Choreografas Šarūnas Kirdeikis su seserimi, stiliste Kotryna Kirdeikyte pavasario atostogas praleido Filipinuose. Kone tris savaites egzotiškame krašte viešėję keliautojai namo parsivežė daugybę įspūdžių bei istorijų, ir Žmonės.lt skaitytojams pasakoja ne tik apie svečioje šalyje patirtus nuotykius, bet ir dalija patarimus.
Žmonės.lt Šarūnas ir Kotryna pasakoja kelionę pavasario atostogoms rinkęsi itin atsakingai – norėjo paatostogauti ilgėliau, idant spėtų įsijausti ir išties atsipalaiduoti. „Rinkomės, kur važiuoti, iš Vietnamo, Nepalo, Kambodžos ir Filipinų. Nugalėjo pigesni skrydžio bilietai. O kai krašto nesi aplankęs anksčiau, didelio skirtumo ir nejauti – viskas atrodo gražu“, – šypsosi Š.Kirdeikis.
Kotryna jau kurį laiką svajojo pabėgti kur nors toli. Ji juokauja, kad į tokią tolimą kelionę vykti reikia „kol dar jauni“, tad su broliu ir pasinaudojo proga. „Reikia ir savo kuprinę tempti, ir ne visada komfortiškai gyventi, ir valgyti ne visada tai, ko nori skrandis. Manau, kad Filipinuose geriausiai jaučiasi atlapaširdžiai žmonės, o Lietuvoje, būkime sąžiningi, peržengus 30-metį, dažnai tampama „senu, niurzgančiu ir sėsliu piliečiu“. Jokiais būdais!“ – pasižada Š.Kirdeikis. Ir surimtėja – sako, norėjosi ne tik patiems pamatyti vaizdus iš šokoladuko „Bounty“ reklamos, bet ir išsiaiškinti, kaip žmonės gyvena kitame pasaulio krašte.
Į Filipinus Šarūnas ir Kotryna skrido per Dubajų. „Smagiausia, kad pamatyti šį plastikinį šedevrą dykumoje turėjome vieną dieną. Susitikome su drauge, kuri greituoju būdu papasakojo, kaip ten verda gyvenimas. Viskas čia „aukščiausia, plačiausia, dvigubai daugiau“ – Jungtiniai Arabų Emyratai nori parodyti pasauliui, kad niekur geriau nei pas juos nesurasi. Tiesa, jie ir netuščiažodžiauja – man tikrai patiko jų muzikinių fontanų programa“, – juokiasi Š.Kirdeikis.
Jau Dubajuje jiedu pastebėjo čia gyvenančių filipiniečių. „Daugiausiai jie ten dirba aptarnavimo srityje – uždirba, palyginus nedaug, tačiau džiaugiasi galėdami dalį pinigų siųsti į namus šeimoms. Vėliau supratome, kodėl“, – pasakoja Šarūnas.
Filipinus jiedu aplankė drauge su keturiais draugais – dviem merginomis ir dviem vaikinais. Paklaustas, kurgi kompanija apsistojo, Šarūnas nustebina atsakymu: „Niekur!“ Tik vėliau paaiškina: „Važiavome nežinodami konkretaus viešbučio adreso ar gyvenvietės šeimininko, pas kurį galėtume apsistoti. Žinojome tik kryptį, kuria norėjome judėti, ir galimų vietų apsistoti kontaktus. Tiesa, iš anksto rezervavome ekspediciją, kurią vietiniai vadina „Island hopping“. Interneto puslapyje buvo rašoma, kad ji – „ne kiekvienam“. Matyt, tai buvo vienas taikliausių mūsų sprendimų – verta!“
Dalyvavo ekspedicijoje
Pasak keliauninkų, pagrindinis atostogų Filipinuose tikslas buvo kuo daugiau vietų apkeliauti ir savo akimis išvysti. Kelionę kompanija pradėjo „TAO Expedition“ siūlomu maršrutu ir nepasigailėjo. „Vietinių žvejų laivu plaukėme po įdomiausias vietoves. Kelionę kuravo vietinė gidė, laivo įguloje buvo nuo virėjos iki kapitono, visi filipiniečiai. Tai – didžiausias pliusas. Jų dėka nesijauti kaip turistas, pateikiama informacija yra gyva, pasakotojai patys daug ką patyrę ir žino tokių smulkmenų, kurių pats „neiškapstytum“. Be to, visada gali nusileisti pas virėją ir padėti jai virtuvėje, išgirsti istorijų apie tai, kaip gyvena vienos ar kitos salos žmonės, kur nederėtų vaikščioti vien su maudymosi kostiumais“, – porina Šarūnas.
Plaukiant laivu įspūdį jam paliko ir vietinių pasakojimai apie taifūną ir jo tragediją, kai nuskendo du filipiniečių laivai – juk kelionių agentūroms atstovaujantys gidai tokius dalykus vargu ar papasakotų. „Ir visa tai – tik jauno vokiečio dėka, kuris vienoje Filipinų saloje gyvena jau šeštus metus. Tai jis sugalvojo tokias ekspedicijas ir įvedė jose europietiškos tvarkos. Genialu!“ – stebisi Š.Kirdeikis. Drauge su Kirdeikiais ir jų kompanija ekspedicijoje dalyvavo dar šeši vokiečiai, taigi kolektyvui nuobodu nebuvo.
Pasibaigus ekspedicijai lietuviai po Filipinus toliau keliavo savarankiškai. „Šiek tiek jautėsi skirtumas, jog mūsų nebeprižiūrėjo budri vietos gyventojų akis, bet sukomės visai neblogai. Iš el Nido keliavome į Sabangą, vėliau radome ramų kampą „Secret Paradise“ saloje, galiausiai plaukėm į Puerto Princesą. Tai – jau didmiestis, kuriame švietė ir „McDonald's“ ženklas. Juokėmės, kad tai – civilizacijos rodiklis. Tačiau visa kita – ta pati žmonių, motociklų, netvarkingai sukabintų laidų ir gatvėse pardavinėjamų bananų ir ryžių maišalynė“, – įspūdžiais dalinasi Šarūnas.
Graži, bet pavojinga gamta
Didelį įspūdį Kotrynai ir Šarūnui paliko Filipinų gamta – tiesa, didelė dalis vietos augalijos yra nuodinga, o ir gyvūnai kelia grėsmę. „Taip, jie gyvena mažame rojuje, džiaugiasi žydru vandeniu, palmėmis su kokosais, baltu smėliu, margomis žuvelėmis. Tačiau reikia dairytis, kad neužmintum ant jūros ežio ar ryškios plekšnės, stengtis nieko neliesti rankomis. Ankstyvais rytais puola smėlinės musės – jų įkandimas panašus į uodo, tačiau žymė laikosi kelias savaites. Pati patyriau – nesmagu. Nepatarčiau ir liesti medūzų“, – sako Kotryna.
Šarūnui belieka antrinti: „Vien ko verti medžiai, iš kurių vietiniai gamina žvejybinius laivus. Jų gamta yra labai stipri: augalų šaknys pinasi viena per kitą, lapai stori, platūs, stambūs, nuolat vyksta kova dėl saulės ir erdvės. Aiškiai jauti, kad visur galioja laukinės gamtos įstatymas, kad nugali stipresnis. Kokių vandens gyvūnų negalima liesti, mums parodė paveiksliukuose. Ryklių krante, aišku, nesutiksi, tačiau morenų nereiktų erzinti, negalima juokauti su jūros ežiais, reikia džiaugtis vėžliais ir žuvų margumynais, koralus – saugoti, įgėlus mažai rajai ar medūzai – nepanikuoti. Vaistas čia „liaudiškas“ – žmogaus šlapimas.
Džiugino ir orai. „Oras buvo puikus – sezonas dar nelietingas, tad lietų pamatėme tik porąkart“, – sako Kotryna. Anot Šarūno, musoniniai lietūs Filipinuose prasideda tada, kai į Lietuvą atkeliauja vasara. „Iš pasakojimų supratom, kad ir vėl pataikėm: drėgnuoju sezonu po liūties gatvės virsta baseinais, rytiniuose regionuose lietus pila kartais be perstojo ir kelias savaites. Temperatūra lauke buvo +30 – puiki, kad įdegtum be didelių pastangų, arba nusviltum, kaip aš, jei užsimiršti nardydamas plika nugara – vandenyje saulė tokia pat intensyvi, tačiau jos nejauti. Namo grįžau su unikalia leopardo tekstūros oda – kelių nusvilimų ir odos nusilupimų rezultatas“, – šypsosi Šarūnas.
Sunegalavo visi
Kelionės metu Šarūnas, Kotryna ir kompanija skanavo ir vietinių patiekalų. „Tikriausiai visi vieningai sutiksim ir geru žodžiu minėsim ekspedicijos virėją Aną, kuri maistą pjaustė preciziškai vienodai, dėliojo tarsi mandalą, pasakojo, jog gaminant reikia palikti visas blogas mintis, maišė, rodos, tarpusavyje nesumaišomus skonius: aštuonkojį savo juodame rašale su špinatų lapais ir acto bei aštrių daržovių užpilu. Visą gyvenimą prisiminsiu saldžius bananų suktinukus. Sesė buvo dažnas svečias virtuvėje, kiek girdėjau, rado kalbos apie viską – ir apie vaikus, ir apie namus, ir receptais pasidalino“, – juokiasi Šarūnas.
Tuo tarpu Kotryna atskleidė kaskart prieš valgydama dezinfekuodavusi rankas specialiu skysčiu. „Kai atneša vaisius, išdėliotus ant banano lapų, mintyse persižegnoji ir pirmyn. Kelionės metu teko sunegaluoti – visa kompanija „išgriuvo“, bet atsigavome ir tęsėme kelionę“, – pasakoja.
Anot Šarūno, vietos restoranai prilygo loterijai, tačiau į visus užklupusį negalavimą jis pažvelgė optimistiškai – sako, apsivalė nuo susikaupusių problemų. „Sunku pasakyti, kur pagavom virusą – rodos, gatvėje keptų neišsiritusių viščiukų nevalgėme, be to, kaip tik tą dieną pusryčiavome ne visi, vakarieniavom taip pat skirtingai“, – svarsto Šarūnas.
Vietiniams – tik komplimentai
„Mieli, naivūs, ramūs, lėti, visada stengiasi kalbėti angliškai“, – taip Kotryna apibūdina vietinius Filipinų gyventojus. Anot Šarūno, jie – „visiški šaunuoliai“: „Penkiamečiai vaikai moka ir stengiasi su tavim pakalbėti angliškai, paklausti, iš kur atvykai. Visi be išimties daugiau ar mažiau kalba anglų kalba. Taip, jie netaria „f“ raidės ir iš to gimsta ne vienas anekdotas, bet juokiamės nuoširdžiai – filipiniečiai yra draugiški, paslaugūs, gal kiek žiopli, tačiau visada stengiasi, kreipiasi į tave „ponu ir ponia“, nes gal ne visada žino skirtumą, ir daug šypsosi.“
Išvardina ir suvenyrus, kuriuos parsivežė. Antai Kotryna įsigijo pintų vėduoklių, perliukų, balzamo, džiovintų mango vaisių, o Šarūnas – vietinės kepyklos sausainių iš anakardžio riešutų ir perlų, apyrankių, vietoje austų piniginių, skarų. „Ten išmoksti derėtis – grįžęs į Lietuvą nejučiomis nusiderėjau ir įlipęs į taksi“, – juokiasi jis.
Kas kelionės metu jiems paliko didžiausią įspūdį? „Būtinai turite pamatyti Porto Princess Underground River nacionalinį parką“, – tikina Kotryna. O Šarūnas dar ilgai nepamirš, kaip išbandė jėgas dainuodamas karaokė. „Ten visi pamiršo kompleksus ir kartu su bendrakeleiviais iš Vokietijos bei laivo gidu traukė visus įmanomus popmuzikos hitus. Filipiniečiai turi puikų pamėgdžiojimo geną – kiekvienas su mikrofonu rankoje tampa superžvaigžde: tai girdi jų balse, matai kūno kalboje. Nesvarbu, kad esi bambukų pavėsinėje, avi šlepetes, o užrašą „Hollywood“ matei tik savo ant išaugtų ir nutrintų marškinėlių. Dainavau ir aš – pagaliau nugalėjau didžiausią kompleksą“, – džiaugiasi jis.
Kotryna ir Šarūnas sutaria: atostogauti drauge jiems – vienas malonumas, nors pastarąjį sykį drauge keliavo tik vaikystėje. „Mūsų kompanija buvo labai skirtinga, tačiau draugiška ir linksma. Ačiū jiems“, – sako Kotryna.
Tuo tarpu Šarūną šios atostogos privertė prisiminti vasaras pas močiutę: „Vienu metu manyje net grįžo praeities vaizdai ir supratau, kad nedaug kas tepasikeitė – praėjo tiek metų, o mes su Kotryna – vis dar tie patys „nutrūkę“ vaikai, kurie nusibrozdina kelius, tik jau ne į asfaltą, o į koralus, prigurgia nebe gėlo upės, o sūraus jūros vandens nardydami, glosto kiekvieną gatvės šunį, kad ir kiek kartų mama šaukė „neliest šitų dvarniaškų“. Tačiau esam vis dar tokie pat skirtingi – sesė visada bus komandos siela, o aš – ramus tylenis. Įsivaizduokim, kad tai senos geros atostogos, tik kitame Pasaulio krašte.“
Šarūno ir Kotrynos patarimai keliaujantiems į Filipinus:
- Keliaukite ne vieni. Net ne dėl saugumo – vietiniai tikrai pozityvūs ir linksmi, greta jų galima jaustis ramiai. Tiesiog viskas kainuos pigiau: triračiai taksi, kuriuose telpa keturi žmonės, maistas, kurį gali pirkti, ragauti iškart keliese, tolimesnės kelionės vietiniais mažais autobusais, taip pat gyvenamasis plotas. Be to, kuo įvairesnė kompanija, tuo įvairesni norai, taigi ir patirti gali visko, apie ką gal pats ir nebūtum sugalvojęs. Ir tolerancijos atsiranda ar daugiau.
- Jei planuojate kuo finansiškai mažiau skausmingą kelionę, visgi nepataupykite skrydžiams atgal. Atgal dviese iš kompanijos skridome keturiais reisais. „Skrisdamas paskutiniu lėktuvu jau nelabai žinojau kur dėtis – ir sąsiuvinį išpiešiau, dainų prikūriau, mobilųjį telefoną žaisdamas iškroviau, knygą baigiau skaityti, o, žiūrėk, dar 5 valandos skristi. Taigi teko treniruoti kantrybę“, – sako Šarūnas.
- Jei turite tik vieną laisvą dieną, drąsiai imkite vietinę ekskursiją su gidu. Taip, jausitės kaip gryni turistai, tačiau gana pigiai ir greitai susipažinsite su vietos įžymybėmis: mes, pavyzdžiui, aplankėme krokodilų fermą, žymiausią kepyklą, Antrojo pasaulinio karo parką, rankų darbo audimo dirbtuves ir daugybę kitų vietų.
- Jei po vandeniu pamatai ką nors, ką labai norėtum paliesti, bet nesi tikras, ar saugu, – neliesk.
- Kremo nuo saulės buteliukai Filipinuose – paklausi valiuta: imkit tris iškart, netaupykit.
- VISADA dezinfekuokite rankas. Ir jei užeiga ar restoranas, kad ir koks gražus būtų, neturi dezinfekavimo skysčio buteliuko ant stalo, tiesiog pakilkit ir eikit kitur. Be jokių emocijų. Kita vertus, pilvo presas išryškėjo, kilogramai nukrito, ko ne grožio procedūra?
- Jei nori susikalbėti su pardavėja, kalbėk lėtai ir šiek tiek pamėgdžiok jų „akcentą“, neparodydamas superinių anglų kalbos žinių.
- Planuokite, kokias vietas norite aplankyti, iš anksto. Filipinai labiau tinka tyrinėjimo tipo atostogoms, nei tiesiog atsipalaidavimui. Kiek norėsi, tiek pasiimsi, todėl galvokite plačiau: buriavimas, važinėjimas motociklais, žymių vietų aplankymas, nardymas – užsibrėžę didesnį planą daugiau ir nuveiksit, nes jėgas ten kartais reikia pataupyti ir ne viskas pavyksta greitai, čia ir dabar. Be to, kartais tiesiog būna netinkamas oras, laikas, atstumas. Keliaujantiems ten pirmą kartą linkime džiaugtis kiekvienu vaizdu, nes tokių Europoje sunkiai rasi, o ten kiekvienas žingsnis vertas nuotraukos.