Saulius Skvernelis: „Niekada nesakau „aš“ – sakau „mes“

Saulius Skvernelis / R. Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-04-28 11:17
Nekalbėkime apie politiką. Tik šią dieną, tiksliau – šias kelias valandas, nes iškart po jų Saulius Skvernelis (48) sės ant galinės automobilio sėdynės, važiuos į televizijos studiją ir vėl kalbės vien apie tai. Kitaip turbūt ir negali būti, kai esi šalies premjeras ir dar kandidatuoji į prezidentus. „Bet su manimi apie politiką jis stengiasi diskutuoti kuo mažiau, – šypteli žmona Silvija Skvernelė (41). – Bent namie nori pabūti tiesiog vyru ir tėčiu.“

„Atrodai kaip japonė“, – susijuokia Saulius, kai Silvija visa švytinti išeina iš kito kambario. Stilistų parinktas kostiumėlis plačiomis rankovėmis, sujuostas diržu, matyt, ne visai įprastas vyro akiai. „Bet labai graži“, – čia pat pasitaiso, kad tik žmonai nekiltų dvejonių. Per pokalbį ne kartą nuskambantis patikinimas, jog „mes – paprasti žmonės“, vieniems rinkėjams galbūt pasirodys trūkumas, kitiems – kaip tik pranašumas, tačiau bet kuriuo atveju tai yra tiesa. Tiesa ir tai, kad jiedu – graži šeima. „Antroji santuoka“, – mėgstama pabrėžti viešojoje erdvėje kalbant apie premjero biografiją, bet ir čia intrigų nedaug: Saulius trumpai buvo vedęs jaunystėje, vaikų tąkart nesusilaukė. Silviją sutiko gimtojoje Marijampolėje, kartu jie jau daugiau nei dešimtmetį, augina du vaikus – devynmetę Eglę ir dvejų Tadą. Ir kartu stengiasi įveikti prieš rinkimus vykstančias batalijas, įsukusias į spartų sūkurį iki šiol buvusį ganėtinai ramų gyvenimą.

Ar, prieš nuspręsdamas kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, dėl to tarėtės su žmona? O gal tiesiog pasakėte, kad toks jūsų sprendimas?

Silvija: Tarėmės visas... dvidešimt minučių.

Saulius: Be žmonos palaiminimo niekas neįvyksta (juokiasi). Beje, tai buvo rimtas pokalbis: juk visi keturi namų kampai dabar ant jos pečių.

Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.
Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.

O anksčiau buvo kitaip?

Saulius: Gal buvo tik trys... Silvija pati suprato, kad nuo šiol dėmesio bus daugiau. Aš prie to pripratęs, o ir ji, žiūriu, su tuo tvarkosi neblogai: be makiažo jos gatvėje tiesiog niekas neatpažįsta! Ji, kaip paprasta vilnietė, vairuoja automobilį, vežioja vaikus į būrelius, vaikšto į parduotuves – gyvena visiškai normaliai. O mane žmonės pažįsta. Nesivaikau žvaigždės statuso, bet jei kas sveikinasi – ir aš sveikinuosi, pabendraujame. Jei nori kartu nusifotografuoti – irgi neprieštarauju: tik sykį per skubėjimą žmogui su vaiku esu atsakęs, iki šiol dėl to graužiuosi... Jei sutinku moksleivių klasę ir nusifotografuoju su vienu, jau žinau, jog teks su visais – kad nė vienas neliktų nuskriaustas. Kai kur nors einame su žmona ir vaikais, aišku, norėtųsi šiek tiek privatumo, bet Lietuvoje žmonės tolerantiški, mato, kad esu su šeima, išlaiko atstumą.

Tuomet ką aptarėte per tas dvidešimt minučių? Gal – namų klausimą, nes aplankius sėkmei būtumėte raginamas su šeima kraustytis į prezidento rezidenciją Turniškėse ir palikti jaukius namus prie Lazdynų?

Saulius: Tai aptarėme dar prieš porą metų, kai tapau premjeru. Tada mus irgi ragino kraustytis, bet palikti namų nepanorome: mūsų namai – mūsų tvirtovė. Atsiklausėme ir dukters Eglės, kur jai labiau patiktų. Premjero rezidencija didžiulė, 600 kvadratinių metrų ploto, tad jos motyvas buvo tik vienas: „Ten būtų neblogai žaisti slėpynių... Bet gyventi noriu namučiuose.“

Silvija: Kilo klausimas – kur dėtis apsaugai, tačiau buvo lengvai išspręstas: sklypas greta mūsų kol kas tuščias, tad apsaugos darbuotojai įsikūrė ten – ir visi patenkinti. Tiesa, mums teko prie jų priprasti. Įsivaizduokite: važiuojame atostogauti su šeima – ir kartu vežamės dar vieną ar keletą žmonių...

Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.
Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.

Saulius: Tie žmonės ateina į mūsų šeimą, artimųjų ratą. Draugams irgi teko prie to priprasti: viename kambaryje su apsauga nesėdime, bet ji visada yra šalia. Intymumo ne tiek jau daug lieka...

Svarstau: ar tuomet, kai judu susitikote, bent kiek numanėte, jog vieną dieną teks gyventi po vienu stogu su apsaugos darbuotojais?

Silvija: Ką jūs! Jei apskritai kas nors prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad ištekėsiu už Sauliaus, nebūčiau nė už ką patikėjusi!..

Saulius: Kai pirmąsyk tave sutikau, turbūt dar mokykloje mokeisi (juokiasi). Pats tada dirbau dėstytoju Policijos akademijoje, savaitgaliais grįždavau namo į Marijampolę – ir eidavau pas draugus.

Silvija: Saulius draugavo su mano kaimynu, kuris buvo ir mano brolio draugas. Taigi mudu, galima sakyti, kiemo pažįstami. Nežiūrėjau į jį nei kaip į vyrą, nei kaip į draugą – išvis nesvajojau susirasti vyro.

Saulius: Aš irgi neturėjau jokių slaptų tikslų: bendravau su jaunesniais draugais, ir tiek. Grįžtu namo, sutinku, pasišneku, vėl išvažiuoju... Ir taip – daug metų. Bet paskui kažkaip ėmė ir atsirado kitokių minčių.

Silvija: Neplanuotai, nelauktai... Studijavau ekonomiką tuometėje Žemės ūkio akademijoje, paskui pradėjau dirbti banke. Atvažiavau į komandiruotę Vilniuje, susitikome... Ir kažkaip susidraugavome.

Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.
Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.

Jūs norėjote vyro policininko?

Silvija: Neturėjau su kuo palyginti (juokiasi)! Tiesą sakant, profesija man nesvarbi: svarbiausia, kad jis būtų mano draugas. O Saulius buvo ir tebėra draugas. Ir geras vyras. Ir įdomus pašnekovas. Tiesa, dabar vis rečiau su manimi pasikalba...

Saulius: Nenešu į namus savo bėdų (šypteli). Jai norisi pasikalbėti, o aš šitiek atšneku per dieną – vakare man norisi patylėti. Mes net dorai nesimatome – tik vėlyvais vakarais ir savaitgaliais. Kai ryte išvažiuoju, vaikai dar miega, grįžtu – jau miega. Rūpinimasis jais dabar tik ant žmonos pečių ir net ūkio reikalai, kurie man labai artimi, tenka jai. Taip mėgau tvarkyti kiemą, genėti medžius ir pjauti žolę – šį pavasarį net to nespėju! Bet nesiskundžiu: šis įtemptas laikas vis tiek greitai baigsis.

Visą gyvenimą tolygiai kopėte karjeros laiptais: buvote policininku, komisaru, vidaus reikalų ministru, dabar esate premjeras, siekiantis užlipti ant paskutinio – aukščiausio – laiptelio. Kiek tokia sklandi karjera priklauso nuo greta esančios moters?

Saulius: Tikrai daug: labai svarbu, kas yra šalia tavęs, kaip tu jautiesi su tuo žmogumi. Silvija – mano sėkmės simbolis, tad niekada nesakau „aš“ – sakau „mes“. Ji labai išmintinga, šilta, nuoširdi. Graži, kaip matote. Karjera jai irgi puikiai sekėsi: buvo banko poskyrio valdytoja, išleisdavo į rinką naujus produktus, visada mokėjo bendrauti su klientais, o tai nėra lengva. Ji drąsi, greitai viską suvokia ir žaibiškai priima sprendimus. Kiek mūsų gyvenime reikėjo priimti finansinių sprendimų – paimti paskolą, pradėti namo statybas – visus priėmė ji, vienas nebūčiau išdrįsęs. Aš konservatyvesnis, ilgiau svarstau, o ji nedvejoja: „Kuo mes kitokie?“ Statybų ėmėmės patys, nes tai buvo gerokai pigiau, nesamdėme jokių dizainerių – kaip mums atrodė patogu, taip ir darėme. Tai ir žmonos nuopelnas, kad visada noriu grįžti namo. Aš apskritai naminis: namai, šeima man labai svarbūs. Kai gimė dukra, abu ją auginome, žmona veždavo į darželį, o aš pasiimdavau: tai buvo mano atsakomybė, tad prie to derindavau darbo grafiką. Žurnalistai net juokdavosi: žinodavo, kad komisaro į laidą po darbo geriau nekviesti, nes jis turi važiuoti į darželį dukters. Tai dariau net ir būdamas ministru. Eglė labai panaši į mane vaikystėje: santūri, turi artimų žmonių ratą, kitų lengvai neprisileidžia. O mažiukas – visas į žmoną: drąsus, komunikabilus, jam tik dalyvauti, bendrauti.

Silvija, kaip reagavote, kai vyro pareigos ėmė vis augti?

Silvija: Pati nesu karjeristė, bet Saulių labai palaikiau. Net nekilo klausimų: jei žmogus yra vertinamas, siekia savo tikslų, karjeros kilimas visai natūralus. Daug metų mačiau, kaip Saulius dirba, tikrai žinau, kad jam rūpi Lietuva ir jos žmonės, kad jis visa širdimi už juos, tad nelabai nustebau, kai pasirinko šį kelią. Ir neprieštaravau: neįsivaizduoju, kas galėtų prieštarauti artimo žmogaus tobulėjimui ir siekiams.

Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.
Saulius ir Silvija Skverneliai / R. Mickevičiūtės nuotr.

Kaip judu pasikeitėte, kai gimė vaikai?

Saulius: Pirmagimė Eglė tapo mūsų pasaulio centru – visas šeimos gyvenimas ėmė suktis apie ją.

Silvija: Greitai išmokome nebesirūpinti vien savimi, nes ji nebuvo lengvas kūdikis. Iki metukų turėjome bėdų dėl alergijų, tai veikė visą vaiko organizmą, tad abiem su Sauliumi teko intensyviai pasportuoti. Turėjome gimnastikos kamuolį, ant jo spyruokliuodami ir supome vaiką... Laimei, per kelerius metus išaugo visas bėdas.

Saulius: Jautėme daug baimių – vis dėlto pirmas vaikas. Vos kokia smulkmena – tuoj lendi į internetą, ieškai, kas čia gali būti, svarstai, ar vežti į ligoninę... Ir supi nuo ryto iki nakties. Jau ši dukra tai tikrai išsupta, iščiūčiuota (šypsosi).

Lengvai pasiryžote antrajam vaikui?

Silvija: Tiesiog pajutau, kad atėjo laikas. Tam tikru laiku subrendau santuokai, pirmajam vaikui, o po septynerių metų atėjo jausmas, kad štai dabar jau galėčiau rūpintis dar vienu. Spėjau pailsėti, atsipalaiduoti, ir iš tiesų auginti antrą vaiką buvo daug lengviau.

Saulius: Eglė labai norėjo sesers: darželyje visiems pasakodavo, kad tuoj turės seserį, nors mes apie tai dar net nesvajojome (juokiasi). Bet nenusivylė ir gimus broliui: jiedu – puikus tandemas. Kai gimė mažasis, aš kaip tik dalyvavau rinkimuose, buvau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašo lyderis. Ech, sudėtingas tai buvo laikas: reikėjo daug mokytis, dalyvauti debatuose tomis temomis, kurios iki tol man buvo nežinomos. O po sėkmingai pasibaigusių rinkimų teko rengti Vyriausybės programą. Turbūt nekoks naujagimio tėvelis buvau... Bet grįžęs namo stengdavausi su darbus susijusius sunkumus palikti už durų. Ir dabar stengiuosi, bet žmona, anksčiau visai nesidomėjusi politika, vis labiau domisi!

Silvija: Kol Saulius nedalyvavo politikoje, man tikrai nebuvo įdomu, o dabar jau pasakau savo nuomonę. Su vyru aptariame situaciją, aiškinamės, kodėl vienas ar kitas sprendimas buvo priimtas. Aptariame ir tai, kodėl vienas ar kitas žmogus taip elgiasi: juk visi poelgiai turi tam tikrą motyvą.

Politinis laukas – didžiausių intrigų vieta?

Saulius: Deja, taip. Aš manau, kad visi žmonės geri, nuoširdūs, nesavanaudiški, – ir dažnai lieku nustebęs... Gyvenu ir mokausi, o Silvija – gerokai įžvalgesnė, jos moteriška intuicija itin stipri. Ji visuomet taikliai įvardija, kurie žmonės nuoširdūs, o kurie tik bando suformuoti tokį įvaizdį.

Ar per tuos iššūkių kupinus metus sugebėjote išsaugoti visus šeimos draugus?

Saulius: Naujų net neįgijome. Tie, kurie su mumis nuo seno bendravo kaip su draugais, ir iki šiol bendrauja, o tų, kurie nori bendrauti tik su pareigomis, mes neprisileidžiame. Patys, noriu tikėti, visai nepasikeitėme: gyvename taip pat kaip visi. Aš pats važiuoju į parduotuvę, perku produktus, į kirpyklą einu, štai šiandien eisiu paskutinių plaukų nusikirpti... Ir į kino teatrą einame, tik mūsų būna daug: keturių asmenų šeima – ir dar trys asmenys šalia. Savaitgaliais kepame šašlykus, susitinkame su kaimynais, važiuojame pas draugus. Mėgstame važinėti dviračiais. Anksčiau ir automobilį vairuoti labai mėgau... Jau pustrečių metų nevairuoju – premjerui tai neleidžiama. Anksčiau Kalėdų važiuodavome į tėviškę, o dabar visi artimieji pas mus suvažiuoja – apsaugai taip paprasčiau.

Saulius Skvernelis / R. Mickevičiūtės nuotr.
Saulius Skvernelis / R. Mickevičiūtės nuotr.

Silvija: Juokingiausia būna, kai nuvažiuojame prie Vilniaus ežerų ar Baltijos jūros. Gulime pliaže, žmonės žvalgosi, slapta fotografuoja, o Saulius prieina ir pasiūlo: „Jei jūs norite kartu nusifotografuoti, tai prašom.“ Nenorime gyventi izoliuotai: vaikai turi matyti normalų gyvenimą. Jie neturi jausti, kad tėtis užima svarbias pareigas, – turi jausti, kad jis visų pirma yra tėtis.

Saulius: Jie lanko valstybinę mokyklą ir darželį kaip visi vaikai. Jų auklėtojai ir mokytojai – nuostabūs. Manau, vaikai turi gyventi realybėje, o ne šiltnamio sąlygomis.

Silvija: Nepasakyčiau, kad esame griežti tėvai – gana daug jiems leidžiame. Aš griežtesnė, stengiuosi, kad vaikai būtų atsakingi už savo veiksmus, tad jei reikia ko nors išprašyti – jie prašo tėčio. Dukra moka tėtį apvynioti aplink pirštą per kelias minutes... Laimei, sūnus dar per mažas, kad galėtų manipuliuoti (juokiasi). Išsiverčiame be auklės: jei reikia, mano mama atvažiuoja padėti, sūnus turi ir puikią krikšto mamą, kuri mielai su juo pabūna.

Norėtumėte turėti daugiau vaikų?

Silvija: Ne. Manau, viskam yra savas laikas (šypteli).

Saulius: Amžius... Sunku... Ramybės norisi... Juokauju!

Silvija: Skaičiuojame savo metus ir galvojame: ar spėsime vaikus užauginti? Bet gal dar ir bus, kas žino. Jeigu tik mokėtume nuspėti ateitį...

Straipsnis parengtas žurnalo iniciatyva ir lėšomis. 

Naujausi straipsniai