Šarūnas MARČIULIONIS 54-ąjį gimtadienį paminėjo su teniso rakete rankoje – Dvynių taurės turnyre, kurį pats ir sumanė drauge su verslininku Antanu Bosu, gimusiu po tuo pačiu Zodiako ženklu. Dubingius, kuriuose kažkada įsigijo sodybą, legendinis krepšininkas svajoja paversti dar svarbesniu žmonių traukos centru. „Įdomūs metai“, – šypsosi po pergalės korte.
Dalis Šarūno Marčiulionio ir jo žmonos Lauros vasaros prabėga sodyboje, prieš daug metų virtusioje nemažu sporto ir poilsio kompleksu. Čia įkurtas Dubingių teniso ir padelio klubas vienija per šešiasdešimt narių, jie su šeimomis mėgsta atvažiuoti. Uždarius jo vardo krepšinio akademiją, kuri užaugino būrį talentų, ir viešbutį „Šarūnas“, pirmasis į NBA prasibrovęs lietuvis ir vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų, olimpinis čempionas didelius planus ėmė sieti su Dubingiais.
Šiame gražiame gamtos kampelyje ant Asvejos ežero kranto matyti judėjimas – nauji pastatai, aikštelės. Dar labiau plečiatės?
Žmonės čia kelią žino jau penkiolika metų – juos vienija tokia pati gyvensena, kaimyniškumo jausmas, pasitikėjimas, sena bičiulystė. Juk net vaikai užauga per penkiolika metų. Manau, jie nusipelno čia būti dažniau. Kadangi yra ne tik vasara – dar ir ruduo, žiema, pavasaris, norisi turėti dengtą kompleksą, kuriame galėtum gauti vandens procedūrų ir užsiimti tomis pačiomis sporto šakomis nejausdamas sezoniškumo. Tokia mano didžioji svajonė. Po stogu būtų dvi krepšinio salės, kuriose būtų galima žaisti ir tenisą, dvi – padelio, baseinas, mini SPA. Dar noriu kurti jėgos parką, su architektu jau pasižymėjome jam skirtus penkis hektarus. Juk daug ką galima daryti lauke, o įrankių sportuoti yra įvairiausių – buomai, karstyklės, padangos.
Jau stovi dvylika namelių: priduoti septyni, dar penkis priduosime netrukus. Tuos, kurie visiškai įrengti, nuomojame klubo nariams. Dabar derinami juridiniai dalykai – niekam nenusižengiame, jokios tvarkos ar įstatymų nepažeidžiame, tvorų nestatome.
Pagalvojus – Dubingiai tokie primiršti, nors čia tiek istorijos, yra piliakalnis, išskirtinė bažnyčia, nuostabus ežeras. Norisi, kad juose būtų daugiau judesio. Septyni kilometrai nuo čia, suradau, yra per trisdešimt XI–XII amžiaus pilkapių – tokie guzai ant žemės. Kiek neištirtų dalykų! Visai netoli – energetikų bazė, kur gali gyventi 300 žmonių, už trijų kilometrų – nuostabus žirgynas, kuriame yra ir kitokių gyvūnų. Už vienuolikos kilometrų – Molėtų aerodromas, jei protingi žmonės taką keliais šimtais metrų pailgintų, ten galėtų leistis nedideli lėktuviukai. Vasaromis čia ypač gera – nuo Asvejos tokia vėsa sklinda. Labai džiaugiuosi, kad galiu tarnauti kitiems, kad jie visą tą gėrį čia mato ir jaučia.
Nepiešiu Vasiukų, bet juk žmonės ir viduryje dykumos miestus pastato.
Viskas prasidėjo nuo sodybos, kurią įsigijote prieš trisdešimt metų?
Taip, 1988 metais. Kaimynų nesinorėjo, siekiau privatumo, dėl to ir pradėjau plėsti ribas. Buvo jaunystės durnystės laikotarpis, bet tfu tfu tfu – niekas nesusižeidė, jokių nelaimių neįvyko, nors į pirtį atvažiuodavo ir žmonių su kraštutinumais. Paskui brendau, klaidų nebekartojau ir ant grėblio nelaipiojau. Tada prasidėjo sporto etapas. Buvo krepšinio aikštelė su gera gumine danga, bet nelipo, ir viskas, – jutau, niekas čia krepšinio nežais. Dabar yra keturios teniso aikštelės, trys – padelio, atkeliavusios iš Ispanijos. Dar įrengėme ir paplūdimio tinklinio aikštę – dabar tai populiaru, bet man užtenka padelio ir teniso – trečios sporto šakos nebesiimsiu. Padelį žaidžiu su džiaugsmu. Juo susižavėjo ir keli tenisininkai iš Lietuvos geriausiųjų dešimtuko. Kiek kombinacijų, judesio, adrenalino šiame sporte! Ir nereikia ypatingų sugebėjimų, pakanka lauko, stalo teniso ar skvošo pradmenų, užtat jis prieinamas masėms.
Vasaromis Dubingių reikalai ir laiko Lietuvoje?
Taip – vasarą reikia pabūti čia dėl Dubingių vilų projekto, klubo reikalų.
Lengva tapti klubo nariu?
Nauji nariai ateina turėdami rekomendacijas. Žodis „filtras“ nėra gražus, bet jo reikia, kad būtų pasitikėjimas. O toliau – sumoki nario mokestį ir važiuoji, kada nori, būni, kiek nori, tik turi iš anksto įspėti, nes reikia paruošti maisto, pasirūpinti, kad būtų ko atsigerti. Dabar pradėjome rengti tarpusavio varžybas, pavyzdžiui, „finansai“ prieš „verslą“, – padalinom visus į dvi grupes. Renkamės kas antrą ketvirtadienį. Varžytis įdomu, motyvuoja čia suvažiuoti. Tačiau kiek šlubuoja narių lankomumas, užtat sakau, kad man reikia ne jų pinigų, o kad visi bendrautų, kad rastų tas 35 minutes ištrūkti iš Vilniaus. Iš savo namų Žvėryne žaisti padelio į Sereikiškių parką važiuoju 35 minutes, iki Dubingių – tiek pat.
Nutraukus krepšinio akademijos veiklą, toliau vystysite kitą su šiuo sportu susijusį projektą?
Taip. Kai atsiras krepšinio aikštės, gyvenamosios vietos, noriu rengti rimtas stovyklas vaikams. Per stovyklos laiką galima perteikti daug žinių – dalinsimės jomis, patirtimi. Tikiuosi, perteiksiu, ką galiu. Noriu Dubingiuose įgyvendinti programą vaikams „Būk geriausias“. Jų gyvenime tiek virtualumo! Jie geriausiai išmano apie kompiuterius.
Man rūpi ne tik sportas, bet ir kita tema. Vis kalbame: „Pavojus, reikia ginti tėvynę.“ Patriotizmo, pasitikėjimo savimi, išgyvenimo reikia mokyti tam tikro amžiaus vaikus. Man keista, kad per 25 akademijos gyvavimo metus niekas iš krašto apsaugos struktūrų nepasiūlė juos pamokyti karybos elementų. Juk krepšininkai – autoritetai savo klasėse, pavyzdys, galėtų tuo užkrėsti ir kitus. Pabradė, kur yra karinis poligonas, specialistų, – visai šalia Dubingių. Kada nors čia stovyklaujančius vaikus jie galėtų pamokyti – kad ir per krepšinio prizmę, taip būtų įdomiau. Dabar Lietuvoje šitoje srityje vakuumas. Pavyzdžiui, mano vaikui 16 metų, o jis miško nepažįsta, nežinotų, po kuriuo krūmu slėptis, šautuvo nėra matęs.
Bet Augustui kitoje srityje puikiai sekasi. Jis – talentingas krepšininkas, su „Lietuvos ryto“ komanda tapo Eurolygos jaunimo čempionu.
Stebiu jį. Pagerėjo jo mąstymas, labiau koncentruojasi į krepšinį. Ir žaisti jam patinka, tikrai niekas neverčia to daryti. O kai truputį sekasi, laimėjimai motyvuoja. Kad tik nebūtų jokių nelaimių, laikytų sveikata... Kartą atėjo į treniruotę – perplėšta pusė šlaunies. Klausiu: „Kas?“ – „Dviratis. Ir delną susimušiau.“ Sakau: „Prieš pusfinalius parkrinti, susilaužai bet kokį mažą kauliuką – palaidoji komandą, visą vasarą.“ Sąmoningumo dar truputį trūksta.
Patarimų jam duodate?
Kiekvieno jauno žaidėjo mato vienetas yra tai, kiek gali priimti informacijos, ją apdirbti ir aikštėje parodyti. Per treniruotes turi šimtus kartų atidirbti gautas žinias, kad kada nors iššautum – priimtum sprendimą. Dėl to Augusto per daug neapkraunu informacija – per kartą pasakau daugiausia tris dalykus, ką gali padaryti. Jis imlus. Man, žinoma, norisi daugiau.
Judu treneriai net lygina – sako, žaidimo braižas panašus.
Aš kamuolio tikrai taip nesivariau kaip jis. Tais laikais nebuvau įžaidėjas, juo tapti privertė Lietuvos rinktinė, nes kiti kamuolį dar prasčiau už mane varėsi. Kamuolio pojūtį Augustas tikrai turi. Pastarieji dveji metai, kol sueis aštuoniolika, jam – svarbiausi, kiek norės papildomai dirbti, kiek tobulės, kaip įsitvirtins rinktinėse, kiek minučių gaus žaisti. Nuo to priklausys ateitis.
Jūsų dukros – irgi sportiškos?
Mažoji dvylikametė Urtė, atvažiavusi su draugėmis į Dubingius, spaudo iPad’ą. Sakau, būtų tas pats, jei atvažiuotum į tinklinio turnyrą, bet prasėdėtum ant sofos. Arba aš, va, per teniso turnyrą eičiau su draugais alaus gerti, paskui tik paklausčiau, kas laimėjo. Ji lanko tinklinį, greitai bėga, gerai mokosi, prižiūri sesę, yra geras ir teisingas vaikas, bet norisi daugiau fizinio aktyvumo.
Kristei 31-i, gyvena Niujorke. Ką dabar veikia, tiksliau žinotų Laura. Ji vertėjauja man bendraujant su vaikais ir jų mamomis (šypteli). Išties – kam gaišti laiką taip bendrauti, kai ne tą pasakai, ne tą išgirsti. Gyvenimas per trumpas, kad tuo užsiimtum, o Laura puikiai komunikuoja.
Gal jau ir anūkų turite?
Negirdėjau (juokiasi).
Rudeniop vėl išvažiuosite iš Lietuvos?
Žiemas toliau leidžiame Andalūzijoje ir JAV. Prie San Diego turėtų įrengti padelio aikštelę – nebereikės ant asfalto teniso žaisti.
