Šiam žmogui užtenka tik vardo – Saugirdas, ir visi žino, apie ką kalbama. Pramogų pasaulio naujienų žinovas, aštrus liežuvis – kitaip galėtų būti įvardijamas. Tačiau prieš gerą pusmetį žurnalistas, kelionių agentūros bendraturtis Saugirdas Vaitulionis (34) nusprendė, kaip pats juokauja, pavaidinti direktorių ir įsteigė komunikacijos agentūrą „Idėjų komitetas“.
Pramogų žurnalistiką Saugirdas vadina savo neišbaigtu meilės romanu. Tai skyrybos – tai vėl meilė begalinė. „Dabar – skyrybos, nes visuose santykiuose nelieka ugnelės, užklumpa buitis ir rutina, pastaruoju metu jaučiausi nuo žiniasklaidos pavargęs. Bet mano meilė jai – labai aistringa, tad po kiek laiko galbūt romanas vėl atsigaus. Ir taip jau beveik penkiolika metų – ramiai išsiskiriame, kelerius metus pabūnu „neištikimas“, o vėliau vėl grįžtu pas „savo eks“, atsiprašau už paklydimus ir vėl sakau „myliu“, – aiškina Saugirdas, priėmęs savo namuose Vilniaus senamiestyje.
Čia ką tik nuskambėjo kraupus garsas – Kanados sfinksas Katė nuvertė televizorių, bet sėkmingai – jis veikia. Katinas, kuriam niekaip nelipo joks vardas, buvo pavadintas tiesiog Kate. Gyvūnas – tarsi šeimininko dvasia: stebinantis, bet ne masinantis paglostyti. Atšiaurus jo gracingumas gražus ne visiems.
Mane nervina dirbtinė kova su patyčiomis ir jų ieškojimas ten, kur nėra. Pavargstu aiškinti, kad reikia skirti faktą nuo patyčių.
Katės siautėjimas namuose Saugirdo neišmuša iš pusiausvyros, tik dar kartą prajuokina, ir jis tęsia pokalbį: „Atėjo momentas, kai supratau, kad sviesto ant duonos norisi skanesnio, o kartais gal net ir ikrų ant viršaus. Viską pasvėriau savo galvelėje, atsibučiavau su redaktoriaus kėde viename portale ir išėjau kurti savo verslo. Milijonų neuždirbu, bet užtenka sviestui ir kelionės bilietams, o man iki visiškos laimės tik tiek ir tereikia kol kas.“
Jūsų pilna visur – aplakstyti vakarėliai, dabar juos rengiate ir pats, vedėte Lietuvos muzikos apdovanojimų ceremoniją M.A.M.A. Kaip viską spėjate?
Esu liguistas darboholikas – iš tų psichopatų, kurie nuolat prisigalvoja veiklos, kuo daugiau jos turiu – tuo daugiau spėju. Jei turiu tik vieną užsiėmimą, pavargstu dar labiau. Visuomet viską sugebėjau derinti, bet atėjo momentas kai ko atsisakyti, kitaip būčiau pasikabinęs ant liustros. Viso pasaulio darbų vienas nenuveiksiu. Man nebūtų didesnio įžeidimo, nei išgirsti, kad blogai, nekokybiškai atlikau savo darbą. Esu perfekcionistas.
M.A.M.A. renginys jums – pirmas toks didelis, tačiau dar prieš jį neapsieita be netikėtumo: pasitraukė jūsų partnerė stilistė Agnė Jagelavičiūtė, nes neseniai eteryje pasirodė išgėrusi. Agnė – ir gera jūsų bičiulė. Kaip jautėtės išgirdęs žinią?
Kvietimas paglostė man savimeilę – neslėpsiu. Bet aš juk puikiai suvokiu, kad vedžiau ne didįjį renginį, o tik raudono kilimo „pletkų departamento“ dalį. Nerimo nejutau – juk mane kvietė dėl aštraus liežuvio, tad ir maliau juo pusantros valandos. Kai šalia manęs neliko Agnės, rengėjų paprašiau, kad kitos partnerės neieškotų. Niekas kitas šalia manęs būti negalėjo, ir tai visai ne arogancija, o sveiko proto balsas. Su Agne mudu jaučiame vienas kitą iš pusės žodžio, žinau, kada man, o kada jai reikia užsičiaupti, kada vienam kitą palaikyti, o kada vienas iš kito galime pasijuokti. Su kitu žmogumi nebūtų mūsų natūralumo ir organikos, o streso ir dirbtinio dueto tikrai nenorėjau.
Negaliu nepaklausti, ką jūs manote apie Agnės išsišokimą tiesioginiame eteryje?
To nepavadinčiau išsišokimu. Baikime spardyti žmogų, kuris nepadarė nieko blogo – nei užmušė ko nors, nei apsivogė, nei nuskriaudė. Žmogus atsipalaidavo vakarėlyje. Agnės įvaizdis ganėtinai apgaulingas – lyg laukinės, nevaldomos moters, o iš tiesų ji jauki ir naminė. Tą vakarą man buvo nejauku skaityti viešojoje erdvėje pasisakymus apie ją. Buvau su ja šventėje, tad žinau, kad ji tikrai nebuvo tokia girta, kaip buvo bandoma pateikti. Žmogus išgėrė šampano. Ir? Tai mažai, kūdai, amžinai pervargusiai ir laiku nepavalgančiai moteriai tik tiek ir užtenka. Kita vertus, o ką vakarėliuose žmonės daro? Taip, jie geria šampaną. Agnė tą vakarą nedirbo, jai nebuvo mokamas atlyginimas, ji buvo viešnia. Kur kriminalas? Ji atsiprašė, ir normalūs žmonės šią nesąmonę pamiršo. O pavyduoliams šią temą nagrinėti smagu, nes ilgą laiką prisikabinti prie Agnės tiesiog nerado priežasties. Kita vertus, būkim „biedni, bet teisingi“: Lietuvos televizijų istorijoje buvo ir visiškai girtų šou vedėjų, ir keiksmažodžių žinių eteryje, tad...
„Boba žemiau plintuso“, „Durni tie, kurių feisbuko profiliai – šeimyniniai“, „Politikė – rugiaveidė religinė fanatikė“, „Taksistai – silpnapročiai“, „Į „Eurovizijos“ atrankas ateina kažkas tarp nuplėštų ausų, nevilties, skausmo ir gėdos“, „Ar parduotuvė X galėtų nedvokti bomžų myžalais?“ Tai dar tik švelnūs jūsų pasisakymai feisbuke. Kodėl sau leidžiate būti tokiam kandžiam, šiurkščiam?
Kai čia suplakėt viską į vieną vietą, atrodo, kad esu nepakenčiamiausias žmogus planetoje. Taip nėra. Niekada nevaidinau aristokratiško ar perdėtai kultūringo. Taip, kartais būnu beribis stačiokas ir ką? Esu natūralus ir „nevynioju žodžių į vatą“. Drėbti tiesą į veidą nėra blogai. Nesuprantu, kodėl kartkartėmis esu kaltinamas patyčiomis, – tą man teigia tetulės, kurios vaidina, kad išrado gėrį. Mane nervina dirbtinė kova su patyčiomis ir jų ieškojimas ten, kur nėra. Pavargstu aiškinti, kad reikia skirti faktą nuo patyčių. Aš jų neskatinu, kalbu apie tai, kad pasaulyje yra ne tik juoda ir balta, bet ir raudona, oranžinė, geltona... Nuo kada kad ir negražios tiesos sakymas traktuojamas kaip patyčios? Vadinasi, visuomenė labiau linkusi gyventi mele, netoleruoja aštresnio pasisakymo, net jei jis ir teisingas. Alio, pelenės, pabuskite iš savo pasakos, nes jūsų karieta galbūt tik moliūgas su žiurkėmis. Galite mane kalti prie kryžiaus, bet kaip sakiau, ką galvoju, taip ir sakysiu. Nepykit – kitaip nebus.
Nekenčiu kvailumo ir žmonių, kurių išinstaliuota savikritika. Kas kartą išvydęs tokius žmones nustembu, kad jie nemato savęs iš šono, juk turi vaikų, tėvus... Jei kas mano, kad rėžiu, ką galvoju, tik sėdėdamas prie kompiuterio, klysta – tiesą drebiu į akis ir tiesiogiai. Aš ir iš savęs moku pasijuokti viešai ir tą darau su malonumu. Jei nesijuokčiau – nelabai turėčiau teisės juoktis iš kitų.
Ar buvo nesmagu dėl kokio nors įrašo feisbuke, nepagalvojote, kad gal persūdėte?
Klysti žmogiška, meluočiau teigdamas, kad visada pataikau į dešimtuką. Kai kada rytą pabudęs pagalvoju, kad gal ir nereikėjo feisbuke užrašyti kokios nors savo minties. Bet tikrai ne kad pulčiau atsiprašinėti. Gėda nebuvo niekada, tikiuosi, ir nebus, nes tikiu, jog turiu pakankamai sveiko proto, o kad vaizdžiai pasiputoju, nusikeikiu... Dovanokit, bet toks jau esu. Ir jei kas teigia, kad nesikeikia – meluoja. Neabejoju, kad net ir šalies Prezidentė, skaudžiai užkliuvusi mažuoju kojos piršteliu už taburetės, pasako ką nors riebaus. Juk visi mes – žmonės.
Kadenciją baigęs šalies prezidentas Valdas Adamkus tikrai nesikeikia – šventai tikiu!
Su begaline meile Jo Ekscelencijai – manau, kad ir jis nusikeikia, tik jo keiksmažodžiai rafinuoti (kvatoja).
Keista, juokinga, miela, kad jūsų virtualiose diskusijose, ginčuose, rietenose dalyvauja ir mama – ponia Pajauta Vaitulionienė.
Atsiprašau, o kas čia keisto, kad sūnus bendrauja su mama? Mama feisbuką atrado gal prieš metus. Iš pradžių mano ponia buvo tylusis stebėtojas, paskui įsidrąsino. Suprantu, kad kartais iš šalies mūsų komentarai vienas kitam atrodo juokingi, bet mūsų tokie santykiai. Ji išsilavinusi moteris, turinti puikų humoro jausmą, taip pat kaip aš „nevynioja žodžių į vatą“. Man niekada nebuvo gėda dėl jos komentarų. Tikiu, kad ir nebus. Man smagu, kad mama čiauška su mano draugais, nors jai 60 metų. Žinau tokio amžiaus žmonių, kurie net kompiuterio nemoka įsijungti.
Tėvas ir brolis yra ramesnio būdo, mudu su mama panašūs. Mudu galime keliauti kartu, nes mama manęs neerzina, o visi žino, kaip tai svarbu kelionėse. Mamą tik instruktuoju, kad iki pietų aš dirbu prie kompiuterio, popiet jau galime mėgautis gyvenimu. Man gera, kad su mama galiu pažvengti kaip su Jagelavičiūte, – žinau, kad kai kurių mano pažįstamų santykiai su tėvais toli gražu nėra tokie geri.
Gimėte ir augote Panevėžyje. Kaip jus auklėjo tėvai, kad šiandien esate būtent toks?
Didžiuojuosi, kad esu kilęs iš Panevėžio. Bet daugelį tai stebina. Gal todėl, kad mano kalboje nėra panevėžietiško akcento. Niekada ir nebuvo. Galbūt kvailai skambės, tačiau nuo mažens man buvo svarbu taisyklingai kalbėti ir rašyti. Nesakau, kad esu tobulas rašytojas, pametu aš tuos kablelius kai kada, bet principas man svarbu.
Mama dirbo su tekstile, tėvas verslininkas, mudviejų su jaunesniuoju broliu griežtai neauklėjo, pylos gaudavome nebent tuomet, kai jau tikrai būdavo už ką. Mūsų šeimoje svarbu tradicijos, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad galėčiau per Kūčias būti kur nors kitur nei prie bendro stalo su artimaisiais.
Sprendžiant iš jūsų pasiutusio charakterio, mamos vardo, giminėje buvo kažkoks džiazovas genas?
Mano senelis buvo orkestro muzikantas, grojo klarnetu. Jis ir davė dukrai Pajautos vardą. Tai vaidilutė, Kernavėje yra Pajautos slėnis – senas pagoniškas vardas. Juokiuosi, kad mama gavo trenktą vardą, todėl atkeršijo man ir davė neprastą – pavadino nelabai garsaus kunigaikščio Saugirdo vardu. Paauglystėje svajojau jį pasikeisti, nes jaučiausi balta varna, norėjau būti Mantu, Tomu, Luku – kad man būtų ramu. O dabar tas vardas tarsi brendas. Net pavardės nereikia, ištaria „Saugirdas“ ir aišku, apie ką kalbama.
Jei dabar gyventumėte Panevėžyje, už jūsų aštrius pasisakymus kai kas galbūt norėtų duoti į galvą.
Didžiai nuostabai – dar nedavė, tikiuosi, kad ir neduos. Man duoti į galvą grasino tik viena etatinė banditų moteris. Bet nurašau tai kalėjimo žargonui ir prastos aplinkos įtakai. Dažnai būnu Panevėžyje, nes lankau šeimą, ten turiu klientų, prie manęs žmonės prieina parduotuvėje, kavinėje ir sako, kad „fainai varau“. Vadinasi – nėra taip blogai.
Tarp jūsų draugų – ne tik pramogų pasaulio žmonės, pavyzdžiui, praėjusią vasarą rengėte ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno ir režisierės Giedrės Žickytės vestuves. Kaip jums pavyksta užmegzti pažintis, jas išlaikyti, palaikyti itin glaudžius ryšius su žinomais žmonėmis?
Kartą man viena garsi moteris pasakė, kad esu, ko gero, vienintelis žurnalistas, turintis draugų. Tada susimąsčiau. Vadinasi, kažką gyvenime darau teisingai. Dirbdamas redaktoriumi stengiausi būti žmogiškas, su komanda paruošdavome kandžių tekstų, bet jie nebūdavo perspausti. O jei kas ir gaudavo viešos pylos – vadinasi, būdavo už ką. Savo komandą mokiau, kad turime gerbti pašnekovus, nes mes iš jų valgome duoną.
Kita vertus, mano pasisakymai virtualiojoje erdvėje neatspindi viso manęs. Esu klaikiai naminis, jautrus ir draugiškas.
Eikit velniop tie, kurie aiškina, kad bliauti nevyriška. Visi palūžta dėl vienokių ar kitokių priežasčių.
Giedrės ir Eitvydo vestuves surengėme ekspromtu. Netyčia susitikome vyninėje, Giedrė – sena mano bičiulė – užsiminė, kad užgriuvo vestuvių rūpesčiai, kuriems ji neturi laiko. Nuraminau, kad surengsime tas vestuves. Ir surengėme – puikias! Moku laviruoti tarp žmonių ir laikausi draugystės taisyklių. Su žmonėmis reikia elgtis sąžiningai ir jų negalima pakišti. Draugai – viena mano gyvenimo duotybių, už kurią dėkoju Dievui. Aplink mane – ypatingi žmonės, ir toli gražu ne statuso prasme. Man labai pasisekė.
Visuomenėje priimta gyventi pagal formulę mokslai / darbas / vestuvės / vaikai / paskola / namas. Jums 34 metai, visuomet atrodote laimingas – ar aplinka draugiška tokiems laisvamaniams kaip jūs?
Kiekvienas pats kuria savo aplinką – manoji draugiška. Aplinkos dar reikia ir nusipelnyti. Manau, kad man dar TIK 34 metai, esu laimingas, man pavyko apsupti save žmonėmis, su kuriais gera. Turiu ne vieną žmogų, kuriam galiu paskambinti vidury nakties ir paprašyti, kad atvežtų vaistų, nes pakilo temperatūra. Niekada neišgyvenau to baisaus jausmo, kad neturiu ko pakviesti vakarienės. Išsibliauti ant peties taip pat turiu kam.
O jūs bliaunate?
Tai žinoma! Eikit velniop tie, kurie aiškina, kad bliauti nevyriška. Visi palūžta dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Pastarąjį kartą blioviau dėl Lietuvą sukrėtusios keturmečio tragedijos. Esu jautrus, tokiais momentais visiškai išsimušu iš vėžių. Nesu naivus, suprantu, kad pasaulis nėra rožinis šiltnamis. Surenki save iš gabalų ir eini toliau. Žmogiška.
Dabar, kai esate šiek tiek toliau nuo pramogų pasaulio, gal galite pasakyti, koks jis, juk nuolat pykstama, pavyzdžiui, kai kalbant apie jį vartojamas žodis „elitas“.
Tiems, kas sako, kad Lietuvoje nėra elito, prezidentas Valdas Adamkus siunčia linkėjimų. Kiekviena bendruomenė – politikos, akademinė visuomenė, sporto, taip pat ir pramogų pasaulis – turi savą elitą. Kiekvienoje srityje yra žmonių, pasiekusių aukštumas, daugiau negu kiti. Tad pramogų pasaulyje egzistuoja elitas, vadinamasis A sąrašas, kurį mintinai moka kiekvienas renginių organizatorius. O tie, kurie burba peržiūrėję žiniasklaidoje šventės nuotraukas, neabejoju, norėtų atsidurti tų žmonių ant raudono kilimo vietoje. Be to, net atliktas socialinis tyrimas atskleidė, kad dabar žmonės labiau nori būti garsūs, o ne turtingi. Man nieko nėra juokingiau už komentarus po straipsniais „Kas ta Pikul?“ arba „Kas ta Bunkė?“ Mielieji, šiais savo komentarais jūs parodote ne tai, kad tos moterys nevertos būti žiniasklaidoje, bet tai, kad jūs esate asocialūs kvailiai, kurie tikriausiai gyvena be elektros vidury girios ir visiškai nesidomi aplinkiniu pasauliu. Juk reikia būti visišku dunduku, kad klaustum „kas ta moteris?“, kai ją jau 17 metų beveik kasdien matai žiniasklaidoje.
Jūs visuomet esate žinomų moterų apsuptyje, gal pasufleruotumėte vyrams, ką daryti, kad pelnytum tokį dėmesį?
Mano bičiulė, radijo ir televizijos laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė, kažkada yra sakiusi, kad Saugirdas – tarsi gerai pasiūtas švarkas: apsivelki, jautiesi patogiai, jokio diskomforto. Ko gero, aš tikrai gerai pasiūtas švarkas. Niekada nesusimąsčiau, kodėl su manimi žmonės bendrauja. Aš pats galiu bendrauti su bet kuo – valytoja ir ministru, nejaučiu barjerų.
Jūs ko nors bijote gyvenime?
Aišku bijau. Kaip galima nieko nebijoti? Kai sunkiai susergu, bijau numirti. Kai pastarąjį kartą gulėjau turėdamas beveik 40 laipsnių temperatūros, mirė dizaineris Egidijus Sidaras – tada bijojau dar labiau. Bijau, kad nepasiseks darbe, bijau dėl artimųjų. Nesu kvailys ir nesijaudinu, ar mano nuotrauka žurnale graži, bet tikrai bijau dėl tėvų sveikatos.
Jūs visuomet atrodote puikiai – lyg įpakuota dovanėlė. Ką darote – gal net ir moterims praverstų rūpinimosi savimi metodai?
Nerūkau, nors gal daugeliui atrodo kitaip. Daug metų rūkiau po du pakelius per dieną, kai dirbau televizijos žinių tarnyboje. Stresas darė savo. O dabar man tiesiog nebeskanu, bet ir šiek tiek gaila – juk rūkomajame vyksta įdomiausi pokalbiai!
Šiuo metu apleidau sportą, bet netrukus vėl jo imsiuosi, – man jau ne 20 metų ir, nors visuomet buvau lieknas, pilvas nebe toks stangrus ir jau reikalauja pastangų.
Negaliu pasidalyti jokiais išvaizdos patarimais, nes šiuo klausimu esu pats nuobodžiausias žmogus planetoje, – turiu keletą džinsų, švarkų ir megztinių.
Man kančia eiti į parduotuvę. Džinsus naujus perku, kai su senaisiais jau tikrai nepadoru išeiti į gatvę. Kirpyklon suku, kai jau atrodau lyg rastamanas.
Veidą patepu kremu, bet tik todėl, kad mano oda klaikiai sausa, jei neprižiūrėčiau – vaikščiočiau nupleiskanojęs ir žaizdotas.
Gal mano įvaizdis tarsi narcizo, bet tikrai esu giliai ant išvaizdos spjovęs. Viena, ką išmokau iš Jagelavičiūtės, tai nešti rūbus į valyklą. Tuomet jie gerai atrodo ir juos galima dėvėti dešimt metų. Durna kiekviena proga pirkti naują rūbą – man dėl to karūna nenukrinta. Net jei ir esi moteris – pakeisk karolius ir keliauk su ta pačia suknele.
Geriau pinigus išleisti kelionėms – ne poilsio man reikia, tiesiog be jų aš dūstu. Man reikia naujų skonių, kultūros, žinių, vaizdų, muziejų – tai daug geriau nei nauji batai.
Kur jums gera? Į kalnus su kuprine, įtariu, nekoptumėte?
Aš kaskart keliaudamas įsimyliu šalį, kurioje esu. Esu Lietuvos patriotas ir nenorėčiau gyventi niekur kitur, bet yra šalių, į kurias noriu grįžti dar ir dar! Esu įsimylėjęs Ameriką ir Italiją. Už pastarosios orą ir maistą galiu nužudyti. O vos nusileidžiu Niujorke – iš karto pasidaro gera vien nuo jo atmosferos. Į kalnus nekopčiau, palapinėje nenakvočiau, zefyro ant laužo nekepčiau, nes man reikia dušo, minkštos patalynės ir pusryčių kavinėje. Nesu išlepęs, tiesiog nesuprantu, kodėl turėčiau save prievartauti pramogomis, kurios manęs nedžiugina. Be to, turiu sveiko proto: kadangi esu žmogus chaosas, tikrai nusivožčiau kopdamas į kokį Monblaną. Tad alpinizmo, nardymo ar šuolių parašiutu atsisakykime. Dėl šventos ramybės.