Algirdo Kaušpėdo diriguojami „Roko maršai“, Andriaus Mamontovo spontaniškai surengtas koncertas prie Vilniaus Spaudos rūmų, tankais ir ginklais grasinantys priešai, Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos studijos apgultis – tai vos prieš du dešimtmečius įvykusi ir į vadovėlius įėjusi lietuvių tautos pasipriešinimo istorija. Nors tai ir buvo ypatingai baisūs ir tragiški laikai, pasipriešinime dalyvavęs Saulius Urbonavičius-Samas (49) tikina, kad apie baimę tuo metu net nebuvo kada pagalvoti.
Vieni prisimena, o kitiems primename, kad 1991-aisiais sausio 11 dieną Vilniuje A.Mamontovo pasiūlymu buvo surengtas specialus koncertas, kuris išsaugojo Vilniuje esančius Spaudos rūmus nuo raudonosios armijos kariuomenės, mėginančios juos užimti. O S.Urbonavičius patikino, kad jame nė nekilo klausimų – važiuoti į koncertąar nevažiuoti.
„Na, žinau vieną, kad iš tikrųjų net nebuvo klausimų, kad kažkur nedalyvauti, neiti, nedaryti. Viską nusprendėme žaibiškai, atvažiavome ir lipome ant scenos. Visą laiką mes ten ir budėjome, – su portalu Žmonės.lt prisiminimais dalijosi praėjusių metų gruodžio 1 dieną 25-ąjį gimtadienį šventusios grupės „Bix“ lyderis Samas. – Tuo metu mes nespėjome išsigąsti. Kuomet tokie dalykai vyksta, vis tiek yra bendra nuotaika. Ji buvo labai stipri. Mes net nespėjome pagalvoti, ar gerai darome, ar blogai ir kas mūsų laukia. Ir iš viso, tokiais momentais yra svarbesni kiti dalykai.“
Muzikantas patikino, kad jam net nekyla abejonių, jog Lietuvai ir vėl patekus į panašiai grėsmingą situaciją, visi vieningai eitų jos ginti. Ir visai nesvarbu, kokios grėsmės, sankcijos ar nuobaudos jų lauktų.
„Manau, jei šiais laikais iškiltų panaši grėsmė, būtų analogiškai solidari situacija. Tai yra visiškai normalu, nes kai žmonės nejaučia pavojaus ir gyvena patogiai, tada pradeda ginčytis – raudonai čia dažyti, žaliai ar dar kitaip. O kai ištinka tikrai rimti pavojai, tada žmonės vienijasi ir tai yra normalu. Kitaip mes tiesiog neišgyventume. O ypač dėl to, kad esame tauta ant mirties slenksčio ir kiekvienam mūsų tas išgyvenimo klausimas yra ypatingai aštrus“, – tikėjimu tėvynainiais dalijosi S.Urbonavičius.
Pasiteiravus, ką jam pačiam reiškia vienų pamirštos, o kitų perdėm eskaluojamos frazės – „patriotiškumas“ bei „tėvynės meilė“ – Saulius buvo lakoniškas, bet nuoširdus: „Man patriotiškumas reiškia labai paprastai, be jokių didelių retorikų ir išsidirbinėjimų – būti čia. Tai gali yra dalykas, kurį gali daryti geriausiai. O meilė tėvynei... na, emigruokite ir suprasite, ką reiškia ta meilė tėvynei. Kiekviename mūsų yra įsiūta meilė tėvynei, mes esame prisirišę prie savo žemės. O tai suprantame tik emigravę“, – pokalbį baigė jis.
Trumpai apie „Roko Maršą“
„Roko Maršas“ – festivalis rengtas įvairiuose Lietuvos miestuose. Pirmuosius tris kartus rengtas 1987, 1988, 1989 metais, o atnaujintas po Nepriklausomybės - 1996 ir 1997 metais. Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavimą visuomenės gyvenime.
„Roko maršo“ idėja kilo grupės „Antis“ lyderiui Algirdui Kaušpėdui po didžiulės sėkmės susilaukusio vieno pirmųjų ir tuo pačiu ryškiausių to meto koncertų – „Kažkas atsitiko“. Jo metu buvo filmuojamas to paties pavadinimo filmas, vėliau rodytas kino teatruose ir sulaukęs didelio populiarumo. Tai buvo pirmas kartas, kuomet iš pogrindžio išėjusios roko muzikos legaliai galėjo klausyti tūkstančiai žmonių.
Paskatintas filmo „Kažkas atsitiko“ sėkmės 1987-aisiais buvo surengtas pirmasis „Roko maršas per Lietuvą“, kuriame dalyvavo žymiausios to meto muzikos grupės. Dabar jau aišku, kad tai buvo naujas reiškinys ir naujos patirtys tiek muzikantams, tiek žiūrovams. Sumanymas, kad tai turi būti ne lokalus, o keliaujantis renginys, pasiteisino. Naujas roko muzikos reiškinys turėjo didelį pasisekimą ir pritraukė net roku nesidominčius žmones.
Nors pats pirmasis „Roko Maršas“ savo forma ir naujumu aiškiai išsiskyrė iš kitų to meto renginių, mintys tapatinti festivalį ne tik su muzikos laisvumu, bet ir su apskritai Lietuvos laisvės idėjomis dar nebuvo išsakomos. 1987-taisiais visų masinių renginių ir susibūrimų organizavimas dar buvo akylai stebimas ir kontroliuojamas. Partiniai funkcionieriai, nuo kurių malonės ar priešiškumo priklausė pirmųjų muzikinių renginių likimas, suprato masinių susibūrimų grėsmes sistemai ir neabejotinai žinojo susirinkusiųjų nuotaikas, tačiau anuometinė biurokratija turėjo gerą dalyką – spragas, leidusias apeiti ją sukūrusią sistemą.