Inga Globė – sertifikuota Dr.Shefali Tsabary Sąmoningos tėvystės instituto koučerė, centre „SoulACTION“ įsteigusi ir sąmoningos motinystės klubą. Ji taip pat veda paskaitas „WoW University“ bendruomenės klube. Sąmoningumo ir dėmesio valdymo praktikė bei mokytoja, dvasinio intelekto specialistė šį kartą pasakoja apie sąmoningą motinystę.
Inga, kas yra toji sąmoninga motinystė ir tėvystė?
Yra daug pozityvios tėvystės teorijų, kuriose visas dėmesys nukreipiamas į vaiką, mokoma kaip vaikais rūpintis, juos lavinti, ugdyti, disciplinuoti. Sąmoningoje tėvystėje dėmesys nukrypsta ne į vaiką, o į tėvus: kas vyksta su tėčiu ir mama, kai jie augina vaiką, su juo bendrauja, drausmina, auklėja, moko?
Labai dažnai tėvai žinome, kaip turėtume elgtis, kaip turėtume rūpintis savo vaikais, kaip turėtume priimti jų emocijas, rodyti meilę ir suteikti palaikymą, tačiau negalime to padaryti. Negalime sustoti pykti ir rėkti ant savo vaikų, nes mus erzina jų spontaniškumas, emocionalumas, nesiliaujantis smalsumas (laikome tai įkyrumu).
Vienintelis vaikas, kurį turime užauginti, yra mūsų „vidinis vaikas“, o visa kita susiklostys pačiu geriausiu būdu.
Taip yra dėl to, kad kiekviename iš mūsų yra dar vaikystėje susiformavęs „vidinis vaikas“, kuriam taip pat nebuvo leista būti smalsiu, spontanišku, emocionaliu, kuris nesijautė mylimas ir palaikomas.
Kaip teigia sąmoningos tėvystės pradininkė ir puoselėtoja Dr. Shefali Tsabary, vienintelis vaikas, kurį turime užauginti, yra mūsų „vidinis vaikas“, o visa kita susiklostys pačiu geriausiu būdu. Todėl sąmoningoje tėvystėje dėmesys nukreipiamas į tėvų brandą ir gebėjimą būti suaugusiais žmonėmis.
Sąmoninga tėvystė siūlo metodus, kurie padeda pamatyti, kokios tėvų gyvenimo patirtys, susiformavę įpročiai ir įsitikinimai trukdo besąlygiškai mylėti ir palaikyti savo vaikus. Tai įgalina tėvus atsisakyti visuomenės primestų sėkmės ir laimės standartų, ir kviečia sukurti su vaiku jautrų ryšį, įsiklausyti į vaiko prigimtį, jo individualius gebėjimus bei sudaryti sąlygas klestėti vaikų autentiškumui.
Ar sąmoningos motinystės/tėvystės reikia mokytis, ar tik prisiminti, atmesti tam tikras visuomenės taisykles ir standartus?
Siūlyčiau susipažinti su pagrindiniais sąmoningos tėvystės principais ir mokytis taikyti juos kasdieniniame gyvenime. Būtina apžiūrėti savo vaikystės patirtis, suvokti, kaip mūsų tėvai tvarkėsi su savo jausmais (ypač neigiamais), kokias nuostatas apie gyvenimą, santykius, veiklą, pinigus, meilę, santuoką ir pan. perdavė mums. Jei to neapžiūrėsime, pasąmoningai perduosime toliau savo vaikams. Tam, kad galėtume keistis, turime žinoti ir suvokti, kas esame, iš ko esame padaryti. Tai, kas skaudino mus, tikrai skaudins ir mūsų vaikus.
Jei viską paaukojai dėl vaikų ir sau nieko nepasilikai, tai žinoma, kad gyvenimo laimė priklausys nuo to, kaip seksis tavo vaikams.
Yra keletas principų, kurie puoselėjami sąmoningoje tėvystėje. Jie apima emocinio ryšio su vaiku sukūrimą bei nuolatinį palaikymą, gebėjimą priimti visas gyvenimo patirtis be pasipriešinimo, gebėjimą reflektuoti savo vidinius procesus ir būti „čia ir dabar“ akimirkoje, jausti vaiko jausmus už jo elgsenos, valdyti savo norą kontroliuoti vaikus ir aplinką. Visa tai reikalauja daug savidisciplinos, sąmoningumo ir nuolatinio praktikavimo. Tačiau rezultatai – nauja gyvenimo ir santykių kokybė – verti šių pastangų, patikėkite!
Kodėl mamos augindamos vaikus aukojasi, nuolat duoda ir jų gyvenimo gerovė stipriai priklauso nuo vaiko laimės ir sėkmės?
Visuomenėje labai gajus įsitikinimas, kad gera mama tik ta, kuri aukojasi, pamiršta save, savo norus ir viską atiduoda šeimai. Mažai susimąstome, kad kartais sunku duoti ir duodame ne iš besąlyginės meilės, o tik iš pareigos ir baimės. Ir visa tai virsta ne džiaugsmu mylėti ir dalintis, o aukos būsena. Jei viską paaukojai dėl vaikų ir sau nieko nepasilikai, tai žinoma, kad gyvenimo laimė priklausys nuo to, kaip seksis tavo vaikams.
Čia labai plati tema, verta viso paskaitų ir praktikų ciklo. Nes tai bene didžiausios motinystės pinklės, nuo kurių kenčia ne tik pati mama, bet ir vaikai. Juk tokios pasiaukojusios mamos užauginti vaikai negali gyventi savo gyvenimo, daryti savo klaidų, būti laisvi ir nepriklausomi.
Jei jie geri vaikai, jie turi kažkaip pasistengti atitikti mamos įsivaizduojamo laimingo ir sėkmingo gyvenimo standartus, įgyvendinti mamos svajones, kitaip ji nusivils. Tai ir yra tarsi nekaltas, bet išties – iš kartos į kartą perduodamų suluošintų likimų ratas.
Kaip patartų elgtis sąmoningos motinystės mokytojai?
Sąmoninga motinystė moko mamas pasirūpinti savimi, ir svarbiau ne kiek išoriniu grožiu, ne namų tvarka, o vidinės ramybės ir taikos su savimi būsena. Tik pertekliaus būsenoje gyvenanti mama gali duoti ir nelaukti atgal. Jei mama skiria laiko sau, leidžia sau realizuoti savo svajones, ji leis ir savo vaikams realizuoti jų svajones, gyventi savo gyvenimą.
Tik tada mamos laimė nepriklausys nuo įsivaizduojamos vaikų laimės. Ir tai nereiškia, kad mama nepalaikys ar neatjaus savo vaikų bėdoje. Ji tiesiog gerbs vaikų gebėjimą patirti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir pasitikės, kad vaikai moka tvarkytis su iššūkiais. Ji bus šalia, jei vaikai prašys pagalbos, bet nesikiš į vaiko gyvenimą aiškindama, kas yra tikra laimė ir kaip reikia gyventi, nemanys, kad vaikai jai yra skolingi gyvenimą.
Būti mamai ir skirti laiko sau, savo gerovei, būti sau prioritetu vis dar yra labai drąsu mūsų visuomenės sampratų kontekste. Galite būti labai greitai apkaltinta savanaudiškumu ir egoizmu. Tačiau džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau sąmoningumą puoselėjančių moterų, kurios ne tik kalba, bet ir taip gyvena. Jos išlaisvina savo vaikus iš amžino skolos tėvams jausmo ir padovanoja galimybę sukurti meile, o ne mainais grindžiamus santykius.
Ką mainais gauname iš vaikų ir ar sugebame įmatyti visas motinystės dovanas?
Laikoma, kad tėvai savo vaikus myli besąlygiškai. Aš drįsčiau prieštarauti. Tėvų meilė pačių vaikų akimis atrodo labai sąlyginė, ypač jei auklėjime taikomos bausmės ir apribojimai. Tačiau maži vaikai savo tėvus išties myli besąlygiškai. Kad ir kiek kartų būtumėte nuvylę savo mažylį piktu žodžiu ar neatsiliepimu į šauksmą, jis vis tiek žvelgs į jus kaip į stebuklą patikliomis akimis ir plačiai šypsosis vos meiliai pakalbinsite.
Esu tikra, kad Dievas vaikus sukūrė žmonijos evoliucijos labui.
Vaikas pamirš visas nuoskaudas tą pačią akimirką ir vėl su absoliučiu pasitikėjimu kvies meilei ir bendravimui. Pabandykite tai įsivaizduoti tarp suaugusių žmonių. Neįmanoma! Vaiko meilė, prieraišumas, tyrumas yra pati didžiausia dovana, kurią tėvai gauna. Kartais tik su vaikais ir jaučiamės tokie svarbūs, reikalingi, nepakartojami. Todėl labai svarbu tai sąmoningai suvokti, džiaugtis tuo, mėgautis, bet nepiktnaudžiauti.
Iš kitos pusės, vaikai savo prigimtimi, kaip niekas kitas, sužadina mumyse „vidinio vaiko“ sakudulius, primena, kokie savo viduje esame pažeidžiami ir bejėgiai. Nors tai nėra malonu, bet dvasine prasme tai irgi yra didžiulė dovana. Tai ko nesugebame padaryti dėl savęs, poros santykių, pasiryžtame padaryti dėl meilės vaikams. Nė už ką nenorime vaikų traumuoti tuo, ką patys esame patyrę savo vaikystėje.
Todėl turime galimybę sąmoningai apžiūrėti iš ko patys esame padaryti, ką perėmėme iš savo tėvų, visuomenės ir pasakyti „ne“ daugybei toksiškų įpročių, elgesio modelių, įsitikinimų. Tai atveria galimybę galutinai subręsti, suaugti, prisiimti atsakomybę už save, savo gyvenimą ir už tai, ką perduodame savo vaikams. Esu tikra, kad Dievas vaikus sukūrė žmonijos evoliucijos labui. Pasinaudokime šiuo šansu, šia dovana. Aukime patys ir padėkime savo vaikams autentiškai patirti jų gyvenimo grožį.
Kokių vertingiausių pamokų išmoko vaikai?
Kaip iš nieko kito, iš mažų vaikų galime pasimokyti smalsumo, atvirumo, drąsos, kūrybiškumo, pasitikėjimo savimi, buvimo „čia ir dabar“, totalumo, įsiklausymo į save, autentiškumo, ryšio su savo prigimtimi, kūnu. Viso to, ką augdami prarandame ir vėliau išsiilgę savo „tikrojo aš“ bėgame mokytis pas specialistus, meistrus, dvasinius vedlius.
Augdami mes pamiršome, kas esame, išmokome būti tokiais, kokius mus norėjo matyti: patogius, vienodus, valdomus, saikingai sėkmingus ir laimingus... Būtent maži vaikai yra šaltinis nesugadinto gyvenimo džiaugsmo ir spontaniškumo. Negąsdinkime ir nebauskime jų už tai, geriau mokykimės iš jų ir drauge su jais.
Kodėl žalinga savo laimę projektuoti per vaikus?
Pasąmoningai vertiname vaikus kaip mūsų pačių tęsinį, nematome jų kaip atskirų savo likimą, savo individualią gyvenimo paskirtį turinčių žmonių. Tai ko negalime padaryti patys, turi padaryti mūsų vaikai. Jie yra mūsų viltis, kad įgyvendins svajones, kurioms mes neturėjome sąlygų ar gabumų. Jei išsamiai neapžiūrime savo norų ir svajonių, ypač neišsipildžiusių – visa tai pasąmoningai suprojektuojame ant savo vaikų.
Atrodo linkime tik gero. Juk jei man niekas neleido lankyti baleto, pirmiausiai ką padarysiu, tai nuvesiu savo trimetę į baleto mokyklą. Kad tik ji neturėtų tos traumos, kurią aš patyriau. Nesvarbu, kad mergaitė dar nežino, ar nori šokti. Pasąmoningai mūsų vaikai turi tapti geresnėmis mūsų versijomis: įgyti prestižines profesijas, tapti garsiais, žymiais, turtingais, laimingais ir galingais. Trumpai tariant, tapti tuo, kuo mums nepavyko.
Tai žalinga, nes savo energiją nukreipiame ne į savo svajonių įgyvendinimą ir jaučiame besikaupiantį nusivylimą savimi. Antra – verčiame vaikus būti tuo, kuo jie visai nenori. Mūsų vaikai jaučiasi neišgirsti, nematomi ir nepriimami tokie, kokie yra ir kokie nori būti. Pamažu vaikai pradeda jausti, kad su jais kažkas negerai, jei jie nori kažko, ko nenori tėvai.
Tad piršdami vaikams savo svajones, tėvai nepilnavertiškumo jausmą didina tiek sau, tiek vaikui. Dvigubas pralaimėjimas. Juk vaikas mokosi iš pavyzdžio. Savo svajonių gyvenimą gyvenantys, savimi pasitikintys, laimingi tėvai būtų tobulas pavyzdys vaikui, kaip jis pats turi siekti savo svajonių ir drąsiai pasitikti savo gyvenimo iššūkius.
Vaikai elgiasi spontaniškai, klauso savo norų, garsiai svajoja. Kodėl užaugus svarbiau už asmenines svajones tampa aplinkinių nuomonė ar standartai?
Maži vaikai išties dar nežino ribų, tyrinėja gyvenimą, džiaugiasi savo atradimais, nelygina savęs su niekuo, nežino, kas yra blogai ir gerai, jų atvirumas ir pasitikėjimas tiek gyvenimu, tiek žmonėmis yra absoliutus. Tačiau mažam žmogučiui nieko nėra svarbiau kaip jaustis saugiu, prisirišusiu prie suaugusio žmogaus, kuris gali juo visapusiškai pasirūpinti (visi žinome, kad žmonių kūdikiai dar ilgai negali būti savarankiški, nes ilgai tęsiasi smegenų vystymasis).
Ir būtent šiuo jautriu laikotarpiu, kai vaikas yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, dažniausiai nuo savo tėvų, jis ima vis dažniau girdėti tai, kas yra blogai, ko negalima daryti, kaip negalima elgtis, o kas skatintina ir yra gerai. Kitaip tariant, vaikas auklėjimas parodant, už kokį elgiasį jis bus mylimas, o už kokį – baudžiamas. Vaiko esminis išlikimo instinktas sako, kad jis privalo rasti būdą priklausyti šeimai, tėvams, kad gautų pasirūpinimą.
Vieni išmoksta savo tėvų dėmesį patraukti paklusnumu, kiti – maištavimu. Bet kuriuo atveju, vaikas dauguma atvejų neturi galimybių ramiai be baimės klausyti savo širdies balso, neturi sąlygų siekti savo norų ir svajonių – jis turi daryti tai, ką liepia tėvai. O jei tėvai neįsiklauso į vaiko norus... vaikui beveik nelieka jokių šansų juos realizuoti.
Ar mažas vaikas gali žinoti, kuo jis turi būti?
Tikriausiai esate girdėję apie Indigo vaikus, kurie nuo mažumės žino, kodėl gimė ir ką turi šiame gyvenime daryti. Ir jei tėvai neleidžia jiems realizuoti savo paskirties, jie verčiau renkasi savižudybę nei gyvenimą pagal suaugusiųjų nurodymus. Ne visi vaikai yra Indigo. Todėl dauguma vaikų pasirenka negalvoti apie savo norus, o daryti tai, kas liepiama. Taip patogiau.
Štai taip, neišvengiamas prisirišimas prie tėvų ir priklausomybė nuo jų nužudo vaiko vidinį balsą, svajones, individualumą. Už širdies balsą garsiau „rėkia“ tėvai ir visuomenė. O jei darai tai, kas patinka kitiems, gauni meilę, gauni „laikus“.
Tik sulaukus keliasdešimties ir suvokus, kad visgi pataikavimas tėvams ir visuomenei neatneša tikrosios laimės ir pilnatvės, vėl pradedama ieškoti savo „tikrojo aš“, prisimenamos vaikystės svajonės, naujai atrandami ir puoselėjami individualūs talentai, mokomasi drąsos gyventi autentiškai, pagal širdies vedimą.
Interviu pradžioje užsiminėte, kad svarbu pažinti savo vidinį vaiką ir jį mylėti?
Vidinis vaikas susiformuoja vaikystėje, kai mažas žmogus praranda viltį būti girdimas, matomas, mylimas toks, koks yra. Mažam vaikui atrodo, kad tokio koks jis iš tikrųjų yra, neįmanoma mylėti, priimti ir branginti. Tėvai nuolatos vaiką tramdo, disciplinuoja, bando pakeisti ir padaryti jį paklusniu ir sau patogesniu.
Tu gimei ir esi pakankamas, kad ir kas benutiktų.
Nesakau, kad vaikui nereikia nubrėžti ribų, bet ribos turi būti brėžiamos ryšyje su vaiku ir su pagarba jo prigimčiai. Jei vaikas disciplinuojamas tik dėl patogumo, palaužiant jo valią ir neasižvelgiant į prigimtį, vaikas pradeda jausti esąs nemylimas, negirdimas, skaudžiai ignoruojamas. Tad vaikas pradeda abejoti savo gebėjimais, talentais, pasirinkimais ir iš esmės praranda ryšį su savimi, savo širdies balsu.
Kiekvienas žmogus, jei jis gimė, yra neginčijamai vertas gyvenimo, džiaugsmo, meilės, būti savimi ir subjektyviai išreikšti save per kūrybą, veiklą, santykius. Tas vidinis vaikas susiformuoja tik dėka tėvų negebėjimo rodyti meilę ir visuomenės polinkio valdyti žmones per baimę. Nerasite ant žemės žirafos, dramblio ar katės, kurie jaustųsi neverti gyvenimo, maisto, savo prigimtinės būties.
O kiek žmonių jaučiasi neverti meilės, sėkmės, laimės? Sakyčiau pas žmones „vidinis vaikas“ yra labiausiai paplitęs dirbtinai sukeltas trūkumas, apie kurio pasekmes vis plačiau pradedama kalbėti tik dabar. Ir tai nuostabu, nes tai rodo visuomenės emocinį ir dvasinį sveikimą.
Vienintelis būdas sau padėti yra pažinti savo vidinio vaiko skaudulius, priimti juos, pamilti save ir patikėti, kad su tavimi viskas yra gerai. Jokios skaudžios gyvenimo patirtys, ligos, išdavystės, tėvų ar kitų žmonių nemeilė nepakeitė, neatėmė ir negali atimti iš tavęs tavo visavertiškumo, tavo prigimtinės teisės į meilę, gyvenimą ir absoliučią pilnatvę. Tu gimei ir esi pakankamas, kad ir kas benutiktų.