Suprantu, kad pavadinimas sunervino, nes jis yra visiška nesąmonė. Taip, aš sakau, kad nesąmonė, manau, jūs taip pat. Bent tikiuosi. Bet yra kam tai – gyvenimo tragedija. Galite patikėti?
„Man keturiasdešimt vieni, o aš taip nieko gero ir nenuveikiau gyvenime“, – per savo gimtadienį man drėbtelėjo draugė. „Ar visai durna?“ – atšoviau, nes jau pagalvoju, kad žmogui nuo taurės šampano galvelė susisuko.
„Vyro nėra, vaikų nėra, o aš penktoj dešimty“, – toliau išminties perlais žiba bičiulė ir suprantu, kad joks čia ne šampanas, o su pirmu savo teiginiu aš pataikiau kaip į dešimtuką – durna!
Kol dar nepradėjote piktintis ir kalti manęs prie kryžiaus, kad aš savo draugę įžeidinėju ar vadinu durna (ups, va, ir vėl pakartojau), man tikriausiai reikėtų paminėti, kad ta mano draugė yra poros sėkmingų įmonių vadovė, verslas klesti, prie viso šito jau neprasto pasiekimų komplektėlio dar privalau paminėti akademinę karjerą, mat poniutė dėsto viename didžiausių šalies universitetų, netrukus apgins mokslų daktaro laipsnį ir net yra užpatentavusi kažkokį apsauginį prietaisą nuo vagių, jį sėkmingai parduoda keliose Europos šalyse. Ai, dar ir turtinga kaip velnias. Kaip suprantate – tiesiog nepadoriai sėkmingas gyvenimas!
Taip, čia ta pati moteris, kuri man sako, kad nieko gyvenime nenuveikė. „O tai ištekėti ir pagimdyti tuntą vaikų yra pagrindinis gyvenimo tikslas, ar kaip? Ar tu gyveni nelaimingą gyvenimą?“ – klausiu dar kartą, nes negaliu patikėti, kokias nesąmones ji man vapa.
„Na, panašiai... Aš planavau ištekėti mažiausiai prieš dešimt metų, dabar vaikai jau būtų įpusėję vidurinę. Nesakau, kad aš nelaiminga, bet juk šeimos tai „reikia“, – liūdnu veidu porina man toliau. Man literaliai pradeda trūkinėti kantrybės siūlas ir jaučiu, jog tuoj išdėsiu damutei tokią tiradą, kad Dieve padėk.
„Bet ar tu supranti, kad gyveni beveik svajonių gyvenimą? Turi tobulus namus, galybę neįtikėtinai puikių draugų, esi visų mylima, turi pavydėtiną karjerą ir verslą, negana to – keliauji po tolimiausias šalis krūvą kartų per metus ir man užtikrintu tonu tvirtini, kad viskas yra nieko verta, nes kažkas vyksta ne pagal planą, kurį sau galvelėje susikūrei devintoje klasėje?“ – klausiu atsargiai, nes bijau, kad jei mano spėjimas dėl devintos klasės pasitvirtins – pradėsiu staugti.
Ir ką jūs galvojat, pasirodo, jos gyvenimą nenusisekusiu laiko ne tik ji pati, bet ir beveik visos jos kolegės, draugės (ištekėjusios ir apsivaikavusios, žinoma), o mama, kaskart prakalbus apie dukros gyvenimą, susigraudina, nes „vaiko gyvenimas nesusiklostė“.
„Klausyk, bet pagal šituos spangesius tai ir Dalios Grybauskaitės gyvenimas yra visiška nesėkmė, taip?“ – kalu tiesiai į kaktą ir su baime laukiu atsakymo į tą nesąmonę, kurią pasakiau.
„Na, ne, ką tu čia kalbi nesąmones?“ – pasipiktinusi atšauna ir man sužimba viltis, kad dar ne visas sveikas protas prarastas.
„Bet juk pagal tavo kliedesius, jei nespėjo ištekėti, neprisigimdė vaikų pagal grafiką – gyvenimas veltui. Ar Prezidentei šitos priešcarinės taisyklės nesiskaito? Kas čia per dvigubi standartai tada? – jau juokiuosi, nes suprantu, kad šitas kliedesių pokalbis virsta tikra komedija.
Gal jau galėtume išsivaduoti iš kažkokių balanos gadynės kanonų, babyčių primestų nerašytų taisyklių ir tiesiog gyventi savo nuostabų gyvenimą?
Aš tik primenu, kad dabar ne 1836-ieji ir net ne 1924-ieji. Dabar – 2017-ieji visame savo gūdume. Ir net dabar, pasirodo, yra kažkokios gyvenimo taisyklės ir normatyvai, kurių tiesiog privalu laikytis, nes kitaip tavo gyvenimas gali būti nurašytas prie didžiausių planetos nesėkmių.
Tai man dabar kyla esminis klausimas – ar mūsų visuomenė sveiko proto?
O gal jau galėtume išsivaduoti iš kažkokių balanos gadynės kanonų, babyčių primestų nerašytų taisyklių ir tiesiog gyventi savo nuostabų gyvenimą? Džiaugtis pasiekimais ir neišgyventi dėl to, kad koks nors langelis pasiekimų lentelėje nebus užpildytas „taip, kaip reikia“.
Gyvenimas ir taip sudėtingas, mūsų pečius ir taip slegia begalės būtų ir nebūtų įsipareigojimų, atsakomybių ir prievolių, tad ar tikrai reikia save apkrauti papildomomis susikurtomis taisyklėmis? O gal tiesiog pabandykite mėgautis savo paties, o ne kaimynų ar mamos primestu gyvenimu? Ar tikrai svarbu, ką pagalvos kaimynė, jei jūsų gyvenimas neatitiks praėjusio amžiaus davatkų normatyvų?
Tad, jei vis dar neištekėjote ar nevedėte, jei dar nepastatėte namo, neužauginote sūnaus ir net jei nepasodinote medžio – valio! Net jei to ir nepadarysite niekada – nieko baisaus. Nes tai jūsų gyvenimas ir jis yra nuostabus. Mylėkite save ir savo gyvenimą tokį, koks yra, nes jis tik jūsų ir niekieno kito. Neleiskite jo gyventi kitiems. Na, bent jau planuoti kitiems neleiskite tikrai.