Saugirdo Vaitulionio atostogos Balyje – lyg ant parako statinės

Saugirdo Vaitulionio atostogos Balyje / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-11-05 20:45
„Tokia jau mano lemtis: kur tik išvykstu atostogų, ten ima lyti. O šįsyk viskas susiklostė dar rimčiau: vos susiruošiau į Balį, ir ten prabudo didžiausias salos ugnikalnis. Matyt, reikia kažką daryti su savo karma“, – atostogas Balyje ir Singapūre, kurios galiausiai baigėsi geruoju, su šypsena prisimena komunikacijos agentūros „Idėjų komitetas“ vadovas Saugirdas VAITULIONIS (35).

Kaip tau kilo mintis aplankyti Balį?

Dirbau beprotišku tempu – ir atėjo laikas, kai galvelei verkiant reikėjo poilsio. Į didmiestį važiuoti nenorėjau – ten šurmulys, daugybė žmonių, save ištaškai ir grįžti toks pavargęs, kad paskui dar reikia atostogų. Klientė grįžo iš Balio, kur praleido mėnesį, ir pareiškė: „Tau ten būtų labai gerai.“ Ir tikrai – tai buvo viena geresnių mano gyvenimo kelionių. Tačiau nuotykiai mus su bičiuliais lydėjo nuo pirmos iki paskutinės minutės, nes atostogavome lyg ant parako statinės: likus savaitei iki skrydžio prabudo aukščiausias Balio ugnikalnis Agungas ir bet kada galėjo išsiveržti.

Užsienio reikalų ministerija rekomendavo ten neskristi?

Valdiškų nurodymų neskaičiau, bet paskambino tėtis: „Gal atšauk tą kelionę – ten ugnikalnis veržiasi, žemė dreba...“ Skaitant naujienas net šiurpus juokas ėmė: taip, ugnikalnio išsiveržimas numatomas kaip tik per mano atostogas! Kaip įdomu: na, kada paskutinį kartą dalyvavote ugnikalnio išsiveržime?.. Surimtėję su draugais nutarėme: vis tiek skrendame. Balyje pirmąją kelionės dalį nutarėme praleisti Ubudo mieste, labai toli nuo Agungo, tačiau antrą dalį suplanavome prie vandenyno – vos 20 kilometrų nuo ugnikalnio...

Dešimties kilometrų spinduliu visi buvo evakuojami. Viskas susiklostė gerai, bet visiškai ramūs niekada nebuvome: jei tik užklupdavo lietus, dangų aptraukdavo debesys, iškart neramiai dairydavomės, ar tik ne pelenų debesys atplaukia. Mums viešint buvo paskelbtas pats aukščiausias – ketvirtas – pavojaus lygmuo.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Pavyko nors kartais nukreipti akis nuo dangaus į salos grožį?

Žinoma. Aš pakvaišęs dėl visokių augalų ir gėlių, tad drąsiai galiu sakyti, kad gražesnės gamtos niekur nemačiau. Ubudą apžiūrėjome gana ramiai – labai gražu, daug ryžių laukų, beždžionių miškai, šventyklos. Tačiau nuvažiavę į pajūrį pamatėme, kad kurortas tuščias: veikia viešbučiai ir parduotuvės, vietiniai siūlo kažką pirkti, bet beveik nėra turistų. Išėję pasivaikščioti, už kelių šimtų metrų išvydome kabančius plakatus ir pastatytus kioskus: paaiškėjo, kad priėjome stovyklavietę, kur apsigyveno evakuoti žmonės.

Kai matai šimtus susispaudusių būtybių, šimtus šlepečių ant laiptų ir suvoki, kaip jiems tenka gyventi, tada jau nueina šiurpas per nugarą... Panorau juos nufotografuoti, bet nejaukumas sustabdė: čia juk ne zoologijos sodas!..

Tačiau paskui pamatėme, kad jie mums mojuoja, tad išdrįsome užkalbinti vieną moterį – ir supratome, kad jie į tai reaguoja visai kitaip nei mes. „Ko jūs tokie išsigandę, viskas čia gerai, – ne mes raminome ją, o ji – mus. – Turime stogą virš galvos, turime ką valgyti – nėra ko skųstis.“ – „O kiek jums dar teks čia būti?“ – „Kaip Dievas duos. Jis viską žino geriausiai. Taigi sėdime čia per dienas su šeima ir kaimynais, tik vyrams tenka kasdien paslapčia lipti į kalną – nelegaliai, tais keliais, kurių nesaugo policija. Namuose juk liko vištos, ožkos, gyvuliai – jų neleido išsivesti, o ėsti jiems juk norisi.“ Tokiais momentais supranti, kad Lietuvoje mes dar labai gerai gyvename...

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Religingumas juos labai gelbsti?

Būtent: Balio gyventojai be galo religingi ir linkę viską mistifikuoti. Aš iš prigimties cinikas, į viską esu linkęs žiūrėti skeptiškai, o jiems yra kitaip. Prie visų durų, įėjimų į barus ir parduotuves tris kartus per dieną pakabinami krepšeliai su gėlėmis, sausainiais ir saldainiais: tai auka dievams. Net jei žmonės gyvena varganai, net jei tądien neturi ką valgyti, vis tiek atliks savo ritualą ir tris kartus per dieną aukos dievams.

Susitikome su bičiule, kuri gyvena Balyje jau kelerius metus. Pradėjo lyti, ir ji ištarė: „Matyt, kažkur renginys vyksta.“ Pasirodo, Balyje yra šventikų – lietaus užkalbėtojų, kurie nupučia debesis iš vienos vietos į kitą. Ir visi tuo tiki. „Pas mus taip yra“, – nesuabejojo bičiulė. O man kilo geniali mintis: reikia tuos lietaus užkalbėtojus importuoti į Lietuvą. Juk pas mus lyja 350 dienų per metus: štai atvažiuotų koks senukas iš Balio, ir imtų lyti ne Lietuvoj, o kokioj nors Graikijoj...

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Gal ir tu per tą kelionę kuo nors įtikėjai, patyrei ypatingų jausmų?

Labai patiko gyventi seniausiame Ubudo viešbutyje: jam šimtas metų, šiek tiek patvarkytas, bet šiaip išlikęs autentiškas, tai po jį vaikščiojau kaip po filmo aikštelę. Prieš vykstant į kelionę draugė įspėjo: „Balis nėra atostogos su kokteiliuku rankoje. Tai vieta, kurioje privaloma užsiimti savo karma.“

Karma tai karma, pamaniau, ir nuvykome į šventyklą, kurioje teka dešimtys natūralių šaltinių: jei per visus pereini, tavo karma išsivalo. Apsivaliau už visus 35 gyvenimo metus, bet... Kadangi į šventyklą įleidžiama tik su sarongu, paskui reikia eiti persirengti, o ten tenka kone valandą stovėti eilėje. Taigi iš persirengimo kambario išėjau toks piktas ir su tokiais keiksmais, kad draugai pareiškė: „Turbūt tau ši vieta nepadėjo.“

Visgi faktas, kad Balyje galva pailsi. Nežinau, kas tai labiausiai lemia: gal nusiteikimas, gal vietinių begalinis gerumas, gal graži gamta. Supratau svarbiausią dalyką – kad reikia vertinti tai, ką turime. Sykį pietaudamas stebėjau iškalbingą vaizdą: po paplūdimį vaikštinėjo senelis su vaiku, ir vaikas vandenyje pastebėjo kažkokį skutą. Nuplaukė, ištraukė, parodė seneliui, o tas atsinešė raizgalą virvės, pritaisė plastikinį buteliuką – ir iš šiukšlių sukonstravo vaikui aitvarą. Mano draugas tuo metu trankė į stalą savo naują telefoną pykdamas, kad tas prastai veikia. O už tvorelės vaikas, pilnas euforijos, lakstė po paplūdimį su skraidančia šiukšlių krūva – ir tai buvo akivaizdi laimė. Tas vaikas gal nėra matęs telefono, jis veikiausiai niekada neturės nei Xbokso, nei aipado – bet jis sugeba jaustis laimingesnis už mus visus... Ir pagalvoji žmogus: mes iš tiesų gerai gyvename – tik nemokame to vertinti. Labai norėčiau išmokti matyti laimę paprastuose dalykuose.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai