Santykių harmoniją atradusi Milana Jašinskytė: „Mudviejų su Mindaugu ryšys nuostabus ir kaskart kitoks“

Milana Jašinskytė ir Mindaugas Rainys / Asmeninė ir T.Kaunecko nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-06-05 09:17
„Po ilgo šaltojo periodo išlįskime iš sportinių drabužių, pasipuoškime lengvais, plazdančiais apdarais ir švęskime gyvenimą. O kai užeis liūdnumo akimirka, eikime pašokti. Lengvai – taip, kaip kužda širdis“, – šypsosi pozityvumo nestokojanti šokių trenerė, šokių mokyklos „Milana Dance“ ir studijos „Milana Yoga“ įkūrėja Milana Jašinskytė.

Trumpa dosjė

  • GIMTASIS MIESTAS. Klaipėda. 
  • ZODIAKO ŽENKLAS. Vandenis. 
  • RYTO RITUALAS. Vis dar mano priklausomybė – kavos puodelis. 
  • ĮSPŪDĮ PADARIUSI KNYGA. Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“.
  • MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. „Mažosios moterys“.
  • GYVENIMO AVANTIŪRA. Penkių mėnesių dukrytės žindymas Šiaurės Korėjoje demilitarizuotoje zonoje. 
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Gaminti sunkiai pagaminamus patiekalus. 
  • LABIAUSIAI VILIOJANTI PASAULIO VIETA. Havajai. 
  • MĖGSTAMIAUSIAS AUGALAS. Visos gėlės. 
  • AUTORITETAS. JAV televizijos žvaigždė Oprah Winfrey.
Milana Jašinskytė/Asmeninio albumo nuotr.
Milana Jašinskytė/Asmeninio albumo nuotr.

Daug metų šokote. Kiek dabar šokio yra likę jūsų gyvenime?

Mano kasdienybėje profesionalių šokių likę labai nedaug, nes pastaraisiais metais beveik visus metus negalėjome dirbti. Darbavomės tiek, kiek buvo galima. Nuotoliniu būdu šokio judesių nemokiau. Tačiau mano kasdienybėje šokis įgavo kitą prasmę, visiškai transformavosi – kasdien šoku dėl malonumo. Per pandemiją gimė didžiulis troškimas šokti, tačiau ne pramoginių šokių ritmu, o laisvai, iš vidinio pajautimo.

Su tokiu malonumu šoku namie! Viena ir su dukra. Šokame be taisyklių. Sportininkams tai be galo sunku. Profesionalai yra pripratę prie taisyklių, žino, kas yra gražu, o kas ne, nuolat vertina. Žinoma, būdamas griežtuose rėmuose išgyveni mažesnį šokio malonumą. Pradėjusi šokti taip, kaip pats kūnas nori, pajutau didžiulį fizinį išsilaisvinimą. Už tokius atradimus esu dėkinga ir jogai. 

Tik dabar pradėjau vertinti šokio galią žmogaus psichologinei būsenai. Šokis – geros nuotaikos užtaisas. Užtenka sušokti vieną šokį aktyviai ir užplūsta toks dopamino pliūpsnis, kad ohoho (juokiasi).

Kokių prisiminimų yra likę iš šokių aikštelės?

Yra likusi didžiulė pagarba šokiui, visam laikotarpiui, kai buvau tame kelyje. Vaikystėje didžiąją dienos dalį užimdavo šokiai. Tai buvo etapas, kai turėjau puikių bendraminčių kompaniją. Buvome draugiška ir smagi bendruomenė. Vasarą, kadangi atostogų neturėdavome, po repeticijų su merginomis traukdavome drauge į pliažą. Tai buvo mūsų smagi tradicija.

Ar dukra neseka mamos pėdomis?

Mano dukra šoka mano studijoje neprofesionaliai. Pati šoku nuo ketverių metų, todėl sunku būtų įsivaizduoti, kad ji pradėtų eiti šiuo keliu nuo dešimties. Nors, žinoma, būna visko gyvenime (šypsosi). Dukrą mokau išjausti širdimi, ką lankyti, ko mokytis. Net jei sugalvos sukti keliu, kuris visuomenėje nėra populiarus, galbūt ir nelabai vertinamas, bet jai atrodys, kad tai jos kelias, visada palaikysiu. Viską darysiu, kad sudaryčiau dukrai tinkamiausias sąlygas būti ten, kur jos širdis bei aistra.

O ko norėtumėte palinkėti ir ką patartumėte tėvams, kurių vaikai jau eina profesionalaus šokio keliu? 

Remdamasi patirtimi, galėčiau pasakyti, kad šiame kelyje nestigs sunkumų, šokį gal ne kartą norėsis palikti. Pati buvau išėjusi du kartus. Buvau talentinga ir galėjau padaryti kur kas daugiau, nei padariau. Man tėvai leido mesti šią veiklą, bet būtų buvę geriau, jei nebūtų leidę. Mes, kaip tėvai, puikiai matome, kam vaikas talentingas, kas jam labiausiai prie širdies. Bet net ir tuomet visada būna dienų, kai pavargstame, nenorime tęsti pradėtos veiklos, atsibosta...

Vis dėlto kartais tereikia gerai pailsėti, išsimiegoti ir to užtenka, kad vėl su šypsena eitum į repeticiją. Tad jeigu matote, kad vaikas tikrai turi talentą, gali daug pasiekti šokdamas, jam tiesiog reikia padėti žingsniuoti tuo keliu. Galbūt kartais verta leisti nenueiti į kelias repeticijas, kad paskui mažylis su džiaugsmu vėl jas lankytų. Manau, kad talento švaistyti negalima. Pati nieko gyvenime nesigailiu, tačiau nemažai savo talento, deja, iššvaisčiau.

Milana Jašinskytė su dukra / Organizatorių nuotr.
Milana Jašinskytė su dukra / Organizatorių nuotr.

Esate dalyvavusi ir televizijos projektuose. Ką jie jums davė?

Tai buvo didelė dovana. Pirmą kartą viešai pasirodžiau per televiziją šokių projekte „Šok su manimi“. Jame dalyvaudama įgijau didelį pasitikėjimą savimi. Tai buvo milžiniškas iššūkis, išmokau daugybės dalykų. Pamačiau, kaip veikia televizijos virtuvė, kokios pramogos reikalingos žiūrovams, galiausiai užsimezgė graži draugystė su žiniasklaidos atstovais. Jokios strategijos specialiai nekūriau, viskas rutuliojosi natūraliai. Žinoma, viskas turi savo kainą, taip pat viešumas. O didelė dovana yra ir tai, kad dabar viešumoje galiu lengviau iškomunikuoti svarbias žinutes.

Kokia veikla dabar užima daugiausia jūsų laiko? 

Gyvenu kūrybinėmis nuotaikomis. Vakarais nuotoliniu būdu vedu jogos pamokas. Tai mano pagrindinis darbas. O dienomis kuriu holistinę sveikos gyvensenos programą moterims. Ji bus pateikiama interaktyviai (online). Norint sukurti tokią programą, reikia ir pačiam tuo gyventi, daug ką išbandyti, perleisti per save.

Programa – labai šviesi. Laukia nuostabus kursas moterims. Dalijuosi tuo, kuo pati gyvenu. Tuoj turėsime ir jogos mokytojų kursą. Išleisiu jau antrąją kartą! Ugdydama kitus ugdau ir save (šypsosi). Vyksta nuolatinės man mielų dalykų studijos. Norisi parodyti, kad gyventi sveikai nereiškia kankintis – tai yra malonu. 

Kada pradėjote domėtis sveika gyvensena, dvasiniais dalykais? 

Po projekto „Šok su manimi“ buvo toks laikotarpis, kai daug kas mano gyvenime keitėsi ir reikėjo tarsi surinkti save iš naujo. Buvo laikas, kai į gyvenimo kokybę pažiūrėjau naujomis akimis. Pirmiausia atsirado joga. Iš pradžių daugiau dėl fizinės sveikatos. Tada mane ir suviliojo kitoks gyvenimo būdas. Mano jogos mokykla labai patraukli, tinka žmogui, gyvenančiam vakarietišką gyvenimą, išgeriančiam ir kavos puodelį.

Tai neprieštarauja vienas kitam. Mane sužavėjo labai šviesus kalifornietiškas gyvenimo būdas. Paragavau tikro, be galo skanaus augalinio maisto. Su jogos praktika gyvenime atsirado ir daugiau kokybės: pradėjau medituoti, keitėsi santykis su dukra, gyvenimo partneriu, kitais žmonėmis. Tapo daug lengviau gyventi. Su savimi jaučiuosi vis geriau ir geriau, o tai yra labai svarbu.  

Milana Jašinskytė / Asmeninio archyvo nuotr.
Milana Jašinskytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar eiti dvasiniu keliu lengviau, kai namuose sulauki palaikymo? 

Neneigsiu – lengviau. Labai smagu eiti tobulėjimo keliu dviese. Jei vienas nuslysta žemyn, kitas gali bakstelėti į šoną ir padėti atsikelti. Artimo žmogaus palaikymas – didžiulė dovana. 

Santykis tarp vyro ir moters mano gyvenime labai gražiai keičiasi. Nehiperbolizuosiu, bet mudviejų su Mindaugu ryšys nuostabus ir kaskart kitoks, nes mes abu augame. Ir matyti vienam kito progresą – didelė laimė. Didžiuojamės vienas kitu pačiomis įvairiausiomis akimirkomis. Taip pat ir sunkiomis, kai tenka spręsti savo sudėtingus vidinius uždavinius. Jei abu žmonės neevoliucionuoja, tampa sunku būti drauge. 

Kokį svarbiausią dalyką apie save esate supratusi? 

Galiu drąsiai sakyti, kad didelis uždavinys, kurį turiu išspręsti, – išmokti įveikti nerimą. Šis jausmas orientuotas į ateitį. Daugeliui aktualu, ką daryti, kad nejaustume nerimo? Atsakymas paprastas – būti čia ir dabar. Tai mano kasdienė pamoka. Kai užplūsta nerimas, jau žinau, kaip elgtis. Visada svarbiausia sugrįžti į šią akimirką. Juk dabar viskas gerai: stogas virš galvos yra, maisto turime, esu sveika. Tobula!

Mindaugas Rainys ir Milana Jašinskytė / Tomo Kaunecko nuotr.
Mindaugas Rainys ir Milana Jašinskytė / Tomo Kaunecko nuotr.

O ko dar norėtumėte išmokti? 

Aš mokausi visada, nepertraukiamai. Dabar studijuoju koučingą, jogos studijos irgi nuolat vyksta. Jei kažko sugalvoju mokytis, tiesiog einu ir darau. Čia ir dabar. Tiesa, dar labai norėčiau išmokti prancūzų kalbą. Kodėl būtent šią? Man ji labai daininga, mėgstu švelnias kultūras. 

Visada buvote aistringa keliautoja. Ar per karantiną kelionių nepritrūko? 

Per šiuos pandemijos metus irgi radau būdų, kaip pabėgti svetur. Praėjusią vasarą buvome išskridę į Graikijos salą, sausio mėnesį – į Dubajų, o dabar neseniai grįžau iš Tenerifės. Kažkam trys kelionės gali atrodyti daug, bet man tai visai mažai, nes buvau įpratusi keliauti apie tris mėnesius per metus. Be to, žinojimas, kad negaliu laisvai judėti, mane labai stipriai varžė. Labai tikiuosi, kad galimybės keliauti mes neprarasime.

Gyvenime turėjau nuostabiausių kelionių. Dabar labiausiai vilioja sugrįžti į Balį ir ten prabūti mažiausiai pusantro mėnesio. Balis – Mėnulio sala ir ji labai tinka mano gyvenimo būdui. Ryte atsikėlęs gali atsigerti natūralių sulčių, nueiti į trokštamą jogą, dienos metu – įdomiai pasikalbėti su kokiu hileriu, o vakare lepintis būgnų meditacija. Tai man ir yra gyvenimo kokybė.

Ko šiuo metu labiausiai linkite mūsų skaitytojoms?

Linkiu visoms įsikvėpti lengvumo. Šiltojo sezono nevalia praleisti nesąmoningai – juk buvo tokia ilga ir tamsi žiema karantine. Moterims, kurios daug dirbo, rūpinosi vaikais, darė daugybę žemiškų darbų, linkiu truputį pakilti nuo žemės. Šiemet reikia gražiai apsirengti, išlįsti iš tų baisių treningų, apsivilkti plazdančią suknelę, apsiauti aukštakulniais ir švęsti!

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai