Saulius Baradinskas atvirai: „Nemokėjau išreikšti emocijų“

Saulius Baradinskas / G. Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Publikuota: 2019-06-09 20:15
Saulius Baradinskas (28) mieliau prisistato kūrėju nei režisieriumi, nes šiuolaikiniam kūrėjui pavaldžios visos meno kalbos: jis rašo scenarijus trumpametražiams ir ilgametražiams filmams, kuria reklamas ir vaizdo klipus, dirba kaip režisierius kino aikštelėje. Sauliui apskritai nepatinka gyventi pagal kieno nors sukurtus standartus. Todėl jau daugiau nei dvejus metus trunkanti draugystė su aktore, radijo ir TV laidų vedėja, rašytoja Beata Tiškevič (30) abiem yra lyg dangaus dovana – santykiai, kuriuose nereikia slėpti emocijų.

Vadini save kūrėju, o pagal profesiją kas būtum?

Esu baigęs architektūrą, šiek tiek ir dirbau. Kai esi jaunas, tavo gyvenimą dažnai pakoreguoja tėvai. Patyriau tikrai didelį spaudimą ir neturėjau stuburo pasipriešinti – dėl to šiek tiek liūdna. Nors vos įstojęs į architektūrą supratau, kad visiškai nenoriu būti architektu. Žinau, tėvai siekė, kad turėčiau specialybę. Bet, manau, šiais laikais meno srityje tai yra visiška nesąmonė, nes negali meno įrėminti į specialybę. Nekalbu apie policininkus, gydytojus ar inžinierius – jiems profesija tikrai reikalinga. Ji yra įrodymas, kad sugebi valdyti vienus ar kitus procesus. Bet ji nenusako žmogaus kūrybingumo.

Nuo paauglystės man patiko filmuoti riedlentininkus, muzikantus, atlikėjus. Kad ir kokio darbo imčiausi – scenarijaus rašymo, režisūros, reklamos ar filmo kūrimo – aš tiesiog kuriu. O visa kita tėra formos, kuriomis skleidžiu žmonėms savo kūrybą. Dauguma kūrėjų yra multitalentai: būdamas režisierius turiu išmanyti ir montažą, ir istorijų pasakojimo bei scenarijaus rašymo meną, nusimanyti apie muziką beveik kaip kompozitorius, apie scenografiją ir kostiumų dizainą – kaip dailininkas. Turiu visu tuo kasdien domėtis. Bet aš vengiu etikečių ir profesijų, nes man apie žmogų tai nepasako nieko.

Saulius Baradinskas.
Saulius Baradinskas.

Ar sunku rasti gerų temų kinui?

Seniau man buvo sunku, nes rūpindavausi forma, o ne emocijomis. Tačiau jau metus lankau psichoterapiją, dar ilgiau rašau savo „ryto puslapius“, medituoju, pradėjau atidžiau stebėti savo emocinę būseną, minčių veiklą. Tai leidžia vis aiškiau matyti, kas mane jaudina, ir perkelti į kūrybą.

„Lankau psichoterapiją“, „vaikštau pas psichologą“ – tai iš tiesų tampa normaliu dalyku jūsų kartai bandant suprasti save?

Taip, nes augame šeimose, kur vienų dalykų išmokstame, o kitų – ne, todėl kad tėvų ir senelių kartoje tai, pavyzdžiui, nebuvo vertinama, nebuvo tradicijos. Normalu, kad užaugame ko nors nemokėdami. Tarkime, aš nemokėjau išreikšti emocijų. Mano darbe nuolat kartodavosi tam tikros situacijos – keitėsi tik forma, bet situacija ir rezultatas būdavo tokie patys – nesėkmė.

Nemokėjote parodyti džiaugsmo, pykčio?

Mažai kas tai moka. Esame įpratę savo emocijas slopinti. Jeigu kas nors nepatinka, jei pyksti, ką darai? Užslopini emocijas, mandagiai nusišypsai, o paskui paskambinęs geriausiam draugui išsilieji. Ar tai gerai? Pyktis yra tokia pati svarbi emocija kaip džiaugsmas ar laimė. Ir liūdesys yra tokia pati praeinanti emocija kaip ekstazė. Tik mes dažnai nežinome, kaip su jomis visomis elgtis. Man psichoterapija buvo reikalinga ne tik dėl profesinės veiklos, bet ir dėl to, kad pagerėtų gyvenimo kokybė.

Vyresnės kartos kūrėjai dažnai tas nesuprastas emocijas slopindavo arba kaip tik žadindavo alkoholiu, narkotikais...

Ir dabar to yra. Į vyresnės kartos kūrėjus žiūriu su didžiule meile ir empatija. Jie kelis dešimtmečius gyveno režimo, kai negalėjo rodyti ir netgi turėti emocijų, sąlygomis. Reikšti jas buvo laikoma silpnybe, kartais net nusikaltimu, už kurį buvo baudžiama. Natūralu, kad žmonės tvarkėsi su jomis taip, kaip sugebėjo.

Mano šeimoje niekas negėrė, bet paauglystėje buvo užėjęs noras pabandyti – prisigerdavau, ryte savijauta būdavo baisi. Todėl man alkoholis netapo problemų ar emocijų slopinimo būdu. Dabar net neberūkau, nes ruošiuosi maratonui. Tačiau net aš (nors augau jau nepriklausomoje Lietuvoje), savyje dar atpažįstu nemažai Sovietų Sąjungos „padovanotų“ blokų. Ir tik per psichoterapiją, ugdydamas ir stebėdamas save, gali bandyti tuos emocinius blokus pramušti.

Saulius Baradinskas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Saulius Baradinskas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Ką veikia tavo tėvai?

Tėvas dirba „Senukuose“ kasininku, pardavinėja elektronines prekes. Mama moko moksleivius lietuvių kalbos, ruošia juos į licėjų. O sulaukusi šešiasdešimties mama išleido poezijos knygą. Mane tai labai pradžiugino – vadinasi, ji su savo vidiniu „aš“ irgi susidraugavo.

Kuri labai daug ir įvairių projektų – kaip atsirinkti, kuris darbas yra labiausiai pavykęs ar mėgstamiausias?

Man labai patinka, koks išėjo grupės „Auksiniai Kašpirovskio dantys“ klipas „Į Venesuelą“. Jį apibūdina kaip miuziklo, komedijos žanro, bet man tai – tarsi draminis kino filmas. Džiaugiuosi, kad klipas sulaukė sėkmės: prieš tai ši daina turėjo vos dešimt tūkstančių peržiūrų, dabar – du milijonus! Puikus, su ironišku požiūriu į pačius save išėjo ir filmas „Grąžinti nepriklausomybę“, kurio scenarijų rašėme drauge su Olegu Šurajevu. Patinka ir mano debiutinis trumpametražis filmas „Auksinės minutės“, kuriame vaidino aktorius iš „Žiedų valdovo“ trilogijos Billy Boydas. Bet filmavau jį taip, kaip daugiau niekada nedarysiu: tarptautinis aktorius, kino juosta, vienas dublis – buvo tikrai sunku. Be to, bandžiau slėptis už kamerų, nes dar labai nepasitikėjau savimi. Tačiau kaip filmas man jis yra genialus.

Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius kūrybinėse dirbtuvėse Japonijoje su kolegomis filmavome trumpametražį filmą. Į tas dešimt dienų trunkančias kūrybines dirbtuves bandžiau patekti penkerius metus. Norinčių buvo trys šimtai – atrinko tik šešiolika žmonių. Iš Lietuvos buvau vienintelis režisierius. Filmavome vienoje didžiausių Japonijos kino studijų. Ji tokio dydžio lyg mūsų Pašilaičių ar Justiniškių mikrorajonas. Kūrėme filmą samurajų laikų tema „Jidaigeki“ – tai vadinamasis „japoniškas vesternas“. Įdomiausia, kad šios dirbtuvės susijusios su Tokijo ir Kijoto kino festivaliais. Todėl sukūręs čia filmą, nors esi užsienietis, gali kreiptis su savo darbu į tam tikrus Rytų šalių kino festivalius.

Japonija man galutinai padėjo išspjauti iš savęs visus vidinius kritikus ir nepasitikėjimo bacilas. Seniau tramdžiau save, ribojau, vis stengiausi būti „savo vietoje“... Kiek daug laiko sugaištame mintims ir baimėms, kokie nevisaverčiai, maži, niekuo neypatingi esame! Nesąmonė – mes ypatingi! Japonija man leido suvokti, koks Visatos stebuklas esu! Ta energija ir pasitikėjimas savimi galiausiai pereina ir į kūrybą.

Vertinu visą savo kūrybą. Kaip bet kuris kitas žmogus turiu labai ribotą gyvenimo šioje žemėje laiką, todėl noriu užsiimti prasminga veikla.

Saulius Baradinskas/Irmanto Gelūno nuotr.
Saulius Baradinskas/Irmanto Gelūno nuotr.

Kai derinome susitikimą, nustebinai pasakęs, kad keliskart per savaitę vaikštai į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką mokytis groti fortepijonu. Kaip įdomu!

Groti mokausi pas draugą kompozitorių, kuris sukūrė muziką abiem mano filmams. Jis mane moko suprasti natas, dermes ir akordus. Turiu svajonę sukurti miuziklą. Dar mokykloje buvau subūręs grupę, grojau bosine gitara, turiu gerą klausą, nors dainuoti nemoku. Kadangi namie pianino neturiu, ateinu į biblioteką, kur yra muzikos kabinetas ir kur iš anksto rezervavus laiką galima mokytis groti: keturiasdešimt minučių technikai, treniruotėms, tada mokausi pagroti kūrinius, kurie man patinka, o tuomet dar keliasdešimt minučių pats kuriu muziką ir įsirašau ją į telefoną.

Na, ir disciplinuotas tu žmogus!

Man reikėjo metų, kad toks tapčiau. Keliuosi anksti, medituoju pusvalandį, tada rašau savo „ryto puslapius“ – trys lapai sąmonės srauto. Paskui einu bėgioti, nes ruošiuosi maratonui. Pernai, prieš savo gimtadienį, nubėgau pusę Vilniaus maratono – pirmą kartą gyvenime, labai savimi didžiavausi. O šiemet turiu tikslą nubėgti visą maratoną.

Grįžęs pusryčiauju ir sėdu prie savo scenarijaus. Rašau jį ilgametražiam filmui: apie moterį iš mažo miestelio, kuri tampa vyrų krepšinio komandos trenere. Dar noriu nufilmuoti savo trumpametražį filmą apie didžėjų, kuris bando pagydyti motiną nuo depresijos, nes ši susirgo krūties vėžiu. Man svarbus sūnaus ir mamos santykis ištikus ligai. Tai – labai intymus ir jautrus filmas, nes mano mama sirgo krūties vėžiu, – žinau, ką tai reiškia ne tik sergančiam, bet ir esantiems šalia.

Dar kasdien rašau savo tikslus – realius, su realia data. Disciplina ugdo valią. Na, kaip gali atsikelti ketvirtą ryto? Tik jeigu turi tikslą ir motyvaciją! Tiesa, gultis tada geriausia devintą valandą vakaro. Būna, gaunu penktadienio vakarą iš draugų žinutę – susitinkame. Deja, aš jau lovoje. Bet man dabar patinka taip gyventi.

Su aktore, rašytoja Beata Tiškevič jau kiek daugiau nei dvejus metus esate pora. O kūrybinis jūsų duetas būtų įmanomas? Beje, Beata yra sakiusi, kad tu ją įkvėpei ir skatinai rašyti knygą „Vyvenimas“.

Kai Beata sėdo prie knygos, visiškai atsijungė nuo pasaulio. Atsimenu, pabunda ir sėda rašyti. Gali pamiršti pavalgyti, nueiti į dušą, uždaryti langą... Kai tau reikia savo praplėštą širdį išlieti ant popieriaus, mažiausiai rūpi tai, kas vyksta aplinkui. O man norėjosi kuo tik įmanoma jai padėti ir palaikyti: pagamini maisto, išklausai, visokeriopai atliepi. Nesikiši į kūrybą, bet tarnauji savo artimui, taip palengvindamas jo darbą. Kai aš kūriau filmą ir buvau pasinėręs tik į jį, Beata lygiai taip pat atliepė man. Mes absoliučiai palaikome vienas kitą. Sveikas santykis yra tada, kai poroje jautiesi gerai ir gali duoti savo partneriui viską. Puoselėdami tokius tarpusavio santykius, mes jau kuriame drauge.

Nuo pat pradžių buvote tokie ar visgi reikėjo laiko, kaip žmonės sako, apsišlifuoti aštrius kampus?

Niekada nežaidėme katės ir pelės žaidimų, todėl tarpusavyje atvirai galime kalbėtis net apie tai, kas nemalonu, neslopinti emocijų, neapsimetinėti. Dėl to tik dar stipriau suartėji su savo partneriu. Juk tikrai gyvenime ne kartą esame patyrę: susipažįsti, bendrauji, draugauji, pykstiesi, myli ir vėl pykstiesi, kol vieną dieną partneris netikėtai tau išrašo, kaip vadinu, sąskaitą faktūrą: „Va, tiek ir tiek esi prisidirbęs, o aš tylėjau ir kentėjau...“ Ne tylėti reikia, o kalbėtis. Ne keisti kitą, bet mylėti tokį, koks yra. Mylėti ir būti mylimam – galingiausia varomoji jėga.

Beata Tiškevič ir Saulius Baradinskas / Newmood.lt nuotr.
Beata Tiškevič ir Saulius Baradinskas / Newmood.lt nuotr.

Beata atvirai kalba apie kūną, seksą ir santykius, vykdo projektą „Nebegėda“. Ar tavęs negasdina toks jos atvirumas?

Beata yra nuostabi! Mainais galiu tik paklausti: o ką blogo jos nuoširdumas ir atvirumas atnešė? Būtent to labai trūko Lietuvai: esame per daug užslopinę save, bijome ne tik emocijų, bet net ir savo minčių apie kūną, seksą. Beata skleidžia tiesą be jokio apsimetinėjimo. Ir mūsų porą tai ne skaldo, o kaip tik jungia.

Man atrodo, mūsų su Beata santykių sėkmė ta, kad nuo pat pradžių atmetėme visas visuomenės normas apie santykius ir šeimą. Atmetėme, kad galėtume gyventi čia ir dabar. Nes čia ir dabar yra svarbu tik meilė. Žmonės kenčia todėl, kad yra priklausomi nuo stereotipinių sudedamųjų: tarsi gyveni kažkaip ne taip, jei nebuvo sužadėtuvių, santuokos, vaikų, buto, sodybos... Nieko blogo, bet pirma vis tiek reikėtų suprasti, ko pats nori iš santykių. Jei gyvensi pagal kitų sukurtą stereotipą, vieną dieną gali skaudžiai suvokti, kad gal visai tų vaikų ir nenorėjai! Mačiau daug santykių modelių: kad ir mano tėvai – jie išsiskyrė nepakėlę šeimyninės naštos. Dabar abu turi kitas antras puses, myli ir jaučiasi mylimi – džiaugiuosi dėl jų.

Nori pasakyti, kad nei vestuvių, nei vaikų nebus?

Kam bus lemta, ateis savaime. Ateities planai susiję su lūkesčiais, o jiems nesipildant žmonės labiausiai ir kenčia. Mums su Beata pasisekė, kad gyvename ne pagal standartą. 

Naujausi straipsniai