Operų kompozitoriai, ieškodami geriausios išraiškos savo muzikinei minčiai, ar tinkamo atitikmens pasakojimo vingiams, kartais sukuria galimybes neeiliniams soliniams pasirodymams. Vienas iš tokių pavyzdžių – C. Saint – Saënso „Samsono ir Dalilos“ premjerose gruodžio 6-10 d. skambėsiantis jaunųjų filistinų trejetas.
Sekant geriausiomis Vilnius City Operos tradicijomis, čia susipažinsime su naujais veidais: Eimantu Bešėnu, Kšištofu Bondarenko ir Edgaru Davidovičiumi. Kaip ir visuose savo pastatymuose, naujausioje premjeroje Dalia Ibelhauptaitė ir Gintaras Rinkevičius tarp gerai žinomų ir patyrusių operos vilkų įmaišo „naujų prieskonių“, – jaunų solistų, kurių balsai ateityje gali skambėti dar garsiau... Na, o scenos naujokai savo ruožtu patenka į pačią geriausią – gyvąją operos meno mokyklą.
Visi trys vaikinai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai. E. Bešėnui „Samsonas ir Dalila“ taps pirmuoju rimtu išbandymu teatro scenoje. Tuo tarpu K. Bondarenko ištikimiausi VCO žiūrovai galėjo matyti paskutiniuose „Pelėjo ir Melisandos“ spektakliuose, kur vaikinas, susirgus solistui, per tris dienas skubiai išmoko ir atliko Daktaro partiją, – tuomet pirmąją savo rolę operoje, pasak jo paties, palikusią puikiausius įspūdžius. Trečiasis LMTA magistrantas – E. Davidovičius – scenoje lyg ir ne naujokas. Jau kurį laiką būsimasis solistas pratinasi prie operos scenos mimanso artisto pozicijoje bei yra LNOBT stažuotojas, koncertuojantis su Nacionaliniu ir Valstybiniu simfoniniais orkestrais, o dar būdamas ilgaplaukiu metalistu dainavo VCO „Visos jos tokios“ ansamblyje. Visgi visi trys vokalistai prisipažįsta, jog „Samsonas ir Dalila“ jiems taps tikru išbandymu ir nuotykiu. O nuotykius nusprendėme pradėti patirti jau dabar – pasikvietę vaikinus kitokiam, – trejetų pilnam interviu.
Trys jūsų gyvenimo esminiai muzikos kūriniai?
Eimantas B.: Vau... Dar neteko apie tai pagalvoti. Gerai… Trys, kurie paliko didžiausią įspūdį klausant ir matant spektaklius: „Madam Butterfly“, „Bohema“ ir „Žydė“.
Kšištofas B.: Veikiausiai pirmas bus Gremino arija iš P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ ir Kardinolo de Brogni kavatina iš F. Halévy operos „Žydė“. O trečiasis kūrinys matyt dar bus ateity...
Edgaras D.: Pirmasis būtų grupės No Doubt kūrinys „Don’t Speak“, nes būtent jis tapo mano pirmuoju orientyru į „normalią“ muziką, kadangi iki tol klausydavau visiško pop‘so... Antras kūrinys būtų Nokturnal Mortum – ukrainiečių black pagan metalo grupės daina „My Dream Island“. Joje telpa daug istorijų: kaip dieną po jų koncerto aš sužinojau, jog tokia grupė iš viso yra ir supratau praradęs galimybę, ir kaip po kelių metų juos pagaliau išvydau ir grįžus namo, prisiminus tą faktą man net laimės ašaros riedėjo... O trečias kūrinys būtų Pink Floyd „Wish You Were Here“. Tai – tiesiog mėgstamiausia mano grupė ir muzika.
Cezaris sakė „Veni, vidi, vici“, kokie jūsų trys išminties žodžiai?
Eimantas B.: Ir mano buvo tokie pat, kokiam pirmam-antram kurse, kol neteko suprasti, kad gyvenimas šiek tiek kitoks...
Kšištofas B.: Veikiau keturi: „Per kančias – į žvaigždes.“
Edgaras D.: Pirmasis – fantazuoti, nes tie, kas turi fantaziją, yra patys laimingiausi. Antrasis – tikėk. Turiu omeny, tikėk tuo, ką darai, ką myli ir tave supančiais, tau tikrai gerais žmonėmis. Ir – daryk, nes svarbiausia yra kažką daryti. Niekas – jokie darbai, rezultatai pas tave patys neateis.
Trys žmogui svarbiausios savybės?
Eimantas B.: Jei kalbėčiau iš dainininko perspektyvos: tikėjimas tuo, ką darai, užsibrėžtų tikslų siekimas ir, visgi, šeimyniškumas.
Kšištofas B.: Saiko jausmas. Dora. Išmintis. Žinoma, išmintis ateina su laiku. Ir ne kiekvienam.
Edgaras D.: Nuoširdumas, jautrumas ir pasitikėjimas savimi.
Kokių trijų dalykų gyvenime labiausiai nekenčiate?
Eimantas B.: Nekenčiu žmonių, kurie garsiai valgo arba čepsi, ir tų, kurie vėluoja.
Kšištofas B.: Na, kaip tipinis studentas, nekenčiu paskaitų, egzaminų... Ne, ne... Dėl paskaitų pajuokavau, – būna labai įdomių. Egzaminų – tikrai nesu mėgėjas. Ko dar? Jei rimčiau, – apgavysčių ir manipuliacijų. Godžių žmonių.
Edgaras D.: Veidmainysčių. Savo nuomonės neturėjimo. Ir dar labai nemėgstu to tokio perdėto „naglumo“. Reikia galėti pastovėti už save, bet kas per daug, tas – nesveika.
Svajonių pietūs iš trijų patiekalų?
Eimantas B.: Turbūt vienas iš pagrindinių patiekalų būtų pica, nes pats labai mėgstu ją gaminti, nuo A iki Z, – nuo pat pado. Dar būtų galima paminėti lietuvišką šašlyką. Ir ką čia trečią? Blynai! Labai mėgstu blynus.
Kšištofas B.: Svajonių pietūs… Plovas. Ką čia į plovą dar būtų galima įdėt? Cepelinų dar būtų galima įdėt. Vieną cepeliną. Ir kokį balandėlį dar. Ir viską sumaišius greičiausiai gautųsi... vėdarai.
Edgaras D.: Aš beprotiškai mėgstu sriubas, mane patį labai žavi jų paruošimas, ir pati Tailando, Vietnamo, Azijos virtuvė. Man sriubų niekada nebus per daug: pirmam patiekalui jūros gėrybių sriubos, antram – pho sriuba ir trečias – ramen sriuba.
Trys brangiausi žmonės?
Eimantas B.: Labai įpareigojantis klausimas. Į vieną žmogų įtalpinčiau savo šeimą. Į kitą – senelius, o į svarbiausią – savo antrąją pusę.
Kšištofas B.: Mylimoji, be abejo. Brolis. Ir pedagogas.
Edgaras D.: Mama, tėvas ir krikštamotė mano. Mamos sesė.
Trys reikalingiausi daiktai?
Eimantas B.: Telefonas. Iš esmės man daugiau nieko nereikia.
Kšištofas B.: Rašiklis, popieriaus lapas ir, kartais, telefonas.
Edgaras D.: Gitara. Manau, geriau būtų akustinė, nes ji tada visad gros. Peiliukas ir titnagas.
Kada trys – daug?
Eimantas B.: Hmm… Trys vaikai gal yra daug.
Kšištofas B.: Oho, labai filosofinis klausimas. Manau trys yra daug, jeigu pradėtumėm skaičiuoti svetimą turtą. Tada trys yra daug. Ir iš viso – svetimo turto nevalia skaičiuoti.
Edgaras D.: Nežinau, kažkodėl man pirma mintis šovė, kad trys daug yra tada, kai yra pora, ir atsiranda tas trečias, nelabai pageidaujamas. Tada gal ir yra daug.
Trys vaikystės žaidimai?
Eimantas B.: Kadangi gyvenau ir vis dar gyvenu tokiam darbininkų rajone už stoties, kur daug rusų, tai čia būdavo tie žymieji „palki stukalki“, slėpynės. Kortos – irgi neatsiejama vaikystės dalis, lošdavom „Durnių“ ir panašiai.
Kšištofas B.: Vaikystėje nelabai žaisdavau. Matot, vienkiemyje nelabai draugų būdavo. O ką mes šiaip kaime žaisdavom? Vaikais būdami su pagaliais lakstydavom. Dviračiais važinėdavom, žuvavom.
Edgaras D.: „Stuku stuku“, „Aukšta žemė“ – klasika... Ir RPG tokie žaidimai, kur susigalvoji sau personažus, stataisi būstines ir kariauji tada su nematomais priešais.
Ką geriausia veikti 3 valandą dienos?
Eimantas B.: Man – miegoti. Būtų geriausia, bet retai tenka.
Kšištofas B.: Trečią valandą dienos geriausia yra mokytis natas. Va čia yra labai naudingas dalykas.
Edgaras D.: Pavalgyt. Skaniai pavalgyt, sočiai. Kokį ramen’ą arba pho.
O nakties?
Eimantas B.: Šiaip irgi tas pats. Miegoti.
Kšištofas B.: Poilsis. Poilsis – šventas dalykas, būtinai pailsėt reikia.
Edgaras D.: Jeigu nori valgyt, tai dar pavalgyt. Ir tada… Man visai patinka įsijungti „Playstation“ ir pažaisti kokį gerą žaidimą.
Trys priežastys eiti į operą?
Eimantas B.: Šiaip neturėtų būti priežasties eiti į operą... Bet turbūt paprastas žmogus eina į operą, gal tam, kad su ja sudvejintų savo gyvenimą. Nors dar galima pagalvoti apie tai, kad pats gyvenimas yra kaip teatras, kaip muilo opera, kurią mes kasdien gyvenam ir bandome išgyventi. Kiekvieną dieną kovojam su savimi ir su kažkokiais savo principais, su kitais žmonėm.
Kšištofas B.: Drama, muzika… Trečia priežastis… Operos reklama.
Edgaras D.: Pamatyti savo mylimą solistą ar solistę. Pasižiūrėti gerą pastatymą. Ir trečia – patirti naujų išgyvenimų, kurių savo kasdienybėje nerandi.
Trys priežastys jus atvedusios į operą?
Eimantas B.: Nuo mažų dienų mano amžinatilsį senelis dainuodavo visur… Va jei jis dabar sėdėtų šalia mūsų, jis dainuotų. Nesvarbu ką, bet dainuotų. Tai turbūt buvo vienas iš pagrindinių stimulų, kodėl pradėjau domėtis dainavimu. O pati opera… Turbūt užteko man vieno: kai aš nuėjau į operos teatrą ir mane sužavėjo, labai stipriai pritraukė dainininkų darbas, – pats jų atsidavimas.
Kšištofas B.: Tai dvi pagrindinės: muzika ir drama. O trečioji, – aktorinis. Žinoma, balsas yra, labai gerai, ačiū Dievui ir pedagogams, kad jis yra, bet vaidyba man arčiau prie širdies.
Edgaras D.: Pirmoji – vokalo menas. Kaip instrumentas, man labiausiai patinka balsas, man jis – unikaliausias instrumentas. Antroji dalis būtų… Tas vaizdas: ką tu matai, visa sintezė: muzikos, šokio, dailės, – visuma. Ir trečioji priežastis… Galimybė pačiam įsijausti į personažą, patirti kažką naujo, neatrasto, įlįsti į kažkieno odą, pabūti kitu.
Trys įsimintiniausios gyvenimo dienos?
Eimantas B.: Yra kartą per metus tokia diena, kai baigiu visus darbus, atsisėdu ir kažką darau dėl savęs. Ne dėl kitų, dėl savęs. Tai tų dienų aš labiausiai laukiu. Galėčiau nupasakot nuo A iki Z ką aš dariau tą dieną ir kaip jaučiausi, kai prieš 7 metus šį pasaulį paliko mano senelis. Tai turbūt buvo viena iš skaudžiausių dienų. O dar trečią dieną… Kai pirmą kartą pamačiau savo antrą pusę ir susižavėjau taip, kad dabar jau penkis metus esam kartu.
Kšištofas B.: Kai sutikau savo mylimąją... Pirmas rimtas pasirodymas, – tai „Pelėjas ir Melisanda“. Trečioji tokia paprastesnė, žemiškesnė: išlaikytos A kategorijos teisės.
Edgaras D.: Pirmoji būtų diena, kai aš gavau gitarą. Labai ilgai jos prašiau tėvų, kol močiutė padovanojo ir tą pačią dieną ji lūžo... Puoliau į ašaras. Kitą dieną pabudęs radau gitarą suklijuotą, – tėtis 5 valandas be pertraukos su ja dirbo. Tos dienos tikrai niekad nepamiršiu. Dar diena, kai pirmą kartą pamačiau jūrą, Palangoje su tėvais. Tas jausmas, kai pamatai žiauriai didelį vandens telkinį ir tas ėjimas iki jos, kvapai, medžiai... Aš nelabai mėgstu jūrą, nes ji priverčia tave pasijausti labai, labai mažu. Ir tada… Jausmas pirmojo koncerto metu. Tie šiurpuliukai nuo to, kad tai, ką tu darai, taip užveda žmones.
Trys šalys į kurias norėtumėt nuvažiuoti?
Eimantas B.: Prieš dvi savaites grįžau iš Amerikos, buvau Čikagoj, šį kartą visai norėčiau į šiauresnę pusę, link Aliaskos, – sakė ten nuostabūs vaizdai. Dar viena gyvenimo svajonė – nukeliauti į Australiją. Labai traukia visi egzotiniai gyvūnai, ypač rykliai ir krokodilai. O trečia? Prieš kokius 10 metų buvau Lenkijoje, Krokuvoje. Nežinau kuo, bet tas miestas labai stipriai mane paveikė ir susižavėjau juo. Jis kažkuo labai panašus į Vilnių, bet žymiai didesnis ir pribloškia savo kultūriniu gyvenimu.
Kšištofas B.: Labai norėčiau dar kartelį nuvykti į Gruziją, Juodkalniją. O kur nebuvęs? Labai į Skandinaviją norėčiau. Į Švediją. Kalnai, reljefai… Dėl jų.
Edgaras D: Pirmiausia – Norvegija. Tas kraštas labai patinka mano „metalisto“ pusei, nes labai ilgai klausiausi sunkiosios muzikos ir man tai yra tos muzikos lopšys. Tada labai norėčiau į kokią salą nuvykt, gal Fuerteventurą, tiesiog pajausti salos atmosferą, gyvenimą. Ir gal... Kanadą.
Jeigu galėtumėt pasikviesti 3 bet kokius bet kada gyvenusius žmones vienai vakarienei – kas jie būtų?
Eimantas B.: Pirmoje vietoje Vytautas Šapranauskas, Kostas Smoriginas vyresnysis ir... Antanas Smetona. Norėčiau išgirsti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, – paneigti arba patvirtinti legendas.
Kšištofas B.: Savo senelį, būtinai senelį. Verdį būtinai pasikviesčiau. Ir Mocartą. Taip gerai ir praleistumėm laiką keturiese žvakių šviesoje.
Edgaras D.: Nežinau… O galima būtų ant vienos kėdės pasodinti du žmones? Tada ant vienos būtų Luciano Pavarotti ir Nicolai Gedda. Ant antros kėdės norėčiau pasisodinti Mitch Lucker, – garsios amerikiečių deathcore grupės Suicide Silence vokalistą, prieš 2 ar 3 metus žuvusį autoavarijoje. Jis buvo tikrai žiauriai talentingas žmogus, Ir tada… Visai norėčiau P. Čaikovskį pasisodinti, jo paklausinėti apie „Eugenijų Oneginą“ ir Lenskio personažą.
