Sagos „Svetimšalė“ autorė Diana Gabaldon: „Niekada nežinau, kuo baigsis mano rašoma istorija“

Rašytoja Diana Gabaldon / Mariaus Žičiaus nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-04-14 13:34
Ką pamanytumėte apie subrendusią moterį, biologijos mokslų daktarę, vieną dieną nusprendusią mesti profesorės darbą universitete ir rašyti nuotykių romaną? Kad ji – romantiška drąsuolė? Ar – naivi kvailelė?.. Vis dėlto būtent toks kelias tapo sėkmės formule amerikietei Dianai Gabaldon (60): atsisakiusi mokslininkės karjeros, ji pasinėrė į sagos „Svetimšalė“ kūrimą ir visame pasaulyje išgarsėjo kaip puiki rašytoja.

Dabar – auksinis Dianos laikas: kiekviena minutė suskaičiuota ir suderinta su leidėjais, vos pasirodžius vienai knygai, autorė jau spaudžiama kurti kitą (šiuo metu rašo aštuntąjį „Svetimšalės“ serijos romaną), jos knygų parduodama milijonai egzempliorių. Sunku pasakyti, kas tokiu įtemptu metu įstengė atvilioti rašytoją į Lietuvą, kur vien skrydis persėdant trunka 22 valandas.

„Bet aš tiesiog negalėjau neatvykti į šį įdomų kraštą“, – entuziastingai patikina nedidukė tamsiaplaukė, interviu „Žmones“ pakvietusi į prašmatnų Vilniaus senamiesčio viešbutį. Sakoma, pirmą įspūdį apie žmogų susidarome pagal išvaizdą: Diana atrodo gerokai jaunesnė, nei nurodoma pase, o rinkdamasi drabužius stengiasi pabrėžti ispaniškas savo šaknis. Antras įspūdis, likęs po pokalbio, – ji šilta, labai šneki ir velniškai protinga moteris. Taigi ją aplankiusi sėkmė – toli gražu ne akla.

Esate mokslininkė, studijavote keliuose universitetuose, gilinotės į rimtus dalykus – ir netikėtai pradėjote svajoti apie literatūrą?

Iš tiesų tapti rašytoja svajojau nuo aštuonerių. Tačiau augau labai konservatyvioje šeimoje. Tėtis man vis priekaištavo: „Tu pernelyg atlaidžiai vertini žmones!.. Tikriausiai ištekėsi už kokio vargšo, todėl pasistenk gauti gerą išsilavinimą, kad išlaikytum vaikus.“ Nedrįsau jam prasitarti, jog noriu būti rašytoja, taigi tapau mokslininke. Pirmiausia baigiau zoologiją, paskui Okeanografijos institute Kalifornijoje gavau jūrų biologijos magistro laipsnį.

Iškart nusistačiau dvi taisykles. Pirmoji – baigsiu tą knygą, kad ir kokia bloga ji būtų. Antroji – privalau rašyti kasdien.

Studijuodama įsimylėjau: Dougas mokėsi Arizonoje, už šešių šimtų kilometrų, taigi du ar tris savaitgalius per mėnesį tekdavo iš San Diego devynias valandas važiuoti į Flagstafą su juo pasimatyti. Palaikis jo automobilis tokio atstumo nebūtų atlaikęs, o maniškis buvo gana geras, todėl visuomet vairuodavau aš. Važinėdama suvokiau, kad jeigu tęsiu studijas ir gausiu jūrų biologijos daktaro laipsnį, pasaulyje tebus kelios vietos, kur galėsiu dirbti: Havajai, Antarktida... O ką ten veiks mano sužadėtinis? Taigi nusprendžiau grįžti į Flagstafą ir gilintis į sausumos biologiją.

Tik dėl meilės?

Žinoma – juk meilė to verta. Apgyniau biologijos daktaro laipsnį, dėsčiau, mėgavausi tuo, bet slapčia tebetroškau tapti rašytoja. Kai sukako trisdešimt penkeri, susigriebiau: Mozartas mirė trisdešimt šešerių, tai gal nebėra ko laukti?.. Ir pasiryžau: po gimtadienio imsiu rašyti knygą.

Tuo metu jau turėjote tris vaikus?

Taip, ir dirbau du darbus visu etatu. Aš iš tiesų ištekėjau už ne itin turtingo vyro, tad reikėjo suktis, kad išlaikytume vaikus. Vyras išėjo iš darbo, kad pradėtų savo verslą. Mano atlyginimas universitete buvo nedidelis, tad tuo pat metu rašiau įvairiems kompiuteriniams leidiniams. Tai buvo nesunku: aštuntajame dešimtmetyje žmones, besidominčius kompiuteriais, galėjai suskaičiuoti pirštais.

Nustebau jūsų tinklalapyje perskaičiusi, kad net komiksus kūrėte...

Tai buvo dar viena maloni veikla. Skaityti išmokau vos trejų – suprantama, tarp pirmųjų mano knygų buvo „Disney“ komiksai. Skaičiau juos ir toliau, kol ėmė pirštis mintis: juk tai šlamštas! Aš galiu padaryti geriau! Taigi parašiau leidėjui šiurkštų laišką: „Mielasis pone, skaitau jūsų komiksų knygeles jau dvidešimt metų, ir jos vis blogėja. Nežinau, ar pati parašyčiau geriau, bet noriu pabandyti.“ Leidėjas turėjo humoro jausmą: „Gerai, pabandykite.“ Komiksus rašiau trejus metus, kol „Disney“ korporacija sukruto: „Kam mums naujos istorijos, jei galime tiesiog perspausdinti senąsias?“ Tai buvo mano, kaip komiksų autorės, karjeros pabaiga. Tačiau neišgyvenau dėl to, nes troškau tapti rimta rašytoja. „Svetimšalė“ tapo mano pirmuoju romanu.

Rašėte jį naktimis?

Iškart nusistačiau dvi taisykles. Pirmoji – baigsiu tą knygą, kad ir kokia bloga ji būtų. Antroji – privalau rašyti kasdien. Taigi rašydavau, kai tik rasdavau laiko: valgydama pietus savo kabinete, laukdama telefono skambučių, užsisėdėdama naktimis... Nežinojau, kuo baigsis istorija, – siužeto pokyčiai man pačiai buvo naujiena. Užtrukau pusantrų metų.

Ar teko atlikti kokių nors tyrimų?

Žinoma, juk man reikėjo tiksliai žinoti, kas vyko Škotijoje aštuonioliktajame amžiuje. Aš – profesorė, įpratusi viską išnagrinėti iki smulkmenų. Kaip to regiono žmonės tuo metu rengėsi? Ką valgė? Kaip nuvykdavo iš vienos vietos į kitą? Pažįstu rašytojų, kurie metų metus ką nors tyrinėja, prieš sėsdami rašyti. Aš tiek laiko neturėjau, todėl viską dariau vienu metu. Bičiuliai spėliojo: „Ką tu rašai? Istorinę knygą?“ „Ne visai“, – sudvejojau. „Meilės romaną?“ – „Nežinau, niekada tokių neskaičiau. Bet tuoj sužinosiu.“ Nuėjau į knygyną ir nusipirkau tris meilės romanus. Perskaičiusi supratau, kad vis dėlto rašau ne meilės romaną.

Yra daugybė knygų apie nesėkmingas santuokas, o apie sėkmingas – beveik nė vienos. Todėl mečiau iššūkį – parašyti laimingą meilės istoriją.

Įtariu, kad daugelis meilės romanų autorių nesivargina atlikti istorinių tyrimų...

Žinoma, ne. Be to, daugumos tokių romanų veiksmas vyksta tik iki vestuvių, o paskui baigiasi. Aprašyti įsimylėjimo žavesį – paprasta, bet pabandyk paaiškinti, kaip išsaugoti santuoką penkiasdešimt metų!.. Yra daugybė knygų apie nesėkmingas santuokas, o apie sėkmingas – beveik nė vienos. Todėl mečiau iššūkį – parašyti laimingą meilės istoriją.

Tiesą sakant, iki šiol nežinau, kokiam žanrui priskirti „Svetimšalę“. Ji parduodama įvairiuose pasaulio knygynų skyriuose: priskiriama prie istorinių, mokslinių istorinių, fantastinių, nuotykių knygų, meilės romanų, leidinių apie karą, apie gėjus ir lesbietes... Netgi prie siaubo literatūros – tikrai esu mačiusi savo knygas, sukrautas greta Stepheno Kingo.

Kol rašėte, ką apie jūsų užmojį galvojo šeima?

Nesakiau jai, kad rašau knygą. Vaikams tuomet tebuvo šešeri, ketveri ir dveji – jie neturėjo supratimo, ką veikiu. Neprasitariau ir vyrui: dirbdama du darbus, visuomet daug laiko praleisdavau prie kompiuterio, tad jis nieko neįtarė. Tačiau pasigyriau bičiuliams iš interneto forumo. Devintojo dešimtmečio viduryje valanda interneto kainavo trisdešimt dolerių, bet, nepaisydama to, prisijungiau prie literatūros mėgėjų forumo. Moteriai, turinčiai tris vaikus ir du darbus, tai buvo ne tik idealus laisvalaikio leidimo būdas – jis teikė ir naudos.

Pamenu, sykį forume su vienu vyru diskutavau, ką reiškia būti nėščiai, o paskui panaudojau tai savo romane: viename epizode jauna moteris pasakoja broliui, ką reiškia lauktis. Įkėliau į forumą romano ištraukų, sulaukiau puikių atsiliepimų ir patarimų. Vienas iš jų – pasisamdyti agentą. Agento padedamas, leidėjas knygą perskaito kur kas greičiau, nei kai ją tiesiog nusiunti į leidyklą. Esu buvusi daugybėje leidyklų: ten nuo grindų iki lubų prikrauta popierių, ir, net jei esi parašęs neįtikėtiną šedevrą, gali praeiti keleri metai, kol leidėjas jį ras krūvos apačioje. Beje, leidėjai turi savybę greitai įvertinti pateiktą kūrinį iš pirmų lapų. Kai tai papasakojau bičiuliams, jie puolė piktintis: „Kaip neteisinga išmesti rankraštį, perskaičius tik pradžią!“ Bet iš tiesų nuo pirmų lapų jau galima suprasti, verta toliau skaityti ar ne.

Agentas nusprendė, kad jūsiškis kūrinys to vertas?

Kai susipažinau su agentu, knygos dar nebuvau baigusi, tačiau jam užteko ir ištraukų, kad sutiktų dirbti su manimi. Po šešių mėnesių, kai knyga buvo baigta, nusiuntė ją penkiems leidėjams. Kitą dieną trys iš jų paskambino, kad norėtų pirkti. Surengęs šiokį tokį aukcioną, agentas išsiderėjo palankiausias sąlygas, ir po dviejų savaičių ant mano stalo jau gulėjo kontraktas parašyti tris knygas. Taip aš oficialiai tapau rašytoja.

Ir kaip jautėtės?

Kaip trinktelėta smėlio maišu (juokiasi). „Ką man daryti toliau?“ – užsipuoliau agentą. Jis tik nusijuokė: „Atkimšk butelį šampano.“

Pagaliau papasakojote šeimai, ką pusantrų metų slapta veikėte naktimis?

O taip. Vyras sužinojo šiek tiek anksčiau: sykį mano kompiuteryje atsivertė paskutinių redaguotų dokumentų sąrašą ir išvydo krūvą bylų, pavadintų „Džeimis“. Šiaip ar taip, tai vyriškas vardas, todėl jam natūraliai kilo klausimas: „Kas tas Džeimis?“ Teko paaiškinti, kad tai – pagrindinis romano herojus... Perskaitęs romaną, vyras lakoniškai pareiškė: „Man labai patiko. Bet negalėjau nepastebėti, kad Džeimis yra labai aukštas raudonplaukis.“ Tarp kitko, mano vyras – labai aukštas raudonplaukis. „Tu buvai mano modelis“, – paaiškinau. „Štai kaip, – atsiliepė jis. – Džiugu, kad nuo šiol visas pasaulis sužinos, kaip aš atrodau be drabužių.“

Kai papasakojau apie knygą tėčiui, jis susigraudino. Pasakė, kad mama manimi būtų labai didžiavusis, jei tik būtų sulaukusi šios dienos... Patikinome, kad mylime vienas kitą, ir baigėme pokalbį. Po trisdešimties sekundžių telefonas vėl suskambo: „Tik nebandyk mesti darbo universitete“, – priminė tėtis. Iš tiesų neatsisakiau profesorės darbo, kol baigiau rašyti antrąją knygą. Tuomet tariau savo vyrui: „Žinai, net jeigu išeisiu iš universiteto, mes nebadausime.“ Tiesiog norėjau patirti, ką reiškia naktimis miegoti ilgiau negu keturias valandas. Vyras neprieštaravo, bet tėtis dar porą metų nerimavo ir siuntė man darbo skelbimus: jam galvoje netilpo, kad ir rašytojai gali nemažai uždirbti.

Iš tiesų nemažai uždirbote?

Neslėpsiu – pirmasis honoraras man padarė didžiulį įspūdį. Iki tol universitete uždirbdavau 28 tūkstančius dolerių per metus: tai buvo pakankamos, bet nedidelės pajamos. O iš pirmosios knygos uždirbau 160 tūkstančių. Jaučiausi išties puikiai. Už juos nusipirkome didelį namą – jame gyvename iki šiol.

Iš pirmosios knygos uždirbau 160 tūkstančių. Jaučiausi išties puikiai. Už juos nusipirkome didelį namą – jame gyvename iki šiol.

Pralaužusi ledus ir sulaukusi sėkmės, iškart ėmėtės antrosios knygos?

Taip, nes mane įpareigojo sutartis. Be to, tapau šiek tiek priklausoma nuo rašymo (juokiasi). Visų mano knygų struktūra skirtinga: man taip įdomiau. Romaną dabar parašau per dvejus trejus metus, nes šie kūriniai pasidarė ilgesni, sudėtingesni, tenka atlikti daugiau tyrimų. Labai keista, bet tampu vis populiaresnė ir skaitytojai vis labiau nori su manimi susitikti, todėl tenka daug keliauti. Tuo pat metu imuosi ir universiteto projektų, nes nenoriu susitelkti tik į vieną darbą ir jaustis atbukusi.

Vis dar rašote naktimis?

Esu beviltiška „pelėda“. Vyras anksti eina miegoti – dešimtą valandą jau guli lovoje, o aš lieku svetainėje ant sofos su knyga ir šunimis. Kol vaikai gyveno su mumis, „dirbdavau“ budinčia vairuotoja: naktimis parveždavau juos iš šokių ir pasimatymų, pabūdavau paguodos petimi, jei kuris patirdavo santykių krizę. Vyras rytais perimdavo pamainą: ruošdavo vaikams pusryčius, veždavo į mokyklą. Dabar mūsų vaikams – dvidešimt devyneri, dvidešimt septyneri ir dvidešimt penkeri. Gyvena atskirai ir jų nebereikia vežioti į pasimatymus, todėl prieš vidurnaktį užsnūstu. Prabundu apie antrą nakties, einu į savo darbo kambarį ir tris keturias valandas rašau. Penktą ryto atsigulu į lovą, miegu maždaug iki devintos. Prisitaikiau prie tokios dienotvarkės, todėl manęs nevargina kelionės lėktuvu – esu įpratusi prie nereguliaraus miego.

Buities rūpesčius patikite samdomiems žmonėms ar imatės jų pati?

Namų tvarkytoją turiu jau dvidešimt septyneri metai – nuo pat antro vaiko gimimo. Mano mama irgi visuomet samdė moteriškę padėti buityje. Ji mums sakydavo: „Aš dirbu savo darbą ir už tai gaunu pinigų, tegul kitas žmogus taip pat dirba savo darbą ir už tai gauna pinigų.“ Tačiau valgį gana dažnai gaminu pati: paveldėjau tai iš tėčio, kuris yra puikus virėjas. Pamenu, savaitgaliais jis ruošdavo maistą dideliems pobūviams ir taip gaudavo papildomų pajamų. Kai pasuko į politiką, lėšų savo rinkimų kampanijai irgi užsidirbdavo gamindamas. Šešiolika metų jis buvo valstijos senatorius, bet šio pomėgio nepamiršo. Mums abiem patinka aštrus maistas: indiškas, itališkas, ypač – meksikietiškas, nes turime ispaniškų šaknų. Pirmieji Gabaldonai į Ameriką atvyko iš Ispanijos prieš penkis šimtus metų.

Jūsų vyras vis dar užsiima verslu?

Ne, jau atsistatydino. Padrąsinau jį: „Na ir kas, kad baigei universitetą, buvai įmonės vadovas, – ganėtinai ilgai dirbai tai, ką reikia, kad dabar galėtum daryti tai, ką mėgsti.“ Dougas dievina variklius, labai mėgsta ką nors statyti ir taisyti. Nusiperka apleistą gamybinį pastatą, atstato, sutvarko ir parduoda, tada įsigyja kitą. Turi krūvą automobilių, parasparnių, net porą mažų lėktuvų. Motociklų – net šešis, odinių drabužių – irgi nemažai... Ačiū Dievui, galime sau tai leisti (juokiasi).

Mėgstate su juo pasivažinėti?

Turiu odines pirštines, bet nesu prisiekusi motociklininkė. Apsuku su juo porą kvartalų ir man to užtenka.

Ką veikia jūsų vaikai?

Vyriausia dukra gyvena Portlande, dirba operacinės sesele. Sūnus pasekė mano pėdomis ir tapo rašytoju: jau išleido du fantastinius romanus, rašo trečią, yra pasirašęs kontraktą sukurti dar tris knygas, taigi jam puikiai sekasi. Jis pasirinko Samo Sykeso slapyvardį – taip patarė agentas, nes dėl tikrosios mūsų šeimos pavardės – Watkins – nuolat atsidurtų sąrašo gale, ir knygos būtų nugrūstos į žemiausias lentynas. O jaunėlė dirba socialinės medijos direktore tarptautinėje kompanijoje. Rugpjūtį ketina ištekėti už dailaus škoto. Jųdviejų pažinties istorija gana įdomi: ji, palūžusi po skyrybų su dar vienu vaikinu, išvažiavo į Meksiką atsipūsti ir nuplauti kartėlio, o būsimas mano žentas ten dirbo nardymo instruktoriumi... Galbūt kada nors tai aprašysiu savo knygoje? Kas žino.

Naujausi straipsniai