Sandrai Daukšaitei-Petrulėnei nemalonūs potyriai atsipirko: su šypsena mena „ūkišką“ muilą

Sandros Daukšaitės-Petrulėnės kelionės akimirka / Asmeninio archyvo nuotr.
Sandros Daukšaitės-Petrulėnės kelionės akimirka / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-09-17 14:47
AA

„Kai išeini po filmo, kuriame vaidinai, premjeros ir pamatai į savųjų juostų pristatymus elegantiškai žingsniuojančius Michelle Pfeiffer, Jennifer Lawrence ar Javierą Bardemą, supranti, kad vyksta kažkas didelio“, – po keturių dienų, praleistų Venecijos kino festivalyje, įspūdžiais su Zmones.lt portalu dalijosi žinoma aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė.

Ji į vieną žinomiausių ir romantiškiausių Italijos miestų vyko kartu su filmo „Paskutinis gyventojas“ komanda. Šis režisieriaus Jivan Avetisyan darbas kino profesionalams ir buvo pristatytas Venecijoje, o S. Daukšaitė-Petrulėnė juostoje atliko vieną pagrindinių vaidmenų.

Didžioji juostos dalis prieš dvejus metus susukta Kalnų Karabache. Lietuvė šią vietovę vadina magiška ir mistiška.

„Mėnesį laiko filmavimai vyko viename nedideliame kalnų kaimelyje. Atrodė, kad čia laikas yra sustojęs ir grįžome į laikus prieš 150 metų. Besiganančios avys, kiemuose lakstančios vištos – bendros. Niekas net nemėgina aiškintis kas kieno. O jei kuriame nors name kepama duona, ją ragauja visas kaimelis“, – susižavėjusi pasakojo S. Daukšaitė - Petrulėnė.

Vaidinant vieną sceną jai teko maudytis metalinėje vonioje, anksčiau vadintoje „baleika“. Sandros plaukai tuomet plauti ūkišku muilu. Po pusdienio, praleisto muiluotame vandenyje, aktorė paprašė kaimo gyventojų leisti jai po filmavimo nusiprausti jų vonioje ir... vėl turėjo maudytis tokioje pačioje „baleikoje“, nes dušo nebuvo nė viename name.

S.Daukšaitė-Petrulėnė filme „Paskutinis gyventojas“ vaidino psichiškai neįgalią moterį, atsidurusią karo zonoje. Tam, kad geriau perprastų sutrikimų turintiems žmonėms būdingą elgesį, įsisavintų eisenos, žvilgsnio, judesių niuansus, ji ne tik perskaitė daug literatūros, bet ir konsultavosi su specialistais.

„Juosta buvo apie tai, kaip išlikti žmogumi nepaisant tautinių, kultūrinių, religinių simbolių. Iš reakcijų, kaip sutiktas filmas Venecijos ir kituose festivaliuose, galima spręsti, kad režisierius aiškiai perteikė sumanymą ir jo žinutė buvo teisingai perskaityta“, – sakė pašnekovė.

Ji iki šiol prisimena savo pirmąją kelionę į Kalnų Karabachą. Važiuojant serpantinais tiek ją, tiek kitus rečiau tokias išvykas patiriančius bendrakeleivius nuolat pykino. S. Daukšaitė – Petrulėnė tuomet neabejojo – kažin ar jai pavyks pamilti šį kalnuotą, kitokios kultūros kraštą.

„Viena kelionė, antra, trečia... Mėnesis filmavimo... Ir grįždama namo jau verkiau. Tikrai ten, kur su filmavimo grupe praleidome nemažai laiko, liko dalis mano širdies“, – sakė aktorė.

Nors filme ji vaidino merginą iš Lietuvos, teko išmokti ir keletą frazių armėnų kalba.

Režisierius Jivan Avetisyan darbą S. Daukšaitei – Petrulėnei pasiūlė po to, kai 2013 – ųjų gegužę Kanų kino mugėje „La Marché du Film“ pirmą kartą kino profesionalams buvo parodytas režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“. Jame Sandra taip pat atliko vieną pagrindinių vaidmenų, o Jivan lietuvių juostą Kanuose peržiūrėjo itin atidžiai.

„Jivan su manimi susisiekė per socialinius tinklus. Man patiko jo filmo idėja, todėl pirmam gyvam pokalbiui susitikome Lietuvoje per mano gimtadienį. Paaiškėjo, jog daug ką vertiname panašiai, todėl vaidinti sutikau su dideliu malonumu, tuomet nė nežinodama, kiek svarbių išgyvenimų filmas man suteiks“, – sakė S. Daukšaitė -Petrulėnė.

Naktį parskridusi iš Venecijos ji ryte jau filmavosi Lietuvos miškuose, kur sukamas televizijos daugiaserijinis filmas „Laisvės kaina. Partizanai“. Juostoje Sandrai teko gana rizikingas ir dviprasmiškas vaidmuo – ji turės įkūnyti rusų agentę, partizanų išdavikę, tvirtai tikinčia sovietine santvarka ir infiltruota į lietuvių ūkininkų šeimą tam, kad ją likviduotų.

„Galimybė prisiliesti prie Lietuvos istorijos man yra didelė garbė. Nuo to, ką aktorių komanda perteikia filmavimo aikštelėje, net šiurpuliukai kūnu bėgioja. Visa tai, ką man pasakojo tėvai ir seneliai, tarsi atgyja, tampa apčiuopiama ir labai skausminga“, – sakė S. Daukšaitė -Petrulėnė.