Sasekso hercogų pasirinkimas ir 84 metų senumo istorija: Eduardas VIII dėl meilės amerikietei išsižadėjo karūnos

Eduardas XVIII ir Wallis Simpson / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-05-24 18:19
Sasekso hercogų sprendimas atsisakyti karališkųjų pareigų neišvengiamai priminė 84 metų senumo precedentą, kai princo Harry ainis išsižadėjo kur kas daugiau. Tačiau abi istorijos ne tokios vienareikšmės, kaip atrodo.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

#megxit (grotažymė atsirado pagal analogiją su tomis dienomis vykusiu breksitu) rutuliojosi visų mūsų akivaizdoje. Ir visi girdėjome versijų apie klastingą buvusią aktorę – išsiskyrusią amerikietę Meghan Markle, apsukusią apie pirštą visą karališkąją šeimą, apie princo Harry negyjančią traumą dėl motinos mirties ir ryžtą apsaugoti žmoną ir sūnų, apie karališkosios šeimos gudrų ėjimą norint nukreipti dėmesį nuo šeimos juodos avies – princo Andrew, įvelto į negerus dalykus su ne visai pilnametėmis damomis... Vienas iš variantų apskritai teigė, kad princas Harry tapo naujuoju karališkosios šeimos finansiniu patikėtiniu ir tvarkys giminaičių reikalus ofšorinėse zonose – jais anksčiau rūpinosi susikompromitavęs Andrew. O romantikai tiki meilės padiktuotu sprendimu ir iliustruoja jį XX amžiaus istorija, kai norėdamas vesti išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson Jo Didenybė Eduardas VIII perdavė karūną jaunesniam broliui Jurgiui VI. Dėl meilės atsisakyto sosto motyvas virto gražia pasaka, buvo ne kartą ekranizuotas, aprašytas ir apdainuotas, bet daugelis istorikų mano, kad tai tebuvo dingstis Didžiosios Britanijos vyriausybei atsikratyti pavojingo karaliaus. Jei tokios nebūtų pasitaikę, ko gero, būtų tekę ką nors sugalvoti. Arba didžioji istorija galėjo pasisukti kitaip.  

Eduardas VIII, jo mama Marija Teksietė ir brolis Jurgis/ Kadrai iš vaikystės / Vida Press nuotr.
Eduardas VIII, jo mama Marija Teksietė ir brolis Jurgis/ Kadrai iš vaikystės / Vida Press nuotr.

Nevaldomas karalius

Štai kaip atrodė istorinės šachmatų figūros praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Didžiojoje Britanijoje. 1936 metų sausio 20-ąją po tėvo Jurgio V mirties į sostą sėdo Eduardas VIII. Dideliam šalies ministro pirmininko, konservatoriaus Stanley Baldwino rūpesčiui: politikas ir princas seniai nesutarė dėl galių – pastarasis nebuvo sužavėtas dekoratyvinės valdovo funkcijos ir siekė atkrimsti bent kiek įtakos iš vyriausybės.

Eduardas VIII ne kartą viešai kalbėjo apie poreikį sumoderninti monarchiją (Sasekso hercogai, beje, irgi mėgo panašius pareiškimus) ir kiekvienas toks akibrokštas vertė vyriausybės narius griebtis už širdies. Sunku buvo rasti netinkamesnį metą pokyčiams: ne tokioje tolimoje praeityje žlugo aibė monarchijų ir Rusijos imperija, atsirado naujų politinių srovių, politinis stabilumas galutinai virto praėjusių amžių legenda. Tokiame fone nepatikimas trisdešimt dvejų karalius, turintis vienvaldžio užmačių, atrodė pavojingas.

Rūpesčių kėlė ir jaunojo karaliaus politinės simpatijos – pernelyg nuoširdžiai jis žavėjosi Vokietijoje kylančiu nacionalsocializmo judėjimu. Išties ne tiek jau mažai britų politikų ir aristokratų stojo už draugystę su Trečiuoju reichu ar bent už neutralitetą. Buvo sukurta net nestokojanti narių Britanijos fašistų sąjunga... Nesinori fantazuoti, kuo būtų galėjęs baigtis Antrasis pasaulinis karas, jei vienoje iš šalių sąjungininkių būtų atsiradęs fašizmą palaikantis valdovas. Tačiau vyriausybei į pagalbą atėjo uždrausta meilė – 1936 metų lapkričio 16-ąją Eduardas VIII išsikvietė ministrą pirmininką ir pareiškė ketinąs vesti ilgametę meilužę Wallis Simpson.      

Eduardo VIII ir Wallis Simpson vestuvių diena, 1936 metai / Vida Press nuotr.
Eduardo VIII ir Wallis Simpson vestuvių diena, 1936 metai / Vida Press nuotr.

Uždrausta meilė

Velso princą – toks tada buvo Eduardo titulas, ir dvejais metais jaunesnę amerikietę dar 1930 metais supažindino tuometė širdies ir kūno draugė ledi Thelma Furness. Wallis buvo turtingo ir įtakingo laivybos magnato Ernesto Simpsono žmona, kaip ir daugelis amerikiečių, žavėjosi aristokratija ir net turėjo albumėlį, į kurį klijavo princo nuotraukas, o po pažinties su juo rašė dienoraštyje susižavėjusi jo liūdnu žvilgsniu, auksiniais plaukais, riesta nosimi ir absoliučiu paprastumu.

Amžininkų liudijimu, princas buvęs tiesiog apkerėtas Wallis – ji, kaip jokia kita moteris, domėjosi sosto įpėdinio veikla, jo skoniu ir polinkiais, kalbėjo su juo drąsiai ir tiesiai. Antra vertus, kiekviena nauja moteris pakeri donžuaną. O princo mylimosios – nuo Paryžiaus kurtizanės Marguerite Alibert iki ištekėjusios britų tekstilės imperijos įpėdinės Fredos Dudley Ward – buvo ir jo velionio tėvo, ir ministro pirmininko galvos skausmas. Būta ko skaudėti protingas galvas – išsiskyrusi su princu, Alibert ištekėjo už Egipto turtuolio Ali Fahmy Bey, o po kelių santuokos mėnesių ginčo įkarštyje jį nušovė. Byla buvo nagrinėta Londone, kur įvyko nusikaltimas, Marguerite gynė geriausi britų advokatai, o teisėjas griežtai uždraudė minėti jos kurtizanės praeitį, kad tik neišplauktų Velso princo praeitis.

Grįžtant prie amerikietiško princo trofėjaus ir cituojant karalienės motinos žodžius, kadaise pasakytus apie Kornvalio hercogienę Camillą, Wallis visiškai netiko į princeses, juolab karalienes. Bet karalius baudėsi vesti (galbūt norėdamas parodyti tam pačiam Baldwinui, kas šeimininkauja Bakingamo rūmuose ir šalyje) ir būtent šitas užsispyrimas suvienijo jo politinius priešininkus ir įkvėpė grakštų, bekraujį rūmų perversmą.

Net ir tada Wallis klausimą buvo galima išspręsti taikiai. Na, taip, Anglikonų bažnyčia, kurios galva buvo karalius, pripažino tris svarbias skyrybų priežastis: vieno iš sutuoktinių neištikimybė, mirtis arba pamišimas. Amerikiečių įstatymai buvo liberalesni: formuluotės „nesutaikomi prieštaravimai“ ir „nesutampantys charakteriai“ jau egzistavo. Bet ir britiškas kliūtis buvo galima apeiti – pavyzdžiui, ištekėjusi už Eduardo Simpson galėjo negauti karalienės titulo ir nevaidinti jokio oficialaus vaidmens. Arba jų vaikai galėjo neturėti teisės į sostą. Bet ieškodamas kompromiso karalius turėjo tartis su politikais. O jis buvo karalius. Ir nenorėjo tartis su vasalais (ministras pirmininkas Baldwinas turėjo grafo titulą).

Šachas ir matas

Užkulisių kova dėl sosto, valdžios ir – tikėkime – trupučio meilės truko kelis mėnesius. Prieš santuoką ir karalių stojo konservatorių ir leiboristų partijų lyderiai ir daugumos Britanijos imperijos dominijų (Kanados, Australijos, Pietų Afrikos Sąjungos) vadovai. Monarcho nepalaikė ir įtakingi aristokratai, sunerimę, kad, kartą pramušęs savo sprendimą, jis taps visai nevaldomas. Priešinosi ir visi kiti karališkosios šeimos nariai, ir Kenterberio arkivyskupas Cosmo Gordonas Langas, dvasinis Anglikonų bažnyčios hierarchas.

Eduardą VIII palaikė keistas ir margas darinys: pirmiausia – komunistų partija ir Britanijos fašistų sąjunga. Tokie žinomi, bet tuo metu postų neužėmę politikai kaip Winstonas Churchillis laikėsi geranoriško neutraliteto, kaip ir kai kurie Naujosios Zelandijos ir Airijos vadovai.

Kaip visada labiausiai kliuvo karaliaus išrinktajai. Ji buvo siejama su vokiečių žvalgyba, vadinta laisvo elgesio moterimi, apgaudinėjančia Eduardą, tradiciškai kaltinta išskaičiavimu, valdžios ir pinigų troškimu. Karaliui irgi buvo nuolat primenama, kad britai niekada nepriims tokios santuokos, nors greičiausiai daugumai paprastų britų ji net ne itin rūpėjo.

Savo ruožtu Eduardas VIII svarstė galimybę atstatydinti Baldwiną. Karališkosios šeimos gydytojas Bertrand’as Dawsonas turėjo patvirtinti, kad silpna ministro pirmininko širdis nebeleidžia jam eiti pareigų. Bet galiausiai karaliui pritrūko drąsos ar noro taip versti vyriausybę ir jis nusprendė eiti kitu keliu – kreiptis į tautą per radiją ir paaiškinti savo ketinimus, tikėdamasis, kad britai palaikys jį, o ne politikierius. 

Eduardas VIII, 1950 metai / Vida Press nuotr.
Eduardas VIII, 1950 metai / Vida Press nuotr.

Išjungti mikrofonai

Ministrą pirmininką toks Eduardo VIII žingsnis išgąsdino gal net labiau nei planuotas mėginimas jį atstatydinti. Kembridžo universitete Stanley Baldwinas studijavo istoriją ir nepamiršo, kad pastarąjį kartą, kai karalius atvirai metė iššūkį vyriausybei, šalyje kilo pilietinis karas.

Gruodžio dienos buvo neramios – XX amžiaus civiliai politikai vis dėlto stokojo patirties rengti perversmus ir mokėsi eksperimentuodami. Vidaus reikalų ministro nurodymu, visi Eduardo VIII ryšiai buvo apriboti: telefonų klausytasi, korespondencija skaitoma, BBC radijo stoties vadovas patikino, kad karalius negaus eterio be vyriausybės žinios. Teisininkai parengė išvadą, pagal kurią monarcho mėginimas kreiptis tiesiai į tautą vertinamas kaip antikonstitucinis aktas.

Eduardui VIII liko dvi išeitys: susitaikyti su pralaimėjimu, atsisakyti politinių ambicijų, viešai išsižadėti maištingų karūnų ir tiesiog nešioti dekoratyvinę karūną. Arba atsisakyti sosto ir palikti šalį. Baldwinas net buvo pasirengęs kompromisui ir leido karaliui vieša kalba per radiją paaiškinti tokio poelgio motyvus. Tik kalbą turėjo rašyti Churchillis.

Toliau viskas klostėsi kaip pagreitintame kine: 1936 metų gruodžio 10 dieną brolių akivaizdoje Eduardas VIII pasirašė sosto atsisakymo aktą. (362 jo valdymo dienos – vienas trumpiausių karaliavimų britų monarchijos istorijoje...) Gruodžio 11-ąją perskaitė per radiją parašytąją kalbą, kurioje nebuvo nė žodžio apie politiką, tik apie didelę meilę Simpson. Gruodžio 12-ąją vėl princu tapęs karalius išvyko į Austriją. Wallis prie jo prisidėjo tik po kelių mėnesių, kai buvo baigtas jos skyrybų procesas.

Kad Eduardas VIII nieku būdu negalėtų sugrįžti, naujasis monarchas Jurgis VI suteikė jam specialiai sukurtą Vindzoro karališkojo hercogo titulą. Naujoji Jo Karališkoji Didenybė neturėjo teisės užimti jokių valstybės postų ir dalyvauti Didžiosios Britanijos politinėje veikloje. Be galo ironiška, kad vienu metu kalbėta, kad princas Harry ir jo žmona po vedybų galėtų tapti antruoju Vindzoro hercogu, bet karalienė Elizabeth II nepanoro juokauti šeimos skaudulio tema ir apsiribojo Saseksais.

Eduardas VIII ir Wallis Simpson / Vida Press nuotr.
Eduardas VIII ir Wallis Simpson / Vida Press nuotr.

Hercogas tremtinys

Labai greitai paaiškėjo, kad Jurgio VI žingsnis apsidraudžiant nuo galimo brolio sugrąžinimo nebuvo paranoja, o ir Baldwinas taikliai įvertino Eduardo potencialą. Tiesą sakant, jau anksčiau tai buvo padaręs velionis karalius, sakęs, kad po jo mirties „berniukas“ pražudys save per 12 mėnesių. Monarchas apskritai buvo palankesnis antrajam sūnui ir jo dukrai, dabartinei Anglijos karalienei Elizabeth II. Ką gi, galiausiai susiklostė pagal jo valią, nors ir ne pačiu gražiausiu keliu.    

Vindzoro hercogas ir hercogienė, taip ir negavusi Jos Karališkosios Didenybės titulo, nebeslėpė politinių simpatijų ir 1937 metų spalį priėmė Hitlerio kvietimą paviešėti jo viloje Bavarijoje, nors Didžiosios Britanijos vyriausybė griežtai patarė to nedaryti. Britų aristokratai sveikino šeimininką nacių saliutu ir buvo sutikti kaip tikri karališkosios šeimos nariai.

Rimtai būgštauta, kad fiureris, sakęs, kad karaliaus Eduardo VIII sosto atsisakymas buvo didelė nelaimė Vokietijai, gali pamėginti grąžinti buvusiam karaliui karūną, ir dėl visa ko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pora buvo priversta grįžti į Didžiąją Britaniją.  

Karas sudėliojo daugelį taškų ant i – romantiškasis herojus stojo už nuolaidžiavimo Vokietijai politiką: kapituliantišką hercogo kalbą net atsisakė transliuoti BBC. Neprivalu tikėti gandais, kad būtent hercogas nutekino sąjungininkės Belgijos gynybos planus ir kad Wallis nuo 1935 metų buvo Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo meilužė, bet faktas, kad vokiečiams įsiveržus į Prancūziją Eduardas ir Simpson paliko Londoną. (Karališkoji šeima nesitraukė iš šalies per visus karo metus.) Neapsikentęs „hercogo problemos“ tuometinis ministras pirmininkas Churchillis pagrasino karo lauko teismu, jei negrįšiąs į Didžiąją Britaniją, ir galiausiai išsiuntė nerimą keliančią porą į Bahamas: vieną – būti gubernatoriumi, kitą – puošti vietos aukštuomenės. Gubernatoriaus garbei reikia pasakyti, kad jis daug nuveikė mažindamas skurdą saloje, nors ir niekino jos gyventojus, kaip ir visus nebaltaodžius imperijos piliečius.

1945 metų kovą, kai nebekilo abejonių dėl pergalės, Eduardui buvo leista atsistatydinti, ir jis su Wallis grįžo į Prancūziją. 5–6 dešimtmečiais jis keliskart lankėsi Didžiojoje Britanijoje – dažniausiai giminaičių laidotuvėse. Santykiai su karališkąja šeima išliko įtempti iki pat jo mirties – sakoma, kad jaunoji karalienė Elizabeth II kaltino dėdę dėl pernelyg ankstyvos savo tėvo mirties. Motina irgi niekada iki galo neatleido sūnui ir nepripažino Wallis, pergyvenusios vyrą 14 metų ir palaidotos šalia jo karališkosiose kapinėse Frogmore.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai