Sakalui Uždaviniui – 60: apie nuosavą sklandytuvą, žmonos Silvijos kantrybę ir „krokodilo smegenis“

Sakalas Uždavinys su žmona Silvija Pakalniškyte / Asmeninio albumo nuotr.
Giedrė Gedeikytė
Šaltinis: Žmonės
AA

„Komedija visų pirma reikalauja proto“, – sako lietuvių kino ir teatro aktorius Sakalas Uždavinys. Ryškiais, charakteringais ir komiškais vaidmenimis garsėjantis aktorius niekuo nenusileidžia savo personažams. Įsimintinos išvaizdos S.Uždavinys nestokoja saviironijos, o kartu – ir intelekto, kuris, anot jo, tiek komedijoje, tiek gyvenime yra būtinas. Išraiškinga kūryba kyla iš įdomių jo gyvenimo patirčių ir veiklų – dešimtmečio Kanadoje, nuosavo sklandytuvo pilotavimo ir domėjimosi astrofizika. Visa tai S.Uždavinys, birželio 21 dieną paminėjęs 60-ąjį gimtadienį, daro lydimos žmonos Silvijos, kuri su juo – jau pusę gyvenimo. Vis tik aktorius, kalbėdamas su portalu Žmonės.lt, pabrėžia, kad ne visi sprendimai žmonai buvo lengvi, kartais – paženklinti ir ašaromis, tad savo mylimai sutuoktinei jis už tai yra labai dėkingas.

Aktorius Sakalas Uždavinys – talentingas ir užimtas žmogus. Į jo dienotvarkę telpa gastrolės po Lietuvą su absurdo komedija „Liftas į dangų“, spektakliai „Domino“ teatre, filmavimasis televizijos, kino projektuose ir reklamose bei vaidybos dėstytojo pareigos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, operos studijoje. Vis tik tai – dar ne pabaiga: prieš metus su psichologu Mantu Tvarijonavičiumi jis parašė knygą „301 patarimas geram darbuotojui ir blogam“, jau kelerius metus pilotuoja sklandytuvą ir randa laiko mylimai žmonai Silvijai bei augintiniui. Šalia veiklų maratono jis spėja įterpti ir laiko, skirto išskirtinai sau – taip, anot aktoriaus, jis sau išreiškia pagarbą ir meilę.

Laimei, S.Uždavinį pavyko pagauti dar iki jo gimtadienio. Tuo metu jis dalyvavo sklandymo varžybose, kurios dėl prastų oro sąlygų vyko labai vangiai – kai kurias dienas dalyviams visai nepavyko pakilti nuo žemės.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

„Esant blogam orui, tiesiog išsirikiuojame kaip kareivėliai ir laukiame, kas bus. Jei yra akivaizdu, kad prošvaisčių nėra, atšaukiama visa diena, o jei yra šansas pakilti, važiuojame į startą ir laukiame. Būna, kad kelis kartus jį vis atideda, o vėliau visai atšaukia. Vis tik varžybų niekas nenukelia, laimi tas, kuris per dienas, kai galime skirsti, surenka daugiausiai taškų“, – portalui Žmonės.lt pasakoja S.Uždavinys.

S.Uždavinio jubiliejaus proga – gilus, o kartu ir lengvai ironiškas Žmonės.lt interviu apie svarbias pamokas pilotuojant sklandytuvą, gyvenimo etapą Kanadoje, komediją, astrofiziką ir priežastį, kodėl yra dėkingas žmonai Silvijai.

Sakalai, sklandymo varžybų metu su oru nepasisekė, tačiau Lietuvoje jis nelepina dažnai. Jūsų sporto šakos atstovams, tai, ko gero, nemenkas iššūkis, reikalaujantis kantrybės. Ar pats esate kantrus?

Tikrai nevadinčiau savęs kantriu, tačiau priklauso, su kuo lyginsi. Viskas yra labai reliatyvu ir jei vienas žmogus atrodo labai nekantrus, su kitu palyginus jis yra kantrybės įsikūnijimas. Tarkime, mano žmona (juokiasi).

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Jei nesate kantrus, gal tuomet – lankstus ir mokate prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių?

Manyčiau, kad lankstumas yra mano profesijos dalis. Užsispyrimus aktoriui vienu atveju gali būti labai naudingas, kitu – nedėkingas, apribojantis ir kvailas. Aišku, sunku nustatyti, kur yra riba tarp užsispyrimo ir noro kažką įrodyti. Tai – ploni reikalai. Vis tik kiekvienas teatras ar kinas yra kolektyvinis menas ir, nepriklausomai nuo savo pozicijos, neišvengiamai visi turi eiti į kompromisus. Tai – kolektyvinio meno prakeiksmas ir palaima.

Kur yra ta riba, geriausiai apibrėžia ir nusako tikslas. Jis tam tikra prasme yra it kelrodė žvaigždė ir, tarkim, jei tau atrodo kitaip nei režisieriui, tai toleruoji. Net jei matai, kad jo sumanymas – visiška pieva, kartais nelabai gali rinktis ir leidi reikštis giliam menui, o pats tiesiog atlieki pareigą.

Varžybose tikriausiai taip pat turite tikslą. Ko jose siekiate ir ar galite pavadinti save azartišku?

Taip, esu azartiškas, kaip ir kiekvienas menininkas bei vyras – ko gero, tai užprogramuota mūsų genuose. Svarbu tai, kaip tą azartą nukreipsi – eisi į kazino ar spręsti esminių fizikos klausimų. Ir ten, ir ten yra azarto, tik skiriasi jų realizavimo būdai. Tas dopingas, cheminis apdovanojimas, kurį mums duoda smegenys už pasiektą tikslą, atradus žvaigždę ar išlošus jackpotą yra toks pat.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Vis tik mano pagrindinis tikslas varžybose yra ne nugalėti, o tobulėti. Aš skraidyti pradėjau pakankamai vėlai, bet ačiū Dievui, kad išvis pradėjau.

Sklandymas – ne toks paprastas užsiėmimas kaip, pavyzdžiui, važiavimas dviračiu... Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?

Sąlyginai – per atsitiktinumą. Aviacija domėjausi nuo pat mažų dienų ir labai daug žinojau apie lėktuvus, jų modelius ir principus. Tiesa, net norėjau savo karjerą surišti su aviacija, bet mes gyvenome kitoje santvarkoje, kai tavo norai ir galimybės buvo du skirtingi dalykai. Lietuviai Sovietų Sąjungoje visada buvo laikomi ne itin patikimais padarais ir jei norėjai kažką sieti su aviacija, turėjai įtikinti, kad esi ideologiškai patikimas.

Taigi, pasirinkau aktorystę, bet galiausiai arba aviacija mane, arba aš ją pasivijau. Mano puikus draugas, kolega ir bendražygis Juozas Gaižauskas pakvietė kartu vesti renginį aviatoriams. Tame renginyje ėmiau kalbėti su mažosios aviacijos atstovais ir jie labai nustebo, kodėl nieko nedarau, jei taip tuo domiuosi.

Galiausiai mūsų dabartinė direktorė pakvietė mane į aerodromą. Spėkite, ar iš karto nuvažiavau? Ne, ji tris kartus turėjo skambinti. Tikrai nesu toks pionierius ar supermenas, kaip kažkam galiu pasirodyti. Taip nėra. Kaip ir kiekvienas, turiu savo baimių, rezervacijų ir abejonių, kam čia lendu. Kiekvieno iš mūsų viduje sėdi vidinis kritikas, o „krokodilo smegenukai“, kurie valdo beveik visą mūsų egzistenciją, visą laiką klausia, ko tau ten reikia, ko nematei, apsižvalgyk – viskas ir taip yra tobula.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Galiausiai 2013-aisiais nuvažiavau į aerodromą, vieną, kitą kartą paskridau, taip ir pradėjau. Po metų ar kitų išsilaikiau sklandytojo licenciją. Vėliau kitas mano nuostabus kolega, sklandytojas Vladas Motuza spyrė į pasturgalį, kad pradėčiau dalyvauti varžybose. Aišku, pirmųjų mano varžybų metu visas aerodromas griuvo iš koto ir žviegė susiriesdamas, kokias nesąmones ten dariau. Aišku, jas daro kiekvienas naujokas, tačiau man buvo ne 16, o jau virš 50 metų. Po tokio krikšto, kai visi leipo iš juoko, reikėjo daug užsispyrimo, nes tos krokodilo smegenėlės sakė – atsipeikėk, ką tu darai. Labai džiaugiuosi ir esu dėkingas žmonėms, kurie paskatino, padrąsino pradėti skraidyti ir dalyvauti varžybose.

Dabar sulig kiekvienu sezonu mano vidutinis greitis didėja, skrydžiuose mažėja klaidų, sprendimai darosi optimalesni, o tai reiškia, kad kažką darau teisingai. Sklandyme nė vienas klaidų neišvengia, tad laimi tas, kuris jų padaro mažiausiai. Šis sportas įdomus tuo, kad turi mąstyti esamuoju laiku, sprendimus priimti čia ir dabar bei negalvoti: „Ai, blemba, ne ten pasukau“, nes jei suksi atgal, nieko gero nebus. Esmė – jei ir padarei negerą sprendimą, turi su juo gyventi ir galvoti, ką daryti toliau. Analizuoti, lyginti savo ir kolegų skrydžius gali tik nusileidus.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Toks mąstymo modelis, ko gero, praverstų ir kasdieninėse situacijose, nes dažnai, griauždamiesi dėl klaidingų sprendimų, nustojame judėti toliau.

Taip, todėl sklandymas turėtų būti privalomas verslininkams ir daugybei kitų profesijų atstovų. Kiekvienas sportas turėtų papildyti tavo mentalą, o šitas užsiėmimas, kurį man dievulis dovanojo, lavina mane visokiais kitokiais būdais. Tai, ko gero, yra pats geriausias dalykas, kurį gali sau padovanoti.

Bendrai mums, kaip valstybei, sklandymas yra labai dėkingas sportas. Pirmiausia, jis lavina labai protingus žmones, antra, čia pritaikomos geriausios technologijos. Turime didžiuotis ir tuo, kad Lietuva pasaulio reitinge užima septintą vietą. Ar daugelyje sporto šakų esame taip aukštai?

Lietuvoje yra ir sertifikuota sklandytuvų gamykla, o aš pats pilotuoju 1982 m. pagamintą sklandytuvą. Tai buvo tų laikų Ferarri. Apgalvotas, išbalansuotas orlaivis, su kuriuo beprotiškai smagu skristi. Visus labai domina, už kokią kainą jį įsigijau, tačiau patikėkite – ji nėra tokia didelė. Sklandytuvas kainuoja perpus pigiau nei geras visureigis.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Sklandymas – jūsų hobis, kuriam skiriate nemažai laiko, tačiau dar daugiau jo atima jūsų darbai. Vaidinate ne viename spektaklyje, filmuojatės ir dėstote. Kas lemia tokį užimtumą?

Kad pragyventum iš aktoriaus profesijos, Lietuvoje turi dirbti daugelyje vietų. Mūsų rinka labai maža, bet ne dėl to, kad kažką nekokybiškai darytume, o dėl to, nes mus apriboja mūsų kalba. Jei sukuriame kažką lietuviškai, galime tai siūlyti tik siaurai auditorijai.

Manau, kad galiausiai turime pradėti kurti filmus pusiau angliškai, bet tai tikrai nereiškia, kad reikia išsižadėti lietuvių kalbos ir savitumo. Tai galima suderinti, tik reikia ieškoti tinkamų formų, nes esame labai kūrybingi žmonės ir turime nepaprastai talentingų režisierių, operatorių, prodiuserių. Aš pats filmavausi didesniuose ir mažesniuose užsienio projektuose, tačiau aš nesu herojų aktorius.

O kas tuomet esate ir ko reikia, norint būti herojų aktoriumi?

Matot, vaidyboje – kaip krepšinyje. Tavo karjerą nulemia ne tik tavo talentas, bet ir ūgis. Mano fizinės savybės, balsas ir natūra tinka būtent epizodiniams vaidmenims, bet aš ilgai dariau klaidą įsivaizduodamas, kad turiu vaidinti herojus.

Tiesą sužinojau per atsitiktinumą, kai man ėmė siūlyti komiškus epizodinius vaidmenis. Tuo metu aš vos ant trijų raidžių nepasiunčiau tų žmonių, nes galvojau, kad jie nesupranta, jog aš – rimtas aktorius ir tokiais dalykais neužsiimu. Ačiū dievui, kad laiku supratau, jog tai ne mano sriubos lėkštė ir nieko blogo tame nėra. Matyt, kiekvieno gyvenimas yra laimingų sutapimų ir laiku pagautų supratimų miksas.

Kita vertus, mes buvome mokyti, kad turime būti mąslūs, prasmingi, dvasingi herojai – tiesiog tokia buvo to meto kino ir teatro estetika. Užtenka pažiūrėti į to meto grandus – Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį. Holivudo aktorius Stevenas Buscemi sakė, kad kino žvaigžde jis tapo būtent todėl, nes buvo vidutinybė. Toks tipažas šiais laikais nebemadingas – žmonės nori charakteringų veikėjų.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Komedijoje tu neturi už ko slėptis ir skirti vietos savigailai, koks aš protingas, tragiškas, nesuprastas ir kenčiantis. Savigaila bendrai yra prastų menininkų požymis. Juozas Gaižauskas yra man padovanojęs žiebtuvėlį, ant kurio parašyta: „Jei tavęs niekas nesupranta, dar nereiškia, kad esi menininkas“. Jį ilgai nešiojausi net baigęs rūkyti, nes šita frazė geriausiai apibrėžia mano kūrybinę biografiją.

Be to, išanalizavus visų klasikų medžiagą, joje galima įžvelgti tam tikrą humorą, kad visa žmonijos egzistencija – ironiška. Mes bandome save suvokti vietoje, kurios tiesiog neįmanoma suvokti – visatoje. Taigi, humoras – dievo dovana, skirta tam, kad neišprotėtume ir per daug nesusireikšmintume.

Akivaizdu, kad jūsų dienotvarkė – labai pilna ir spalvinga. Žmogiškai paklausiu – ar nepavargstate?

Mane labiau ne išvargina, o išerzina tas blaškymasis, susijęs su mano kasdiene veikla – buvimu ir teatre, ir seriale, ir akademijoje. Kartais pagalvoju – nu blemba, gal norėtųsi daugiau susikoncentruoti į vieną sferą. Vis tik, kaip minėjau, tai siejasi su maža Lietuvos rinka. Jei artistas nori pragyventi, jis turi arba dirbti valstybiniame teatre ir turėti garantuotą tarnybą, kuri tave maitins, arba, būdamas freelanceriu, dengti daugybę taškų, imtis įvairiausių projektų ir būti pasiruošęs kaip gaisrininko arklys. Kai dar jaunas dirbau Kauno dramos teatre, mūsų grupės vedėjas Aleksandras Ribaitis sakydavo, kad aktorius turi būti kaip gaisrininko arklys – visada pamaitintas, pagirdytas ir pasiruošęs gaišti dėl kitų.

Freelancerio blaška yra dalis laisvės kainos. Jei esi menininkas etate, esi pririštas prie kitų dalykų – režisieriaus nesąmonių, kurios neatitinka tavo požiūrio. Čia vėlgi, kaip sklandytuve, turi derinti ir nuspręsti, ko nori labiau – laisvės ar materialinės garantijos. Na, bet kiek žinau, šitie dalykai meno pasaulyje visada yra labai sunkiai derinami.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Ar po darbų maratono jaučiate poreikį atsiriboti nuo teatro, kitų veiklų ir pasinerti į savo mintis, skirti laiko žmonai, buičiai ar sau pačiam?

Noriu pabūti vienas pats. Tai nereiškia, kad nemyliu savo žmonos ir stengiuosi kažko vengti. Man niekur bėgti nereikia, tačiau įsitempęs ar daužydamas galvą į sieną meno nesukursi. Mano nuomone, tai ne menas, gal performansas, kai dažnai dabar mėgstama vaidinti, bet dažnu atveju tai būna tiesiog šūdmalis. Aš irgi galiu užsiklijuoti sau grybą ant galvos, rodyti viduriniuosius pirštus prie Lietuvos kultūros tarybos ir vadinti tai performansu. Vis tik tikiu, kad bet kokia saviraiška turi būti mąstymo pasekmė, o ne priežastis.

Manau, kad būtina skirti laiko sau, savo pomėgiams, šeimai, vaikams ar kitiems dalykams. Gebėjimas atsijungti – tai meilė ir pagarba sau. Kiekvienas žmogus yra dalis kosmoso ir mylėti jį be dalies, kuria esi tu, yra neįmanoma. Bėda ta, kad nuolat turime sau tai priminti. Lygiai taip pat ir aš dažnai sau primenu – idiote, nevaryk ant savęs, ką čia dabar darai. Aš tikrai nesu herojus ar kažkoks pavyzdys, greičiau – antipavyzdys, ko nedaryti. Esu pridaręs klaidų, bet visgi manau, kad jei klaidos kažkur veda, vadinasi, kad tai ne klaidos, o procesas.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Buvo laikai, kai, norėdamas atsipalaiduoti, taip pat blūdijau, vartojau alkoholį ir panašiai. Dabar labai domiuosi astrofizika, kosmologija, tik nereikia to painioti to astrologija. Su didžiuliu malonumu skaitau knygas, žiūriu dokumentiką. Šių knygų autoriai man padeda suvokti žmogaus laikinumą ir paradoksą, kad mes norime būti kažkuo ten, kur išvis niekuo neįmanoma būti. Iš tokio mąstymo formuojasi mano personažai, spektaklių veikėjai, tačiau nėra taip, kad atsisėdu kaip Rodeno mąstytojas ir mąstau. Dažniausiai tai vyksta tualete, duše, vedžiojant šunį, kalbant su žmogumi ar matant kažkokį reiškinį.

Atrodo, kad esate smalsus ir žingeidus, net šiek tiek avantiūristiškas. Taip sakydama galvoje turiu ir jūsų gyvenimo tarpsnį Kanadoje. Neretai žmonės bijo pasielgti taip, kaip ryžotės jūs – palikote tai, ką turėjote ir nėrėte į nežinomybę. Kas jus paskatino išvažiuoti ir kas – grįžti?

Lengva tikrai nebuvo. Tuo metu motyvai buvo vienokie, dabar jie atrodo visai kitaip. Vis tik pagrindinė priežastis – noras pamatyti pasaulį. Mes visą laiką buvome užrakinti ir net atgavus nepriklausomybę pasauliui likome it pasturgalio skylė. Niekam neįdomūs, užsidarę, kompleksuoti, nesuprantantys nei kaip pasaulis gyvena, nei kaip mes jame turime gyventi. Buvome kalėjimo liaudis ir nereikia bijoti to žodžio. Priešingai – reikia didžiuotis, nes sugebėjome iš to išsivaduoti ir dar neprarasti smegenų.

Turiu pripažinti, kad išmokau begalės dalykų, jau nekalbant apie anglų kalbą. Pakeičiau požiūrį į save ir savo šalį. Supratau, kad nesame pasaulio bamba, o jo dalis su savo kompleksais ir pasididžiavimais. Buvo iššūkių, tačiau labai daug išmokau, ko galbūt čia nebūčiau patyręs. Vėlgi, iš Kanados grįžau ne dėl to, kad ten man buvo blogai. Priešingai – gyventi buvo labai smagu ir patogu, tačiau supratau, kad niekur nejudu.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Vis tik tose avantiūrose buvo ir daug stabilumo – praktiškai pusę gyvenimo šalia jūsų yra žmona Silvija. Gal esate panašūs ir nuolat jaučiate gyvenimo pokyčių alkį, o gal ji pasižymi priešingomis savybėmis?

Taip, jos nelaimei, ji su manimi jau pusę gyvenimo. Reiktų pačios Silvijos paklausti, kaip ji mane ištveria. Esu visiškas plevėsa ir ją į neviltį varo mano baisus bardakas, nes žmona – labai tvarkinga, preciziška. Jai esu labai dėkingas už šią toleranciją, gebėjimą pakęsti mano nesąmones ir ekstremalius sprendimus, tą pačią Kanadą. Ji – labai rezervuotas žmogus ir nemėgsta tokių dalykų, tačiau niekada neparodė ir nesakė, kad manęs nepalaiko. Patikėkite, tie kardinalūs sprendimai – išvykimas į Kanadą ir grįžimas į Lietuvą – buvo lydimi jos ašarų, nes pati ji tikrai to nebūtų dariusi.

Vėlgi, manau, ji supranta, kad ir pati labai daug išmoko gyvendama su idiotu (juokiasi). Santuokoje žmonės labai daug vienas iš kito mokosi. Jie yra labai skirtingi, tad sunku keliais žodžiais įvardyti, ko jie išmoksta. Visgi manau, kad svarbiausia yra pagarba vienas kitam. Meilę mes dažnai painiojam su aistra, o riba tarp meilės ir pagarbos taip pat yra nenusakomas dalykas, priklausantis nuo daugybės dalykų – jos paprastais kuolais neatžymėsi.

Sakalas Uždavinys / Asmeninio albumo nuotr.

Iš šono rodosi, kad jūsų ryšys – labai tvirtas. Kas jus sujungė, palaikė tų visų pokyčių metu ir jungia iki šiol?

Bendras mūsų pomėgis – rūpinimasis šunimi (juokiasi). Jis – gyvybė, anksčiau minėta kosmoso dalis. Vis tik mes nuolat vienas kitą stebime ir suprantame tą absurdą, kad vyras gyvena su moterimi, kai vyras daro tiek daug idiotizmų, o moterys turi daug ribojimų. Vyriška ir moteriška logika skiriasi kaip dangus ir žemė, tačiau tuo reikia džiaugtis, mėgautis, kaifuoti, net jei ir nelengva vienas kitą suprasti. Grožis ir yra tame paradokse, jis mus ir jungia. Aišku, nėra taip, kad aplink amūrai skraido, strėlės laksto ir man gaila porų, kurios taip mano. Manau, kad tas ilgalaikis buvimas vienas su kitu yra kalnai kalneliai ir duobelės, o kartu – gebėjimas išlaikyti abipusę pagarbą.

Beje, Silvija su manimi vasarą daug laiko praleidžia aerodrome. Labai gerai, kai tau kažkas iš šeimos pagelbėja per varžybas, pavyzdžiui, nusileidus arba padeda pasiruošti sklandytuvą. Ta pagalba – nepaprastai didelė ir svarbi, nes dviese viską padarai daug greičiau ir lengviau.

Sakalo Uždavinio žmona Silvija Pakalniškytė / Giedrė Gedeikytė nuotr.

Neseniai paminėjote jubiliejų. Ko sau šia proga palinkėjote?

Sau palinkėjau tobulėti kaip asmenybei, kuo daugiau suprasti ir suvokti. Manau, kad tai ir yra vienintelis bei pagrindinis gyvenimo tikslas, o ne kažkokie materialiniai dalykai.

Fotogalerija:

Aktorius Sakalas Uždavinys (75 nuotr.)
+69

Skaitykite daugiau