeasy“ barus nuo kitų gaujų, parūpinti ginkluotą palydą sunkvežimių kolonoms, gabenančioms romą ar viskį, sumokėti pernelyg smalsiems policininkams. Netrukus pinigai iš prekybos nelegaliu alkoholiu pradėjo plaukti nesustabdomu srautu. Teko samdyti teisininkus ir buhalterius, kad šie pasirūpintų gautų grynųjų legalizavimu, teko galvoti apie strateginę partnerystę su kitomis gaujomis ir kolegomis užsienyje (nepamirškime, alkoholio kontrabanda buvo tarptautinis verslas), ryšius su politikais, rūpintis logistika, planuoti investicijas į nekilnojamąjį turtą. Taigi iš esmės tapti... verslininkais. „Tai ir buvo to, ką mes dabar linkę vadinti organizuotu nusikalstamumu, pradžia, – teigia minėtasis Abadinsky. – Konkurentai vis dar buvo šalinami grubia jėga, tačiau gaujų vadai buvo linkę dėl verslo sėkmės tartis tarpusavyje.“
Būtent veikla prohibicijos metais labiausiai išgarsino tokius legendinius JAV kriminalinio pasaulio veikėjus kaip minėtasis Capone, Charlesas Luciano, geriau žinomas, kaip Lucky Luciano, Meyeris Lansky, Bugsy Siegelas ar Arthuras Flegenheimeris – Olandas Schultzas.
Praėjus vos metams po sausojo įstatymo atšaukimo, Luciano iniciatyva buvo sukurta Komisija – savotiška Amerikos mafijos „direktorių taryba“, sudaryta iš didžiausių ir įtakingiausių gangsterių šeimų atstovų: pirmą kartą nusikalstama organizacija buvo pradėta valdyti tarsi milžiniška korporacija.
Žinoma, prohibicijos įkarštyje toks vieningumas atrodė sunkiai pasiekiamas: pelnas buvo milžiniškas (teigiama, kad vien Alo Capone vadovaujamos Čikagos grupuotės pajamos iš alkoholio kontrabandos bei prekybos per metus siekdavo 100 milijonų JAV dolerių – dabar tai būtų apie 1,4 milijardo) ir kovodamos dėl įtakos bei teritorijų gaujos neturėjo jokių skrupulų.
Niujorko ar Čikagos gatvėse nuolatos įsiplieksdavo kriminaliniai karai, aidėjo automatinių ginklų šūviai ar savadarbių bombų sprogimai.
Vienas iš labiausiai pagarsėjusių prohibicijos laikų gangsterių karų epizodų – vadinamosios Šv. Valentino dienos skerdynės. Tada 1929-ųjų vasario 14 dieną viename iš Čikagos garažų, kaip įtariama, Alo Capone įsakymu (nors to nepavyko įrodyti) buvo šaltakraujiškai sušaudyti septyni konkuruojančios Bugso Morano gaujos nariai.
Sudie, prohibicija
Baigiantis trečiajam dešimtmečiui, buvo vis akivaizdžiau, kad „sausasis“ eksperimentas nepavyko. Visuotinis alkoholio draudimas šalyje sukūrė tikrą šešėlinės ekonomikos imperiją. Nusikalstamumas išaugo. Policijos, valdininkų ir politikų korupcija pasiekė epidemijos mastą. Iš prekybos alkoholiu gauti pinigai maitino vis labiau stiprėjančią mafiją ir aplenkdavo valstybės iždą. Kova su plūstančiu į šalį nelegaliu alkoholiu reikalavo nepaprastai daug lėšų. O ir alkoholio suvartojimas vėl pradėjo didėti: lankytis „speakeasy“ tapo madinga, geltonoji spauda gangsterius pavertė įžymybėmis. Beje, iki sausojo įstatymo sėdėti salūnuose buvo kone išimtinai vyrų privilegija (moteris prie baro su alaus buteliu ar taurele rankoje beveik be išimčių vertindavo kaip parsiduodančias laisvo elgesio „plaštakes“), o prohibicija teises sulygino – pogrindiniuose baruose buvo vienodai laukiama abiejų lyčių atstovų. Deja, tokia emancipacija turėjo savo kainą – smarkiai padaugėjo moterų alkoholizmo atvejų.
1929-aisiais JAV sukaustė Didžioji depresija ir tapo itin aktualu kuo labiau sumažinti valstybės išlaidas ir padidinti biudžetą – atšaukti sausąjį įstatymą, kurio efektyvumu vis dar tikėjo nebent pavieniai optimistai, buvo vienas iš būdų tai padaryti. Tiesa, prohibicija su išimtimis išsilaikė dar ketverius metus. 1933 metais JAV prezidentu išrinktas sausajam įstatymui nesimpatizuojantis demokratas Franklinas D. Rooseveltas. Tų pačių metų gruodžio 5 dieną 17 valandą 30 minučių didysis prohibicijos eksperimentas Amerikoje buvo baigtas: priimta 21-oji Konstitucijos pataisa, atšaukianti 18-ąją, o kartu – ir sausąjį istatymą. Tai pirmasis ir kol kas vienintelis atvejis, kai buvo atšaukta anksčiau priimta Konstitucijos pataisa. Tiesa, valstijoms ir apygardoms palikta teisė pačioms spręsti, ar savo teritorijoje leisti prekiauti alkoholiu. Iki šiol sausasis įstatymas galioja ne vienoje JAV vietoje. Beje, viena tokių „sausų“ apygardų – Mūro apygarda Tenesio valstijoje, nors joje yra Linčbergo miestas – populiariojo Tenesio viskio „Jack Daniel’s“ gimtinė...
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.