Rubrikoje „Taip ir ne“ šįkart – „TV pagalbos“ žurnalistė, kuriai kasdien tenka spręsti nelengvas kitų žmonių problemas. Po atokiausius miestelius važinėjanti S. Žutautienė sako, kad padėti kitiems yra gražiausia, ką galime padaryti.
Kam sako TAIP
Labdarai
Labai prasminga užsiimti labdaringa veikla, aukoti savo laiką kitiems. Nekalbu apie dideles organizacijas, kurioms tai yra pagrindinis darbas, bet apie pavienius žmones ar kelių geradarių bendruomenes, kurios skiria padeda vargstantiesiems. Į mane dažnai kreipiasi žmonės, prašydami nurodyti šeimą, kuriai reikalinga pagalba. Jie padeda net atlikti remontus, nupirkti reikiamus prietaisus, organizuoja pramogas ir kt.
Esu išbandžiusi daugybę dietų. Visų jų imdavausi, kai supykdavau ant savęs dėl kūno linijų. Tuomet įgydavau labai daug valios.
Grožio procedūroms
Žinau, kad įvairios gražinimosi procedūros labai reikalingos kiekvienai moteriai, tačiau pati atlieku tik būtiniausius dalykus – kartą per mėnesį pasikerpu ir nusidažau plaukus, pasidarau manikiūrą, pedikiūrą. Šie dalykai man atrodo privalomi kiekvienai moteriai. Tačiau, ko gero, dar niekaip neišmokstu savęs pakankamai mylėti, kad mėgaučiausi masažais, veido ir kitomis procedūromis. Kažkodėl neskiriu sau laiko, nors ir galėčiau.
Neseniai pirmą kartą po daugelio metų pertraukos mėgavausi veido masažu, valymu, stangrinamąja procedūra, tačiau pati nebūčiau sugalvojusi. Treneris pasakė, kad reikia, suorganizavo, todėl nuėjau (šypteli).
Sportui
Niekada nebuvau fiziškai aktyvi, bet nuo rugsėjo lankau sporto salę. Pati sau mečiau šį iššūkį. Susiradau trenerio skelbimą ir užsiregistravau į programą „motyvuotai moteriai, kuri nori sulieknėti, būti stipri fiziškai ir pakeisti gyvenimą iš esmės“. Dabar juokauju, kad trenerį matau dažniau negu savo vyrą, nes jis kasdien su manimi sportuoja, konsultuoja įvairiais klausimais, sudarė mitybos programą. Tapsiu madinga, juk dabar dažnu atveju sportas ne tiek būtinybė, kiek mados reikalas.
Subalansuotai mitybai
Esu išbandžiusi daugybę dietų. Visų jų imdavausi, kai supykdavau ant savęs dėl kūno linijų. Tuomet įgydavau labai daug valios. Prisipažinsiu, daugelis išbandytų dietų buvo netgi labai nesveikos. Perskaitydavau, kad reikia devynias dienas laikytis skysčių dietos, bet laikydavausi visas trisdešimt (gerdavau tik vandenį ir arbatą bei kavą be cukraus). Vieną kartą sugalvodavau, kad galiu visą mėnesį badauti...
Išbandžiau ir populiariąsias L. Vaikulės, japoniškąją ir kitas dietas. Po tokių negalėdavau metus du žiūrėti į kopūstus ar ryžius – paskutinė dieta buvo tik 100 g ryžių per dieną ir daugiau nieko. Visas šias nesąmones mečiau, kai po pusmečio mane išvydusi mama apsiverkė iš išgąsčio...
Dabar maitinuosi sveikai, pagal trenerio sudarytą programą. Pratinuosi valgyti keturis kartus per dieną sveiką maistą. Būna, palūžtu ir vėl atsitiesiu gavusi velnių ar palaikymo iš trenerio.
Serialams
Anksčiau jų žiūrėdavau labai daug, netgi meksikietiškus (šypteli). Kelerius metus buvau visa galva pasinėrusi į knygas, net užmigdavau su kokia rankoje, todėl televizoriaus visai nejungdavau. Ir toliau skaitau, bet tai darau dar vėlesniu paros laiku, nes buvau įnikusi į serialą „Univeras“. Žiūrėjau kiekvieną seriją, kol pasibaigė. Buvo puikus būdas grįžus po darbų bent valandėlei pravėdinti galvą, pasijuokti.
Kam sako NE
Išnaudojimui
Nors labai pritariu labdarai, tačiau savo kailiu patyriau, kad yra tuo piktnaudžiaujančių žmonių. Anksčiau nelabai analizuodavau, kas ir kodėl prašo, tiesiog tarpininkaudavau, nuveždavau, dovanodavau. Tačiau po kurio laiko sužinojau, kad kai kurie žmonės tuo piktnaudžiauja – pelnosi parduodami suaukotus daiktus ar kitaip jų nevertina, manipuliuoja kurdami graudžias istorijas ir pan.
Pradėjau atsirinkti, atidžiai domėtis, kam ir kodėl reikalinga pagalba. Jei manęs kiti žmonės prašo nukreipti pas šeimą, kuri gyvena vargingai, taip aklai nebesiūlau. Ir kitiems patariu būti atidiems, kad neliktų apgauti, visgi atveria savo širdį ir tuština piniginę. Laimė, geri žmonės nenusivilia, net jei paaiškėja, kad paaukojo to nevertinančiam.
Spūstims
Tikriausiai niekas jų nemėgsta. Tačiau pastaruoju metu man tai ypač aktualu. Gyvenu Klaipėdoje ir esu labai pikta ant kelių remontą organizuojančių žmonių. Uostamiestyje šiuo metu susidaro tokios spūstys kaip Vilniuje, nes vienu metu sumanyta uždaryti kone visus kelius, ir į miestą bei iš jo tėra vienas kelias, kurį taip pat taiso darbo valandomis! Labai gaila laiko. Toks jausmas, kad kiekvieną dieną prisimeluoju, nes visąlaik žinodavau, per kiek laiko nuvažiuosiu į konkrečią vietą, o dabar reikia kone valandą pavėlinti numatytus susitikimus.
Laimei, spūstyse sėdžiu su kolega operatoriumi, tai bent pasišnekėti yra su kuo ir apie ką, nes mus sieja ne tik darbas, bet ir draugystė. Tai paburnojame kas kelias minutės, kad nejudame iš vietos, ir vėl kalbamės, juokaujame.
Alkoholio draudimui
Draudimai, mano nuomone, absoliučiai neduoda nieko gero, nes kuo daugiau žmogui draudžiama, tuo labiau jam norisi elgtis priešingai. Lygiai taip pat ir man (juokiasi), tik kalbant ne apie alkoholį.
Manau, daug didesnė problema yra ta, kad visi stiprūs gėrimai iš tiesų yra pigūs ir prieinami tiems žmonėms, kurie gyvena iš pašalpų.
Manau, daug didesnė problema yra ta, kad visi stiprūs gėrimai iš tiesų yra pigūs ir prieinami tiems žmonėms, kurie gyvena iš pašalpų. Filmuojant „TV pagalbą“ laidos herojai ne kartą prisipažino, kad laukia vienintelio dalyko – pašalpos, už kurią tą pačią dieną eis pirkti alkoholio. Tokiems žmonėms draudimas pardavinėti alkoholį konkrečiomis valandomis nieko nelems. Truputį padėtų kainų šuolis. Pigūs stiprieji gėrimai turėtų pabrangti ne 50 ct ar euru, bet tiek, kad žmogelis, užuot pirkęs tris, geriausiu atveju galėtų įsigyti vieną.
Prietarams
Labai stipriai prietarais netikiu. Nemanau, kad per kelią perbėgusi juoda katė reiškia bloga. Tačiau atsimenu, kaip mano baba sakydavo: „Vaikeli, kai lauksiesi, niekada nenužiūrėk neįgalaus žmogaus, nes tai gali atsiliepti tavo vaikams.“ Kažkodėl šį prietarą labai atsimenu, nors pritaikyti dar neteko. Tačiau vieno laikausi tvirtai – nedėkoti, kai palinki sėkmės. Tikrai niekada to nedarau. Palinksiu galvą, sumurmu „mhm“, bet „ačiū“ nesakau. Gal kas nors tai palaiko nemandagiu elgesiu, bet toks mano įsitikinimas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aistis Mickevičius: „Jei žmogus neturi humoro jausmo ir saviironijos, suabejoju jo protiniais gebėjimais“