Žinote, kas mane erzina labiau už kvailystes vapančius politikus, bulvių košės IQ besimatuojančius interneto komentatorius ar lietuviškos vasaros orus? Labiau už juos mane iš proto veda ponai ir ponios Tobulybės.
Ne, kalbu ne apie tuos, kuriuos po daugelio metų sukurs laboratorijų mėgintuvėliuose – tobulai gražius, protingus bei mandagius, tobulų manierų ir be menkiausių trūkumėlių – jie nemeluos, nesikeiks ir „nesuks į kairę“. Kalbu apie tuos, kurie taip stengiasi apsimesti tobulais, kad senokai pamiršo, kas iš tiesų yra tikras gyvenimas. Iki tobulybių jiems, žinoma, toli kaip iki Mėnulio, bet tas noras apsimesti mane varo į kapus. Pasaulį vis ištinka kažkokia nelemta dirbtinumo mada, tik vieni būna su dirbtinėmis krūtimis ar veidais, o kiti – su dirbtiniu gyvenimu.
Tobulybės visada primins, kad nevalgo produktų iš įprastų parduotuvių, nes „ten – vien chemija“, ir būtinai papasakos apie dar vieną nišinę ekokrautuvę, kur už pomidorus permoka septyniolika kartų.
Tobulybės nežiūri televizoriaus, nes televizija rodo tik „šlamštą kaimiečiams“, bet jei įsijungsite „Valandą su Rūta“, pamatysite tuos pačius Tobuluosius, be vargo ir iki intymiausių detalių pasakojančius savo gyvenimo istorijas. Tobulybės neskaito ir „Žmonių“, bet kiekvieną ketvirtadienį nervingai verčia žurnalo puslapius ir pasiunta, jei neranda bent vienos savo nuotraukos iš septynių aną savaitę aplankytų renginių. Dar reikėtų paminėti, kad Tobulybėms labai svarbus privatumas, nes „ta spauda visai išnaglėjo“, bet jie mielai atsiunčia redakcijoms laiškučius su nuotraukomis iš atžalų gimtadienių. Maždaug jau dešimt metų iš eilės. Tobulybės visada primins, kad nevalgo produktų iš įprastų parduotuvių, nes „ten – vien chemija“, ir būtinai papasakos apie dar vieną nišinę ekokrautuvę, kur už pomidorus permoka septyniolika kartų, o pinigų sumą padidins dar tris kartus tiek.
Norisi kvatoti balsu, kai eilinę pavakarę tuos pačius Tobulus sveikuolius degalinėje užklumpi su majoneze skendinčiu dešrainiu rankoje, o jie pasimetę tik suvapa „oi, kartais galima“. Tobulybės lankosi tik madingose vietose ir klaikiai pakraupsta, jei koks mirtingasis nežino, kur dabar mieste duoda geriausią kviečių daigų kokteilį. Tiesa, paklausti ne visada atsako, kokio jis skonio. Ups...
Man kartais (ką čia maivausi, ne kartais – visada) būna labai juokinga, kai į eilinį garsesnių žmonių vakarėlį atlėkusi ponų Tobulųjų pora skuba prie austrių lėkštės ir būtinai garsiai pasipuikuoja, kad savaitgalio rytus pradeda lovoje su austrėmis ir šampanu! „Mes jas dieviname“, – būtinai priduria. O tada galima pasiimti kukurūzų spragėsių ir stebėti, kaip poniutei tas austrės kąsnis tiesiog stringa burnoje ir su kokiu šleikštuliu akyse ji jį nuryja. Tetulė geriau apsimes ir atkentės tą kąsnelį šalia gurmaniškos kompanijos, nei prisipažins, kad ji austrių nevalgo. Niekada!
Apsimesti žmogumi be trūkumų yra ne šiaip iššūkis, tai sunkus kasdienis darbas. Juk meluoti sau 24 valandas per parą tikrai sugebėtų ne kiekvienas.
Būti Tobulybe yra labai nelengva. Patys supraskite, apsimesti žmogumi be trūkumų yra ne šiaip iššūkis, tai sunkus kasdienis darbas. Juk meluoti sau 24 valandas per parą tikrai sugebėtų ne kiekvienas.
Tobulybės negali sau leisti dalykų, kuriuos kažkada galėjo leisti tikri žmonės – būti susivėlusiems, ne visada stilingai apsirengusiems, nebujoti turtuose ar elementariai – turėti galimybę klysti. Tad natūralu, kad, gyvendami tokiame savo pačių susikurtame teatre, Tobulieji visiškai netoleruoja žmonių net ir su menkiausiais trūkumais. Pabandykite Tobuliesiems prisipažinti, kad nerūšiuojate šiukšlių, gausite toookią paniekos kupiną pylos dozę... Tiesa, tai anaiptol nereikš, kad jie patys jas rūšiuoja.
Tobuliesiems privaloma išmanyti viską ir visada. Ko nors nežinoti – mirtina nuodėmė. Net jei kalbėtumėte apie povandeninių laivų elektros instaliaciją, ponai Tobulybės ne tik ras ką pakomentuoti, bet gavę rašiklį dar ir pabraižys tinkamesnį variantą ant servetėlės. Tikriausiai jau pastebėjote etatinius laidų kalbėtojus visomis gyvenimo temomis...
Kaskart, kai susiduriu su Tobulųjų kastos atstovu, man norisi stverti ji už plaukų ir gerai papurtyti. Žinau, kad šis jausmas nesvetimas ir jums, neneikite.
O žinote ką? Man visų tų Tobulųjų labai gaila. Nuoširdžiai! Nes aš beprotiškai myliu savo ir kitų trūkumus. Na, gerai, ne visus, neapsimetinėsiu – kai kurių tiesiog nekenčiu, bet tikrai į nieką gyvenime nekeisčiau galimybės būti laisvam nuo tobulumo kaukės nešiojimo!
Galiu be jokios sąžinės graužaties prisipažinti, kad austrių aš nekenčiu, absoliučiai dievinu picas, nors ir žinau, kad jos su kiekvienu kąsniu mano sikspeką atitolina šviesmečiais... Na ir kas?! Dažnai nenueinu į sporto klubą, nes tiesiog patingiu, na ir kas? Nekenčiu pirmadienio rytų ir per dažnai keikiuosi, na ir kas? Taip, kartais nemoku patylėti ir per garsiai juokiuosi, ir vėlgi – na ir kas? Savo minusus galiu vardinti valandų valandas...
Taip, aš turiu tiek trūkumų, kad juos visus sukvietę į stadioną galėtume surengti didžiausią trūkumų festivalį, bet ar dėl to aš turėčiau jaustis blogai? Nė velnio! Nes su kuo daugiau savo trūkumų susitaikau, tuo mano rytai išaušta gražesni.
Bet gal ta kvailo apsimestinio Tobulumo, kaip ir kliošinių džinsų mada, greitai praeis, o trūkumai vėl bus madingi? O kol kas mano trūkumai siunčia linkėjimų jūsų trūkumams.