Pirmiausia Ieva Zaleckytė-Burcustu atrado gyvenimo meilę, o tada – Stambulą. Po septynerių bendravimo internetu su būsimu vyru metų bilietas į šį didžiausią Turkijos miestą pakeitė jų abiejų gyvenimus: „Supratome, kad praradome šitiek metų, todėl daugiau prarasti nė dienos nebegalėjome. Nuo tada praėjo dar septyneri metai.“
PAŽINTIS
„Iš tos beprotiškos meilės savo žmogui iškart pamilau ir Stambulą. Kad ir koks tai chaotiškas milijoninis megapolis (18 mln. gyventojų), jo nenupasakojamai hipnotizuojanti aura. Kartą atvykęs, nebegali pamiršti. Na, taip – saulė, skanus maistas, daug gyvybės ir triukšmo, bet kalbu ne apie tai. Kažkas nepakartojamo, kai kiekvieną kartą kertant automobiliu tiltą iš Azijos į Europą atsiveria tas Bosforo sąsiaurio mėlis, mečečių ir sultonų rūmų paauksuoti stogai arba kai plauki senuoju Stambulo keltu Marmario jūra, o žuvėdros ir kirai skraido taip arti, kad, rodos, juos gali pasiekti ranka...
Turkiškos arbatos šaukštelio garsas, prasilenkiančių keltų šniokštimas – laikas čia, Stambule, dažnai sustoja. Ir tu panyri į Konstantinopolio kerus.“
DARBAS
„Mudu su vyru atidarėme piceriją ant jūros kranto („Pizzeria Margo“). Mažame vietiniame kurortiniame miestelyje netoli Stambulo – Küçük Kumla. Išmokome kepti picas ir kol kas esame vieninteliai šefai. Tik, atrodo, tuoj reikės pagalbos. Pagal specialybę aš – farmacijos, vyras – iliustracijos magistrai. Kurį laiką svarstėme, kaip čia kabintis į savo diplomines specialybes, bet suvokėme, kad norime iš esmės pakeisti gyvenimą. Taip ir padarėme. Darbas – tik šiltuoju sezonu, o žiemos skirtos mūsų mėgstamoms meninėms veikloms.“
VIETA
„Gyvename savo bute, kurį vyras paveldėjo iš senelių. Tai labai senas ir gražus rajonas prie Marmario jūros (10 min. pėstute) – Göztepe, Kadikėjaus apskrityje, azijinėje Stambulo pusėje. Nuo senų laikų jame gyveno išsilavinusios europietiškos turkų šeimos, daug mokytojų, bankininkų. Taip smagu į tuos senukus žiūrėti – tokie elegantiški, tvarkingai apsirėdę, diedukai su skrybėlaitėmis, močiutės su makiažu. Mūsų kaimynės, močiutės, buvo mano vyro senelių draugės. Jos dažnai mums atneša savo pagamintų saldumynų. Kai sakau, jog neturiu, kuo atsilyginti, nusišypso, kad tai jų pareiga gaminti, o ne mūsų, jaunimo... Nuo namų nusileidę žemyn atsiduriame garsiojoje Bağdat gatvėje. Ji ilga ir iš abiejų pusių vien tik kavinės, restoranai, parduotuvės – it koks Gedimino prospektas. Tikrai patogu čia gyventi, automobilio beveik nereikia.“
LAISVALAIKIS
„Turkai labai mėgsta bendrauti, valandų valandas praleidžia kavinėse. Jos beveik visos su terasomis ir pilnos lankytojų žiemą vasarą. Vietiniai sėdi atvirame ore net žiemą. Lygiai taip pat ir baruose, ir turkiškuose „arbatos soduose“ (Çay Bahçesi). Tai tokios vietos, kur jų tradicinė juodoji arbata pigi, patiekiama ir užkandžių, dažnai priklauso valstybei, todėl kainos prieinamos net nelabai pasiturintiems žmonėms. Senukai ten tiesiog šnekasi, žaidžia stalo žaidimus.“
SPORTAS
„Sporto entuziastai dažnai vaikšto ilgais takais palei jūrą arba važinėja dviračiais. Vis dėlto sportas – labiau išsilavinusių, daugiau keliaujančių žmonių pomėgis. Europiečiai labiau linkę sportuoti, judėti. Nežinau, ar tai susiję su geru oru, kuris verčia tingėti, ar su ta kvepiančia ir kviečiančia pasėdėti arbata, o gal su turkišku „malonumų mėgėjo“ charakteriu. Gal ir su edukacine sistema – valstybinėse mokyklose sportas nėra smarkiai integruotas į ugdymo procesą. Man pačiai sportas labai artimas, vyrą irgi pratinu vis daugiau ir daugiau judėti. Tik nemėgstame sporto klubų, nors jų čia apstu. Aš namie praktikuoju jogą, vyras bėgioja, abu mokomės lindihopo, žaidžiame tenisą. Prie jūros nutiesti dviračių takai, pilna lauko treniruoklių, viešų ir privačių teniso, krepšinio aikštelių. Labai populiarus futbolas, daug vaikų jį žaidžia – Turkija turi labai stiprių futbolo komandų. Mes patys gyvename vos 20 min. pėstute nuo garsiojo „Fenerbahçe“ klubo stadiono.“
PARDUOTUVĖS
„Aš dievinu turkiškus turgus! Juose gali rasti visko. Jau nekalbu apie garsųjį Didįjį turgų – Kapalı Çarşı (Beyazıt Mh., Fatih) ar Prieskonių turgų – Mısır Çarşısı (Rüstem Paşa Mh., Erzak Ambarı Sok. No:92, 34116 Fatih) senamiestyje. Pardavėjai neapgaudinėja, neužkelia kainų. Toks elgesys būdingas turistinėms vietoms. Perku daržoves savo rajono turguje, ten jų labai didelis pasirinkimas, o ir šiaip pramoga. Taip pat mėgstu atrasti pardavėjų, kurie prekiauja įvairių firmų drabužiais. Žinoma, turi jų vos keletą, ne visų dydžių. Turkijoje labai daug pasaulinių firmų siuva savo produkciją, tad šiek tiek jos „nuteka“ į turgus ar butikus. Kadikėjuje apstu įvairių vietinių dizainerių, vintažinių daiktų parduotuvėlių (kaip ir pigios nukopijuotos produkcijos), labirintai gatvelių, kuriose niekada nežinai, ką rasi. Kadikėjus – toks hipsterių rojus. Labai prabangus rajonas Nişantaşı yra europinėje dalyje. Ten jau brangios turkų dizainerių parduotuvės. Cihangir rajone (europinėje dalyje) irgi yra labai daug jaukių menininkų krautuvėlių, kavinukių.“
MENAS
„Mieste gausu muziejų. Senuosius sultonų rūmus – Topkapi (Sultanahmet Mh., Topkapı Sarayı, Cankurtaran Mh., 34122 Fatih) būtina pamatyti. Kaip ir Naujuosius sultonų rūmus – Dolmabahçe (Vişnezade Mh., Dolmabahçe Cd., 34357 Beşiktaş) – viskas žėri auksu ir atrodo tikrai įspūdingai. Aišku, žymioji Mėlynoji mečetė – Sultan Ahmet Camii (Sultanahmet Mh., At Meydanı Cad. No:7, 34122 Fatih); Sofijos soboras – Ayasofya Müzesi (Sultanahmet Mh., Ayasofya Meydanı, Fatih) – katedra, kuri buvo paversta į mečetę; Galatos bokštas – Galata Kulesi (Bereketzade Mh., Galata Kulesi, 34421 Beyoğlu) – visur minimi pastatai ir yra tiesiog „must see“. Labai įdomus Šiuolaikinio meno muziejus „Istanbul Modern“ (Kılıçali Paşa Mh., Beyoğlu).“
MAISTAS
„Stambulas – toks įvairus ir visko pilnas, kad iš tiesų sunku išsirinkti. Mes linksmintis važiuojame į Kadikėjų, nes mūsų visi draugai gyvena netoliese. Ten barų rojus – gatvės, kuriose vien barai, – tik rinkis! Labai gerą muziką groja „Arkaoda“ (Caferağa Mh., Kadife Sok. No:18 D:1, 34710 Kadıköy) – kartą su lietuvaite drauge esu ten prasėdėjusi nuo 1 val. dienos iki 3 val. nakties... Visai šalia baras „Bina“ (Caferağa Mh., Kadife Sok. No:26, 34710 Kadıköy) – irgi labai jaukus, su slaptu sodeliu viduje. Dar mums patinka „Zeplin“ tinklas: barų yra ir Bağdat gatvėje šalia mūsų namų (Bağdat Cad., Tevfikbey Apt. No:204b, 34728 Çiftehavuzlar), ir Kadikėjuje (Caferağa Mh., Moda Cd. No:70, 34710 Kadıköy), ir Beşiktaş rajone (Bebek Mh., Küçük Bebek Cd. No:4, 34342 Beşiktaş).
Restoranų Stambule irgi milijonas. Renkiesi pagal tai, ką valgysi: kebabų, europietiško maisto, žuvų... Beje, žuvų restoranus labai mėgstame. Jų čia taip pat daugybė – ir prabangių, ir paprastų. „Cibalikapı Balıkçısı Moda“ (Caferağa Mh., Tarihi moda İskele Yolu, Moda Cad. No:163, 34710 Kadıköy) paprasčiausiai mums arti ir turi gerą reputaciją. Čia gyvuoja tradicija eiti į restoranus su draugais ir ilgai sėdėti gurkšnojant rakę, valgant labai daug užkandžių (turkai vadina juos meze) iš jogurto, baklažanų, pupų, jūrų gėrybių, po to užsisakant ant grotelių keptos žuvies su kalnu gražgarsčių ir svogūnų. Dar desertas, kava – paskui vos paeini...
Turkijoje begalė desertinių. Kiek rūšių desertų, tiek ir desertinių. Turistams, norintiems paskanauti baklavos, patogi (ir garsi) vieta yra „Karaköy Güllüoğlu“ (tai tinklas, tad parduotuvių daug). Jei vilioja pyragaičiai, brangi, bet labai kokybiška desertinė – „Pelit“ (taip pat tinklas). Turkai labai mėgsta saldumynus, visada jais užbaigia vakarienę. O ir desertų rūšių – įvairiausių: iš vištienos, pieno, avinžirnių, ryžių, moliūgų, pistacijų... Lietuviai žino tik baklavą ir lukumą; vietinių asortimentas kur kas platesnis. Turkija iš esmės yra saldumynų rojus.“
TRANSPORTAS
„Šis miestas – tai nesibaigiančios spūstys, todėl jei galime, nevažiuojame automobiliu. Čia pilna viešojo transporto: taksi, mikroautobusų, autobusų, metro, keltų. Juos rekomenduočiau ir turistams. Išskyrus gal taksi, nes vairuotojai mėgsta apgaudinėti, jei nekalbi turkiškai. O būna, net jei ir kalbi... Esu ne kartą smarkiai susipykusi su taksistais, taigi siūlau jų vengti. Transporto kainos 0,50–1 €. Priklauso nuo to, kokia priemone ir kiek stotelių vyksi.“
OBJEKTAI
„Visiems, kas nori aplankyti Stambulą, sakau, kad nevažiuotų čia savaitgaliui. Kodėl? Nes nieko nespės pamatyti! Miestas – didžiulis, o atstumai – ilgi, tad būtina mažiausiai savaitė. Reikėtų aplankyti visus garsiausius Stambulo objektus, kuriuos nurodo „Google“. Kiekvienas jų vertas dėmesio!
Aš pati – labiau gamtos vaikas, mane itin žavi Princesių salos, į kurias nuplaukti iš Stambulo galima per valandą. Taip pat dievinu plaukiojimą laivu po Bosforo sąsiaurį. Bosforo turas – Boğaz turu – prasideda nuo Eminönü prieplaukos, Fatih rajone (netoliese yra Prieskonių turgus). Mėgstu vaikščioti palei jūrą. Pavasarį mane žavi parkai su tulpėmis. Vienas jų – „Emirgan“ (Reşitpaşa Mh., Emirgan Sok., Sarıyer).“
GATVĖS
„Stambulo gatvėse pilna maisto! Ir labai skanaus. Gana saugu jį čia valgyti. Pradedant nuo kumpir (bulvės, prikimštos visko, ką išsirinksite), simit (turkiškų riestainių), vaflių, ryžių... Taip pat to, ką lietuviai vadina kebabais, nors iš tikrųjų tai – durum. O kebabai Turkijoje yra tiesiog tam tikru būdu paruošta mėsa. Ją patiekti galima įvairiai: pitoje, lėkštėje su daug sviesto ir t. t. Čia labai daug kebabų restoranų.
Kalbėdami apie muziką, lietuviai dažniausiai Turkiją sieja su atlikėju Tarkanu, tačiau jis tiesiog vienas senesnių gero popso dainininkų. Tradicinė turkiška muzika yra liūdnai skambanti, labai emocinga, dažnai apie nelaimingą meilę, dramatiška, virkdanti.
Gatvės Stambule labai gyvos, jose verda gyvenimas, kiekviename kampe gali rasti plastikinėmis taburetėmis padekoruotą arbatos sodą arba turkiškos kavos gėrimo vietelę. Alkanas čia neliksi. Taip pat ir vienišas. Žmonės smalsūs, draugiški, geranoriški, labai svetingi. Tiesa, ilgai čia gyvenant tai pradeda varginti. Bet buvęs Konstantinopolis – toks miestas, kurį kartais dievini ir kurio nekenti. Tuo pačiu metu.“