„Duok durniui kelią“, – girdžiu nuo vaikystės. To mokė tėvai, po to – mokytojai, dar vėliau tą patarė draugai, giminės, artimieji ir visi kiti gero linkintys žmonės.
Patarimas gal ir vertas dėmesio, gal net išmintingas, bet nesu visiškai tikras, ar teisingas. Veikiau, sakyčiau, – lietuviškas. Juk mūsuose įprasta nuolankiai nuleisti galvą, kai ant jos kažkas bando užlipti. Mandagiai nutylėti, kai koks proto bokštas kalba nesąmones, ar apsimesti, kad nematai neteisybės, nes taip – tiesiog patogiau ir ramiau. „Ai, bala nematė, nesivelk, tegul sau gyvena“, – pasigirsta beveik žanro klasika virtusi frazė, kai kalba pasisuka apie kokį į akis šokantį akiplėšą.
Labai ilgai ir pats taip elgdavausi – nusispjaudavau per kairį petį, giliai įkvėpdavau, atsidusdavau, apsisukdavau ant kulno ir keliaudavau kuo toliau nuo erzinančių tipų. Tačiau metams bėgant, matyt, darausi nebe toks pakantus. O kokio velnio kvailiams reikia nusileisti? Juk tada jie niekada ir nesupras, kad yra kvailiai, sutinkate?
Jokiais būdais nesiūlau jus erzinančių kolegų, amžinai nepatenkintų niurzglių ar nemalonios padavėjos koneveikti ar kitaip užterorizuoti. Gink Dieve! Veikiau tik dar labiau pablogintumėte situaciją. Dažniausiai piktavaliai ir kvailiai tik to ir laukia – jus išprovokuoti, kad galėtų pulti dar kartą. O to, sutikite, mes tikrai nenorime.
Mielos merginos iš kavinės, juk žinau, kad skaitote šį tekstą ir jus vėl užklupo tas nejaukumas. Tad duosiu patarimą – nieko labai siaubingo apkalbinėti žmones, tą daro visi, tik kitą kartą būkite gudresnės ir prieš tai apsidairykit. Bus mažiau gėdos.
Pasakysiu daug geresnį būdą, kaip išvesti kvailius iš kantrybės! Ar kada bandėte su jus erzinančiais žmonėmis pabūti malonūs, gal net nusišypsoti? Nesijaudinkite – man su galva viskas gerai ir aš tikrai neįstojau į jokią sektą, tikėjimo nepakeičiau ir perdėtai geru žmogumi netapau.
Tiesiog jau kelis kartus įsitikinau, jog mulkius iš proto veda ir kosmiškai suglumina netikėtai malonus elgesys.
Štai anądien sėdėjau populiarioje kavinėje pačioje Senamiesčio širdyje. Ramiai sau mėgavausi, ko gero, paskutiniais bobų vasarą paskelbusios saulės spinduliais, krimtau vėlyvus pusryčius ir netikėtai nugirdau už kelių stalelių sėdinčių kūmučių tauškėjimą. Tikrai neketinau klausytis svetimų pokalbių, tiesiog išgirdau savo vardą (na, pripažinkime, Saugirdas šioje šalyje nėra pats dažniausias vardas), tad normalu, kad suklusau.
„Vakar vakare prie kito stalo sėdėjo tas Saugirdas su Jazzu ir kad žvengia, kad žvengia abu kaip arkliai“, – klausau savo penktadienio vakaro apžvalgos, kurią pasičepsėdama pasakoja šviesiaplaukė damutė.
„O nuotraukų feisbuke nėra?“ – vakaro vizualizacija susidomi draugutė.
„Ne, nieko neįkėlė, nėra nuotraukų“, – paaiškina viską mačiusi, girdėjusi ir fiksavusi pleputė.
„Durniai“, – be gailesčio verdiktą mums paskelbia jos kompanionė. Tikslumo dėlei turiu pasakyti, kad apibūdinimo būta kiek riebesnio ir diagnozuojančio mūsų su drauge psichinę būklę, tad žodį kiek pašvelninau – juk redaktorė vis tiek tą keiksmą būtų išredagavusi.
Sėdžiu damoms už nugaros, suprantu, kad gudrutės tikrai nematė, jog vos už poros metrų sau šypsosi jų apkalbų herojus.
„Perduokite damoms saulėtus linkėjimus nuo stalelio už nugaros“, – įkvėpimo pagautas gudriai paprašau simpatingos padavėjos, o ši, mirktelėjus man akimi, nuskuba atlikti svarbios misijos.
Sėdžiu ir kantriai laukiu, kol prasidės cirko pasirodymas ne itin originaliu pavadinimu „sugėdink kvailį“. Net negaliu nupasakoti, kaip lėtai ėjo tos kelios minutės, kol padavėja grįžo su padėklu, ant kurio išdidžiai puikavosi mano „linkėjimai“.
Ponai ir ponios, spektaklis prasideda, o aš sėdžiu pirmoje eilėje! Damos beveik sinchroniškai, su dideliu entuziazmu ir koketiškai plačiomis šypsenomis atsisuka į mane ir... Lygiai per akimirką tas žavingas emocijas pakeičia nemenka gėda veide.
Jei atvirai, tai aš net nežinojau, kad žmogaus kūnas geba taip greitai keisti spalvą! Pleputes mano juokelis taip išmušė iš pusiausvyros, kad jų veido spalva pasikeitė net kelis kartus. Raudona, ciklameno, purpurinė – spėk sekti!
„Skanaus, damos“, – tvardydamas besiveržiantį isterišką juoką tariu tą akimirką skradžiai į žemę sulįsti svajojančioms poniutėms.
„Ačiū“, – sumurma sau po nosimis ir nežinodamos kur dėtis nusisuka.
„Gražios dienos ir gero savaitgalio jums“, – dar kartą druskos į žaizdą papilu išeidamas iš kavinės.
Sakykite, ką norite, bet tikrai nebūčiau patyręs tokio malonumo, jei būčiau „davęs kelią“. Neduokite kelio kvailiams ir jūs. Net ir bjauriausiai kaimynei, kuri šimtąjį kartą ateis pasipiktinti per garsiai klausoma muzika, negailėkite gražių žodžių, pagirkite šukuoseną ir pasakykite, kad atrodo atjaunėjusi. Pasimetimą garantuoju.
Būkite malonūs kvailiams, jie prie to nepratę – išvesite iš proto, o vidinis pasitenkinimas nuotaiką pakels visai dienai.
P. S. Mielos merginos iš kavinės, juk žinau, kad skaitote šį tekstą ir jus vėl užklupo tas nejaukumas. Tad duosiu patarimą – nieko labai siaubingo apkalbinėti žmones, tą daro visi, tik kitą kartą būkite gudresnės ir prieš tai apsidairykit. Bus mažiau gėdos.