Rugsėjo 6-7 dienomis Birštone vyksta diskusijų festivalis „Būtent!“. Čia susitinka verslo, politikos, kultūros, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti visuomenės nariai. Festivalio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, pilietinį įsitraukimą bei toleranciją skirtingiems požiūriams. Vienoje iš festivalio diskusijų „Lietuviškojo humoro ypatybės: kas uždraudė kultūrai juoktis?“ susitiko komedijos žanro praktikuotojai, aktoriai Eimutis Kvoščiauskas, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė ir Sakalas Uždavinys.
„Komedijos kokybė auga, tiesiog požiūris ir skonis pas kai kuriuos žmones į šį žanrą yra blogas. Visas mūsų visuomenės fokusas yra į rimtąjį teatro žanrą, o pastatęs komediją – dėmesio nesitikėk“, – tendenciją kultūros pasaulyje pastebi aktorius Eimutis Kvosčiauskas.
Nors komedijos žanro atstovai Lietuvoje teigia patiriantis nemažai kritikos, profesionalios ir konstruktyvios kritikos sako sulaukiantys retai. „Su visa pagarba mūsų kritikams, Lietuvoje jų nėra“, – įsitikinęs Sakalas Uždavinys.
Pokalbiui pasisukus apie komedijos edukaciją, aktoriai pasakojo, jog Muzikos ir teatro akademijoje šiam žanrui skiriama labai mažai dėmesio, tad daugiausia jie išmoko iš užsienio komikų ir interneto. „Internetas tikrai labai daug gali išmokyti, jaunas žmogus turi visas galimybes iš ten daug pasiimti. Nemažai puikių komedijos pratybų esu turėjusi ir čia, Lietuvoje. Mes esame globalaus pasaulio dalis ir nereikia patiems savęs nurašyti“, – gerėjančią komedijos žanro padėtį Lietuvoje pastebėjo E. Latėnaitė-Beliauskienė.
„Improvizacija iš esmės yra šiek tiek nuvertinama, tenka su tuo sutikti. Tačiau gera improvizacija, kurią sunku kritikuoti, gimsta iš pasiruošimo ir proto. Humoras tėra priemonė išsakyti esmę – į tai negalima žiūrėti kaip į daiktą, kuris bus paruoštas. Pagal mūsų intereso lygį nustatomas ir humoro lygmuo. Turi pradėti nuo to, kas tau labai rūpi ir tuomet tai padaryti labai juokingu – tai tobuliausias būdas kurti komediją“, – įsitikinęs Sakalas Uždavinys.
„Lietuvoje yra ta tendencija, kad kas taip moka, tas taip šoka. Tačiau ačiū mūsų kurso vadovui Gintarui Varnui, kad studijuojant supažindino mus su komedijos žanru, kuriam iki šiol esu neabejinga“, – džiaugėsi E. Latėnaitė-Beliauskienė.
Paklausta, koks yra kolegų iš rimtojo teatro požiūris į tuos, kurie vaidina komedijoje, Emilija prisipažino, kad karjeros pradžioje pati buvo ta rimtuolė: „Aš turbūt buvau labiausiai tas užuominas laidanti. (juokiasi) Pati buvau snobiškai nusiteikusi, kol neatsistojau ant scenos ir nepamačiau, kiek daug iššūkių tai kelia. Tada pradėjau dairytis į kolegas ir suvokiau, kad mano požiūris – ties lūžio tašku. Komercija iš savęs nėra nei gėris, nei blogis. Stereotipas, kad aktoriai nuvertina komedijinį teatrą“, – teigė E. Latėnaitė-Beliauskienė.
Eimutis Kvosčiauskas prisiminė kolegų liūdnus veidus, kuomet jie sužinodavo, kad jis nuėjo vaidinti komedijų: „Tuomet jie sakydavo: „Taip, atrodo, neblogai startavai rimtąjame žanre, o dabar atsidūrei komedijiniame... Kaip gaila“, – juokėsi tas dienas prisiminęs aktorius.
„Man geriausias pavyzdys yra Rolandas Kazlas, kuris padarė sąmoningą pasirinkimą ir iš komedijos nuėjo į rimtąjį teatrą, bet niekada iš jo neišgirsi pašaipos nei komedijai, nei kokiam kitam žanrui. Jis žvelgia į savo kolegas su didžiausiu palaikymu, Mano supratimu, tos visos užuominos iš kolegų yra sąlygotos baimės. Kolegos iš valstybinio teatro dažnai ne iš sąmoningo suvokimo taip kalba“, – svarstė Sakalas Uždavinys.
Paklausti, ar vaidindami komedijas aktoriai vienas kitam krečia pokštus, visi trys pradėjo kvatotis. Teigia, jog tai – komedijos dalis.
„Visokiausių pokštų yra prikrėtę ir man, ir aš kitiems. Vieną kartą turėjau išeiti į sceną lengvai mosikuodamas sportiniu krepšiu, bet staiga jaučiu, kad negaliu jo pakelti, nes kolegos į jį sukrovė visus užkulisio svarmenis“, – prisiminė Eimutis Kvosčiauskas.
„Eimuti, tu ir sportas tai jau komedija“, – juokėsi prie pokšto prisidėjęs Eimučio scenos kolega S. Uždavinys.
E. Latėnaitė-Beliauskienė taip pat prisiminė vieną istoriją, kuomet kolegos nusprendė su ja slapčiomis pajuokauti: „Aš vienoje scenoje turėjau gerti šampaną ir kvatotis, bet staiga atsigėrusi burnoje pajutau indų ploviklio skonį... O dar laukė du trečdaliai spektaklio ir neaišku, ką tokioje situacijoje daryti, ar spjauti, ar nuryti“, – juokėsi aktorė.
„Išdykavimai komedijoje pagilina tavo suvokimą, ką autorius nori pasakyti“, – pokštus apibendrino Sakalas Uždavinys.
„Juokas – tai labai natūrali žmogaus išraiška. Nereikia to mokyti, reikia to neslopinti. Man viskas sueina į laisvumą ir gyvenimo autentiką“, – kalbėdama apie aktorystę svarstė E. Latėnaitė-Beliauskienė.
„Labai sparčiai su mūsų valstybe auga ir mūsų humoras. Neišvengiamai bus tame kelyje kvailysčių, kaip ir kiekvieno paauglio kasdienybėje. Žiūrėkime į mūsų norą kurti komediją kaip į procesą“, – kvietė S. Uždavinys.
„Tik reikia atskirti – humoras ir patyčios yra skirtingi dalykai, tad svarbu suvokti – tu nesišaipai, tu juokauji. Humoras visada yra į aktualijas reaguojantis dalykas“, –komedijinį žanrą apibrėžė E. Latėnaitė-Beliauskienė.
Publikos paklausti apie šventąsias karves komedijos žanre, iš kurių lietuviai dar nedrįsta juokauti, aktoriai davė keletą pavyzdžių. „Šventos karvės humore tikrai egzistuoja. Spektalis „Madagaskaras“ puikiai parodo, kas teatre yra tos šventos karvės. Šventa karvė priklauso nuo to, kas ir kaip ją melžia. Tai nėra kažkoks tabu – tai pasiruošimo ir analizės reikalas“, – įsitikinęs S. Uždavinys.
Aktorius prisiminė ir savo kelią iki komedijos, kurią atrado kaip savo profesionalumo viršūnę: „Aš pradėjau evoliucionuoti nuo tragiko ir ačiū Dievui, užteko proto ten neužstrigti. Komedija neatleidžia nesąmonių, tu neturi už ko pasislėpti. Tai maksimalus tavo profesionalumo išbandymas. Mūsų intelektas buvo ir bus varomoji jėga, kuri blizgins iki tobulybės mūsų humoro žanrą ir mūsų humoras atspindės mūsų žmogiškąsias savybes, kurias mes puoselėjame.“
„Juokas gydo, tad gydykimės kartu, tik per juoko prizmę“, – apibendrindama diskusiją pakvietė Gabrielė Martirosian.
