Aktorius – vienintelė specialybė, leidžianti keliauti laiku. Maža to, pradėjus keliauti laiku gali tapti kuo panorėjęs: nuo vergo iki karaliaus, nuo antipodo iki herojaus, nuo sukrečiančius išgyvenimus kenčiančio iki nesibaigiančioje komedijoje gyvenančio žmogaus. O štai naujausiame spektaklyje aktoriui Sakalui Uždaviniui teko kur kas sunkesnis vaidmuo – įkūnyti menininką, fotografą. Kitais žodžiais tariant, menininkui teko vaidinti patį save – menininką.
Jūsų dėmesiui – išskirtinis portalo Žmonės.lt interviu su aktoriumi S.Uždaviniu.
Kaip gimė projektas „Archkitchen“ ir kaip prie jo prisijungėte jūs?
Tai yra grynai Jono Arčikausko ir Mildos Arčikauskaitės idėja. Žodžiu, aš į šią grupę įsijungiau ganėtinai vėlai, jiems nusprendus pakeisti šį spektaklį ir, nežinau, ar tai taisyklingas žodis, įvesti naują žmogų. Trumpiau tariant, padaryti tam tikrus pakeitimus.
Nesu tikras, kada Jonas įkūrė „Archkitchen“. Bet, nepaisant to, kada šis projektas buvo įkurtas, aš žiūriu į jį tik kaip į atsiradusį pavadinimą. Jonas jau seniai tokią laboratoriją tiek savo galvoje, tiek ir namuose rezgė. Šiam projektui, patikėkite, tikrai ne vieneri metai ir jis negimė pernakt. Ta prasme, nebuvo taip, kad Arčikauskas atsikėlęs ryte ir išgėręs kavos sumąstė: „Na va, kursiu teatrą.“ Dabar tiesiog tik pavadinimas atsirado, jis apibrėžia viską ir visus, kurie kartu su juo kuria.
Susidaro įspūdis, kad tai savotiška meno virtuvė...
Galbūt būtų galima taip pavadinti, bet galbūt „Meno virtuvė“ man skamba pernelyg pretenzingai. Nepaisant to skambėjimo, tai – artimiausiais apibrėžimas, kaip būtų galima apibūdinti visą „Archkichen“ veiklą.
Kaip pradėjote dirbti su J.Arčikausku?
Joną aš pažįstu ne vieną dešimtmetį ir dirbu su juo, na, ne diena dienon, bet tikrai ne vieneri metai. Pirmą kartą su juo susidūriau atėjęs į Kauno dramos teatrą maždaug 1984 metais. Jis – žmogus, kurį aš visuomet gerbiau ir vertinau. Manau, kad jis – viena ryškiausių asmenybių – ne tik kaip dailininkas, keramikas, bet apskritai kaip kūrėjas, kūrybinis vienetas – Lietuvoje, jei ne apskritai pasaulyje.
Spektaklyje „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“ jūsų vaidmuo atrodo itin chaotiškas. Kaip jį apibūdintumėte pats?
Aš nesutikčiau, kad mano personažas yra chaotiška asmenybė arba kad vaidmuo toks yra. Iš tiesų ten yra labai preciziška estetika. Kita vertus, galbūt vaidmuo keistas ir galbūt yra chaotiškas savo struktūra – jame nėra klasikinių vektorių, kurie atsirastų standartinėje dramaturgijoje. Jis labiau įvaizdžio, vizijos, inspiracijos išraiška, nes kalbama ne konkrečiai apie fotografo darbą, o apskritai apie menininko bandymą susivokti, erdvėje, situacijoje, tapatybėse, emocijose.
Šis spektaklis – apie menininko santykį su tuo, ką jis daro, su jo kūrybos objektu. Pradedant nuo asmeninio gyvenimo ir baigiant darbu. Spektaklyje yra personažas fotografo asistentas.
Jonas niekuomet neleidžia atsitiktinumo scenoje. Net jei žiūrovui tai atrodo tarsi jovalas ar kažkoks chaosas, viskas yra apgalvota.
Taigi Jonas – pjesės autorius, režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas – neleidžia nė trupučio improvizuoti?
Tarsi taip. Net jei spektaklyje ir yra improvizuojama, tai viskas yra labai gerai apsvarstyta prieš tai, kol ta improvizacija pradedama improvizuoti.
Sakale, koks jūsų santykis su vaidmeniu? Ką reiškia menininkui vaidinti... menininką?
Kiekvienas personažas, kurio imuosi – man turi būti artimas. Kitaip, visų pirma, tą vaidmenį būtų prakeiksmas daryti, o antra – ar būtų įdomu. Be abejo, yra įdomu pasiknisti kūrybiniame procese ir tas vyksta su labai didele autoironija. Man visuomet būna juokinga, jei kuris nors menininkas apie save rimtai kalba. Tokiu atveju pirmiausia reiktų kvestionuoti, ar jis tikrai menininkas ir koks jis yra.
Be to, pirmiausia, menas tai – gyvenimo būdas. O šioje srityje nėra įmanoma tarpti be šiokios tokios saviironijos. Mat kai kurie dalykai yra pernelyg rimti, kad būtų galima apie juos rimtai kalbėti. Fenomenalu, bet jei pradėsi juos rimtai gvildenti – blogai užbaigsi. Arba nusišausi, arba dar blogiau.
Taigi santykis su vaidmeniu, o gal ir pats vaidmuo, kartais atrodo lyg būtų labai skausmingas, o iš tiesų, taip nėra. Spektaklis toks, sakyčiau, šviesiai ironiškas.
Kaip apibūdintumėte patį spektaklį, jei kas paklaustų, apie ką jis?
Aš visai neseniai užsiroviau ant tokios geros Fazilio Iskanderio frazės – ją net užsirašiau, kuri puikiai apibūdina spektaklį. Ji skamba taip: „Tam, kad išsiugdytum gerą humoro jausmą, reikia pasiekti pesimizmo ribą, pažvelgti į tamsiausią bedugnę ir įsitikinti, kad ten tikrai nieko nėra, ir pamažu grįžti į pradžią. Pėdsakai, kuriuos paliksite grįždamas, ir bus tas tikrasis humoras.“
Aš ją cituoju ne konkrečiai šiam spektakliui, bet šioje sentencijoje glūdi pati esmė, ką mes mėginame padaryti spektaklyje „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“. Mes bandome su saviironija pažvelgti į procesą, kurį daro bet kuris, dirbantis kūrybinį darbą. Toks... desperatiškas humoras.
Jeigu aš mėginčiau papasakoti, ką mes tame spektaklyje darome, būtent šią citatą ir panaudočiau.
Kas gi vyksta spektaklyje?
Vyksta daug kas.... fotografas ieško savęs, fotografuoja, mėgina kalbėti su savo pameistriu, kuris, pasirodo, yra moteris. Jį tiesiog fantastiškai įkūnija aktorės Eglė Mikulionytė ir Gabrielia Kuodytė. Tokie keisti dalykai vyksta.
Galų gale, spektaklyje, kad maža nepasirodytų, mes šnekame penkiomis kalbomis. Spektaklis daugiabriaunis. Galbūt jis labai chaotiškai nuotraukose atrodo, bet kaip ir mano žmona Silvija sakė, jis labai estetiškai gražus. Su savo plonybėm.
Jūsų dėmesiui – spektaklio „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“ vaizdo anonsas:
Apie spektaklį jo kūrėjų žodžiais
Fotografija – jaunas, naujas menas, lyginant su poezija, tapyba ar muzika. Ji užtvindė mūsų gyvenimą. Šiandien kultūra, industrija neįsivaizduojama, gal net neįmanoma be fotografijos. Žmogaus veikla daugelyje sričių remiasi fotoinformacija.
Meninės fotografijos istorija – solidi savo žanrų ir technologijų įvairove. Vis dėlto kūrėjo pozicija, žmogaus-vaizdo išaiškintojo matymas lieka atviras klausimas. Fotografas – kūrėjas, filosofas, poetas – grožio anatomijos aistringas ideologas, nuolankus darbininkas – kultūros puoselėtojas.
Grožis ir meilė, kūrėjo ir modelio santykiai – tai spektaklyje gvildenamos temos. Moters grožis, santykis su gamta, stichija, amžinybės pojūtis, jausmai ir pornografija, socialinis nepakantumas, kūrybos prasmė ir šiandienos tuštumos pajauta, vienatvė ir nenumaldoma grožio siekiamybė – kūrėjo, fotografo gyvenimas. Moters „aktas“ – vienijanti idėja. Zigmundo Froido psichoanalizės ir romantinių tekstų konfliktas, Rainerio Marijos Rilkės poezija, Rimanto Dichavičiaus fotografija, Williamo Shakespeare'o tiesa, gelmė ir vizualumas, judesio ir garso santarvė.
Spektaklis vyksta lietuvių, rusų, prancūzų, ispanų, vokiečių ir anglų kalbomis.
Aktoriai ir kūrybinė grupė:
Sakalas Uždavinys, Eglė Mikulionytė, Milda Arčikauskaitė, Agnė Ramanauskaitė, Margarita Žiemelytė, Gediminas Rimkus-Rimkevičius, Tomas Fiodorovas.
Autorius, režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas – Jonas Arčikauskas
Kompozitorius – Gediminas Rimkus Rimkevičius
Choreografė – Vesta Grabštaitė
Operatorius – Algimantas Mikutėnas
Garso režisierius – Igor Pantsyrev
Režisieriaus asistentas (šviesa) – Romas Treinys
Fotografija – Rimantas Dichavičius