Sausio 13-ąją tiesioginiame eteryje dirbęs Vidas Mačiulis pamena skambutį: „Tankai važiuoja link jūsų“

Vidas Mačiulis / Alfredo Pliadžio nuotr. ir kadrai iš filmo „Sekmadienio rytas...sausio 13-osios naktį“
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2021-01-13 20:00
„Kaunas atrodė taip, kaip ir Vilnius – tyla prieš audrą. Kaip dabar prisimenu, žiema, sniegelis, truputėlį šaltukas ir kažkokia spengianti tyla. Jautėsi, kad kažkas turi nutikti“, – 1991 metų sausio 13-ąją prisimena legendinis žurnalistas Vidas Mačiulis, po kelių dienų pats minėsiantis 75-ąjį jubiliejų.

Prieš 30 metų sovietų armijos kariams užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus Vilniuje, Vidas Mačiulis kartu su kolega Modestu Patašiumi pasijungė į tiesioginę transliaciją Kauno redakcijoje. Tąkart eteryje rekordinį laiką išdirbęs žurnalistas kruvino sausio įvykius mena it nutikusius vakar.

„Apskritai, dvi savaitės iki tų įvykių buvo kovinė parengtis – jeigu kas nutiktų, mes turime dirbti, mes turime pranešt žinią Lietuvai ir pasauliui. Nors ir negalvojome, kad taip viskas pasisuks“, – portalui Žmonės.lt pasakoja jis.

Šiemet Sausio 13-oji minima jau 30-ąjį kartą. Vos pradėjusi pokalbį su V.Mačiuliu, skubu paklausti, ar nepavargsta kiekvienų metų sausį dalintis tais pačiais prisiminimais.

„Galima juk kelis kartus per 30 metų ir „pavargti“, – nusijuokia jis. – Visada duodu interviu, susitinku su jaunimu, kuris labai įdėmiai klauso ir pateikia klausimų. Liūdna tik, kad bene dešimt mano buvusių bendradarbių jau iškeliavę amžinybėn. Jaunieji kolegos, žiniasklaidos darbuotojai, turėtų išsamiau ir smulkiau panagrinėti anuos įvykius, kol dar yra bent keli gyvi liudininkai. Dar po dešimties metu bus „apsišaukėlių“, kurie save kels ant pjedestalo ir kurs „melagienas“, – liūdnas prognozes piešia V.Mačiulis.

Išėjau į televizijos kiemą, žmonės ėmė skanduoti: „Ačiū“. Tada ir užplūdo jausmai. Atsisėdau į automobilį ir išsiverkiau.

Legendinis sporto žurnalistas pastebi, kad mirštant tragiškų įvykių dalyviams ir liudininkams, atsiranda vis daugiau asmenų, pasišovusių paporinti, kaip jie gynė laisvę 1991-ųjų sausį. Su tokiais susidūrė ir jis pats.

„Man keista ir juokinga, kai kurie nebuvę nei tą dieną, nei po savaitės, nei po dešimties dienų, pasakoja prisiminimus, kaip čia viskas vyko, kaip viskas atrodė Vilniuje ar Kaune“,  – stebisi V.Mačiulis. 

Vidas Mačiulis / Alfredo Pliadžio nuotr.
Vidas Mačiulis / Alfredo Pliadžio nuotr.

„Tankai pas jus važiuoja“

V.Mačiulis prisimena, kad sausio 13-osios naktį į Kauno televizijos studiją atskubėjo per penkiolika minučių. 

„Jau ruošiausi poilsiui, kadangi sekmadienio rytą turėjo prasidėti mano autorinė laida „Sekmadienio rytas“. Įsijungiau televizorių, stebiu, kas vyksta, ir kai pamačiau, kas dedasi Vilniuje, kad užima Radijo ir televizijos pastatą, galvoju, kažkas bus ne taip. Staiga nutrūksta vaizdas, nutrūksta garsas ir netrukus eteryje pasirodo mano kolega Modestas Patašius jau Kauno studijoje.

Niekas nesiruošė tokiam eterio „perėmimui“ iš Vilniaus, viskas įvyko spontaniškai. Tą naktį kartu su Modestu budėjo televizijos režisierius Raimondas Čaikauskas, iš filmavimo mieste sugrįžo žurnalistas Raimundas Yla, dirbo pora inžinierių. Modestas, kuris tuo metu buvo radijo žurnalistas, pirmąkart sėdo prieš televizijos kamerą. Netrukus atvykau ir aš“, – tą naktį prisimena V.Mačiulis.

„Krepšinio pasaulyje“ laidos kūrėjas sako, kad tąkart dirbant tiesioginiame eteryje, be jokio kvietimo į studiją plūdo padėti pasiruošę žmonės, o telefonas nesustodamas aidėjo nuo naujienas pranešančių žiūrovų skambučių.

„Telefonas nebuvo pajungtas tiesiai į eterį, tad reikėjo žodžiais atpasakoti, ką praneša. Prisimenu, tą naktį net keli perspėjo, jog iš Šančių link miesto centro, kur buvo įsikūrusi mūsų redakcija, išvažiavo tankų kolona. Vėliau sulaukiau kito skambučio: „tankai važiuoja link jūsų“.

Tai aš ir galvoju, ką dabar daryti. Sėdėti? Vis dėlto, kai atvažiuos tankai – gali žūti. Bėgti? Išeiti? Na, būtum paskutinis bailys. Likome sėdėti, o po kokio pusvalandžio paaiškėjo, kad tankai grįžo į kareivines“, – prisiminimais dalijasi jis.

V.Mačiulis pasakoja, kad net ir girdint pranešimus apie redakcijos link judančius tankus nejuto baimės. Pasak pašnekovo, jis jautėsi it robotas, kuriam reikia atlikti savo darbą.

„Baimės nėra, kai tu atlieki savo darbą. Jeigu chirurgą iškviečia į skubią operaciją, jis atvažiuoja, užsideda baltą chalatą, pirštines, ir padaro operaciją. Ir man taip pat buvo. Apie baimę tuomet net negalvojau, bet buvo ir kuriozų. Po kelių valandų darbo eteryje ateina vyriausiasis redaktorius ir praneša: „skambina visų kareivių vadas, kažkoks generolas ir sako, jeigu iš televizijos studijos toliau bus kalbama, jeigu bus agituojama važiuoti į Vilnių, saugoti pastatų, mes užimsime studiją ir nutildysime“, – prisimena jis.

Vidas Mačiulis / Kadras iš filmo „Sekmadienio rytas...sausio 13-osios naktį“
Vidas Mačiulis / Kadras iš filmo „Sekmadienio rytas...sausio 13-osios naktį“

Eteryje praleido rekordinį laiką

Be perstojo daugiau nei 10 valandų tiesioginiame eteryje dirbęs V.Mačiulis pateko į Lietuvos rekordų knygą. Paklaustas, ar nesijautė išsunktas po tokio ilgo ir įtempto darbo maratono, V.Mačiulis nusijuokia: „Dabar nepavargstu, o tuomet buvau dar jaunas, tik 45 metų. Galėjau ir dar ilgiau vesti programą, dėl kurios pyko Kaune dislokuotų karių vadai.“

Visgi žurnalistas atvirauja, kad tikras emocijų pliūpsnis jį apėmė išėjus iš televizijos studijos.  

„Kolegos tuo metu ruošė reportažus, o žiūrovai pradėjo reikalauti, kad mane kuris nors žurnalistas pakeistų. Išvažiavau į namus, kad nusiskusčiau barzdą, nes išvažiavau naktį to nepadaręs, smakras apaugo. Prisimenu, išėjau į televizijos kiemą, žmonės matė, kaip aš kalbu be pertraukos. Jie ėmė skanduoti: „Ačiū“. Tada ir užplūdo jausmai. Atsisėdau į savo automobilį ir išsiverkiau“, – prisiminimais dalijasi jis.

Juodas ir baltas kostiumai

V.Mačiulis pasakoja, kad tos pačios dienos vakarą nusprendė sugrįžtį į televiziją. Vakaro eteriui, kuriame pasirodė kartu su Raimondu Šeštakausku, V.Mačiulis pasakoja nusprendęs pasipuošti. R.Šeštakauskas žiūrovams pasirodė vilkėdamas juodą kostiumą, o V.Mačiulis – baltą. Žurnalistas prisimena, kad tokį pasirinkimą teigiamai sutiko tikrai ne visi žiūrovai.

„Kur juoda, ten ir balta, kur saulė, ten – ir šešėlis. Šalia skausmo, kai žuvo mūsų tautiečiai, atėjo ir džiaugsmas – laisvė apginta. Apie tai kalbėjome rankose laikydami po žvakę. Protingi tai suprato, bet gavome kauniečio laišką, kad aš esu „tautos priešas“, nes su baltu kostiumu eteryje pasirodžiau. Galvoju, kad tai buvo anos valstybės „gerbėjas“, – svarsto V.Mačiulis.

Vidas Mačiulis / Alfredo Pliadžio nuotr.
Vidas Mačiulis / Alfredo Pliadžio nuotr.

Pagerbti ne visi

V.Mačiulis neslepia apmaudo, kad ne visi tą naktį prie žinių sklaidos prisidėję Kauno žurnalistai buvo tinkamai pagerbti. 

„Tos nakties transliacijų TV režisierius Raimondas Čaikauskas (85 m.), televizijos operatoriai Jonas Dirsė (80), Vladas Dekšnys (75), radijo žurnalistas Juozas Kundrotas (88), pora inžinierių – nė vienas iš jų nėra apdovanotas net Sausio 13-osios medaliu, kurių, tikriausiai, išdalinta keli tūkstančiai. Atrodo, Vilnius tą sausį nematė Kauno televizijos, neklausė ir Kauno radijo, kuris po metų buvo apskritai uždarytas“, – primena V.Mačiulis.

Šiandieninė karta būtų dar vieningesnė. Dabar jaunimas gyvena laisvai, mato, kaip yra Baltarusijoje ar Rusijoje. Maža kibirkštis jų širdyse įžiebtų didžiulę ugnį. 

Nors nuo tragiškų sausio įvykių prabėgo 30-metų, o laisvoje Lietuvoje užaugo nauja karta, to meto įvykius žinanti tik iš pasakojimų, V.Mačiulis įsitikinęs – jei pasikartotų kas nors panašaus, jaunimas taip pat kovotų už Lietuvos laisvę.

„Net neabejoju, kad šiandieninė karta būtų dar drąsesnė ir vieningesnė, nes jų seneliai ir tėvai 50 metų gyveno po kitos valstybės „padu“, todėl buvo užguiti, gyveno su baime. Ir vis tiek pakilo vieningai, nepaisant saujelės „atplaišių“ piliečių. Dabar jaunimas gyvena laisvai, mato, kaip yra Baltarusijoje ar Rusijoje, Vakarų Europoje ir už Atlanto. Maža kibirkštis jų širdyse įžiebtų didžiulę ugnį. Tuo net neabejoju“, – šypsosi pašnekovas.

Naujausi straipsniai