Lietuviškos estrados pažibai, maestro Stasiui Povilaičiui sausio 15-ąją būtų suėję 75-eri. Nors nuo legendinio dainininko mirties praėjo jau daugiau nei šešeri metai, jo atminimas – vis dar gyvas: populiarumo neprarandantys šlageriai, pamokos jaunesnėms Lietuvos atlikėjų kartoms, šeimos, gerbėjų, draugų ir kolegų prisiminimai neleidžia jo vardui nugrimzti užmarštin. Siekiant pagerbti Stasio Povilaičio atminimą, Žmonės.lt pasikalbėjo su jo scenos bendražygiais, atskleidusiais, už ką estrados grandą jie gerbė ir mylėjo.
Sausio viduryje vienas garsiausių Lietuvos estrados dainininkų Stasys Povilaitis minėdavo savo gimimo dieną. Šiemet jis būtų atšventęs 75-ąją sukaktį. Deja, 2015 metais 68-erių estrados legendą pasiglemžė onkologinė liga.
Maestro gimtadienio proga jo scenos kolegos ir draugai – Birutė Dambrauskaitė, Birutė Petrikytė, Povilas Meškėla ir „Rebelheart“ lyderis Darius Mickus pasidalijo prisiminimais apie S.Povilaičio asmenybę.
Portale Žmonės.lt – kolegų pasakojimai apie maestro karjeros pradžią, dievinamą valgį, P.Meškėlos studijoje pradėtą tradiciją ir istoriją, kaip jam pavyko pavergti ne tik estrados gerbėjų, bet ir rokerių auditoriją.
Birutė Dambrauskaitė – apie bendrą karjeros pradžią ir virtinukus
Legendinių šlagerių dainininkė Birutė Dambrauskaitė Stasį Povilaitį pažinojo nuo jaunystės ir vadino jį geriausiu scenos draugu. Jiedu susipažino pačioje savo karjeros pradžioje ir kartu žengė pirmuosius žingsnius scenoje.
„Pamenu, buvau ką tik ištekėjusi, man buvo 22-eji. Aš, Stasys ir dar viena dainininkė su kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus orkestru koncertuodavome Ryšių klube. Savarankiškus pasirodymus rengėme dešimtmetį. Už juos mums nemokėdavo, tačiau galėjome išplaukti į kruizą po Viduržemio jūrą.
Vėliau mūsų profesiniai keliai išsiskyrė: Stasys prisijungė prie grupės „Nemuno žiburiai“ ir koncertavo Filharmonijoje, didelėse scenose, o aš dainuodavau naktiniuose klubuose – mano kimus balsas ten tiko labiau. Nepaisant to, ryšius ir toliau palaikėme“, – portalui Žmonės.lt pasakoja Birutė Dambrauskaitė.
Nors B.Dambrauskaitė ir S.Povilaitis kartu nebedirbo, juos ne kartą sujungė įvairios progos. Viena tokių – atlikėjos šešiasdešimtmetis.
„Į gimtadienį kartu padainuoti pakviečiau penkis vyrus, tarp jų buvo ir Stasys. Iš pradžių jis nenorėjo, atsikalbinėjo, tačiau kai pasakiau, kad dainuosime vieną amerikietišką dainą, persigalvojo. Kodėl? Todėl, nes tai buvo pirmasis kūrinys, kurį pas M.Vaitkevičių atlikome kartu“, – prisimena dainininkė.
Iš vėlesniais karjeros metais vykusių bendrų pasirodymų B.Dambrauskaitė taip pat turi atsiminimų. Atlikėja pasakoja, kad S.Povilaitis buvo vienišius – jis mėgdavo atsiskyręs sedėti, gerti kavą ir rūkyti. Nors ji pati buvo pašėlusi ir linksma, dainininkas priimdavo jos humorą ir buvo malonus ne tik jai, bet ir aplinkiniams.
„S.Povilaitis buvo labai geras ir paprastas žmogus. Kai jo paklausdavau, kokios sumos jis prašo už koncertą, niekada man nepasakydavo, nors ir buvome labai artimi. Aš buvau viena pigiausių to meto atlikėjų, tačiau palyginti sumas norėjau ne iš pavydo (jis tai žinojo), o iš smalsumo. Tiesa, to jis neatskleisdavo net savo žmonai.
Jis taip pat norėdavo, kad su juo atsiskaitytų dar prieš koncertą. Manau, to Stasys prašydavo todėl, nes nenorėdavo nervintis ar būti apgautas. Na, bet šios temos daugiau negvildenome. Jis toks buvo“, – dalijasi B.Dambrauskaitė.
Atlikėjus siejo ne tik profesiniai santykiai – jie buvo artimi draugai. Birutė pasakoja, kad jie kartu ir pasikeikdavo, ir išgerdavo, ir dalyvaudavo vienas kito gimtadieniuose. Kadangi ji gerai pažinojo visą S.Povilaičio šeimą, būdavo kviečiama ir dainininko žmonos Birutės šventes. Susitikdavo ne tik Vilniuje: daug prisiminimų saugo Palanga. Į didžiausią Lietuvos kurortą atvykusi dainininkė kartais 2–3 dienoms apsistodavo draugo namuose.
„Ten atvažiuodavau dirbti, o kai turėdavau laisvo laiko, eidavome pasivaikščioti po miestą, lauko kavinukėse gerdavome kavą, jis labai daug rūkydavo. Dažnai ten viešėdama padarydavau jam staigmeną: kol jis miegodavo, nueidavau į turgų, nupirkdavau visokių uogyčių ir virdavau jomis įdarytus virtinukus. Juos jis labai mėgo ir slėpdavo, net yra pasisakęs: „Kai Birutė man gamina varienikus, juos valgau vienas ir kitiems neduodu“. Stasiui tai buvo paguoda“, – tikina B.Dambrauskaitė.
Dainininkė pasakoja, kad jų santykiai visada buvo taikūs ir nuoširdūs – jie nė karto nebuvo susipykę. Būtent todėl Stasys Povilaitis jos atmintyje išliks ir kaip geras draugas, ir kaip ištikimas scenos kolega.
„Negaliu sakyti, kad vienas iš kito mokėmės, bet dešimt kartu praleistų metų turi reikšmės. Pavyzdžiui, Radžis yra pasakęs, kad didžiausi autoritetai jam – tai aš, B.Dambrauskaitė ir S.Povilaitis. Taigi, per visą gyvenimą ėjom koja kojon. Jis dainavo iki paskutinės minutės, dar dainuoju ir aš“, – Žmonės.lt sako B.Dambrauskaitė.
Povilas Meškėla: „Labai pasisekė, kad galėjau jį pažinti“
Lietuvos roko dainininkas, grupės „Rojaus Tūzai“ vokalistas Povilas Meškėla tikina, kad pažinoti Stasį Povilaitį jam buvo didžiulė garbė. Apie maestro jis atsiliepia tik gražiausiais žodžiais ir džiaugiasi, kad jiems teko bendrauti ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai.
Su portalu Žmonės.lt kalbėdamas apie S.Povilaitį, P.Meškėla atsimena seną, bet jam itin svarbią istoriją.
„Pamenu, antrame restorano „Dainava“ aukšte rengėme „Rojaus Tūzų“ koncertą, kuriame kartu pasirodė Arina bei „Rebelheart“. Aš visada labai norėjau pakviesti ir Stasį Povilaitį, tad taip ir padariau. Jis, kaip Lietuvos estrados metras, pasirodė paskutinis.
Tąkart apsilankęs jis pasakė tai, kas man įsiminė visam gyvenimui: „Kartais, atsidarius šaldytuvą, jis būna beveik tuščias, tačiau kur nors kamputyje guli gabaliukas seno, gero, lietuviško skilandžio, kuris niekada nepasensta. Aš esu kaip tas skilandis“, – į atsiminimus leidžiasi dainininkas.
Daug sentimentų bei prisiminimų kelia ir kitas susitikimas su S.Povilaičiu, kai P.Meškėlai teko ruošti pritariančiąsias atlikėjas jo koncertui. Bendros repeticijos juos visus subūrė P.Meškėlos įrašų studijon, kur apsilankęs S.Povilaitis pradėjo gražią tradiciją – tuomet dar baltą sieną paženklino savo parašu. Deja, iš erdvės, kurioje esti įspūdinga garbės siena su pačiu pirmuoju S.Povilaičio parašu, P.Meškėlai greitai teks išsikraustyti.
„Aš labai didžiuojuosi šia studija, tad gaila, kad turėsiu ją palikti“, – sako P.Meškėla ir prisimena tą reikšmingą repeticijos dieną. – S.Povilaitis atėjo pasiruošęs. Pamenu, puikiai sudainavome visą koncertui paruoštą repertuarą, kuriame buvo ne penkios, ne dešimt ir ne penkiolika dainų. Po repeticijos jis išsakė dar kelis pastebėjimus, ką norėtų patobulinti, o kadangi tas merginas ruošiau aš, puikiai radome bendrą kalbą. Labai smagiai praleidome laiką“, – tikina roko dainininkas.
Jau po S.Povilaičio mirties P.Meškėla gavo ypatingą pasiūlymą – kartu su Kauno „Santakos“ džiazo orkestru padainuoti visą maestro repertuarą. Šiam pasirodymui dainininkas labai atsakingai ruošėsi.
„Analizavau S.Povilaičio atlikimą, maksimaliai stengiausi perteikti tą jo jaunatvišką dvasią, tačiau kartu – padainuoti savaip. Beje, visus tekstus išmokau atmintinai, nes būtų buvę negarbinga išeiti į sceną ir dainuoti iš pulto.
Man gyvenime labai pasisekė, kad galėjau jį pažinti, atlikti jo dainas, kurios yra aktualios iki šiol. Dar galiu džiaugtis dėl to, kad jas dainavau su bigbendu“, – dalijasi P.Meškėla.
Stasys Povilaitis „Rojaus Tūzų“ vokalistui yra didžiulis autoritetas. Jis muzikos pasaulio veikėjus skirsto į keturias kategorijas: pirma – „tokie, kaip visi“, antra – atlikėjai, trečia – dainininkai, o ketvirta – muzikai. S.Povilaitis buvo būtent muzikas – visiškas profesionalas.
„Iš jo mokausi išlikti dainininku ir tai sakau todėl, nes šis žodis – labai svarbus. Stasio Povilaičio balsas, tembras ir gebėjimas viską ištransliuoti iki šiol liko unikalus“, – Žmonės.lt tvirtina dainininkas.
P.Meškėla priduria, kad Lietuvos estrados legenda buvo ne tik labai puikus dainininkas profesionalas, bet ir itin geras, stiprus žmogus.
„Su juo būdavo galima kalbėti apie viską, o jis su malonumu, susikaupimu ir nuoširdumu išklausydavo. Be to, yra žmonės, kurie tiesiog būna ant populiarumo bangos, yra tie, kurie klesti, o vėliau pabaigia karjerą bei tie, kurie dainuoja visą gyvenimą. Kiek žinau, maestro praėjo labai labai sunkų kelią – jo gyvenime buvo visko. Vis tik jis atsilaikė ir dainavo iki pat savo mirties. Tai, kad jo balsas dar skambėjo, yra didžiausias pavyzdys visiems, taip ir man“, – sako Povilas Meškėla.
Birutė Petrikytė: „Nebuvo kito tokio atlikėjo“
Lietuviškos estrados primadona Birutė Petrikytė Stasį Povilaitį įvardija kaip vieną ryškiausių jos ir vyresnės kartos atlikėjų. Pažiba, maestro – taip ji vadina estrados grandą ir tiki, kad žmonės jį prisimins dar ilgai. Daugelio žmonių širdyse jis liks ir dėl nemaraus kūrinio „Švieski man vėl“.
„Tai yra jo vizitinė kortelė. Šis kūrinys – vienas pagrindinių jo, kaip dainininko, pasirinkimų. Beje, ši daina nėra lietuviška. Ankščiau žmonės galvodavo – jei jau lietuviškai dainuoja, tai daina sukurta lietuvių. Ne, tai yra angliškas kūrinys, kuriai Stasys pritaikė tekstą.
Tais laikais nieko nereikėjo atsiklausti – jei norėjai, galėjai tiesiog išsiversti. Pamenu, kadaise įrašinėjau kompaktą ir turėjau per LATGA rašyti Robby Williamsui, kad galėčiau perdainuoti jo dainą „The Road to Mandalay“. Laukėme visus metus!“, – portalui Žmonės.lt pasakoja Birutė Petrikytė.
Stasys Povilaitis – „Švieski Man Vėl“:
Ji tikina, kad Stasys Povilaitis buvo genialus, nes žinojo, kokį repertuarą pasirinkti, kad jis idealiai tiktų Lietuvai. Dainininkas, žinoma, turėjo įvairių dainų, tačiau galiausiai atrado tinkamiausią sritį.
Pačią B.Petrikytę su S.Povilaičiu daugiausiai sieja legendinis ansamblis „Nerija“. Veiklos metus dainininkė vadina tiesiog nuostabiais.
„Buvo kelios „Nerijos“ kartos. Vyriausiai priklausė daug dainininkų vyrų, Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Nijolė Ščiukaitė, kitai – Laima Žemaitytė, o jauniausiai – aš. Galiausiai su vyrais likau viena. Pamenu, kai važiuodavome į koncertus, vyrai susėdę lošdavo kortomis. Aš taip žavėdavausi, kaip jie moka džiaugtis gyvenimu!“, – džiugiai atsimena B.Petrikytė.
Nepamirštami buvo ir koncertai, kurie vykdavo dažnai. „Nerija“ kone kasdien turėdavo po pasirodymą vienoje iš didžiųjų Lietuvos salių – Vilniaus sporto rūmuose, Kauno sporto halėje, Panevėžio ir Šiaulių halėse. Mažesnėse salėse jie koncertuodavo dukart per dieną, didesnėse – kasdien po kartą ir taip visą savaitę. Vis tik ansamblio gastrolės neapsiribojo Lietuva – „Nerija“ važinėdavo po visą SSRS ir koncertuodavo su garsiausiomis to meto žvaigždėmis.
Ansamblio dėka ji susipažino ir su S.Povilaičio šeima. Maestro žmona Birutė, anot B.Petrikytės, buvo labai draugiška, visada besišypsanti. Ji dirbo „Nerijos“ administratore, tad pinigų pritrūkę atlikėjai galėdavo iš jos pasiskolinti. Vis tik dainininkė tikina, kad nė vienas iš jos scenos partnerių per daug nemąstė apie pinigus – jie viską darė iš meilės muzikai, kuri ir leido užkariauti klausytojų širdis.
„Prisimenu, kaip šalia Vilniaus sporto halės žmonės rikiuodavosi į eilę, kad galėtų įteikti gėlių. Dabar jau to nebėra. Aišku, to laiko žmonės mūsų neužmiršta ir myli, tačiau bendrai mes esame neformatai, kurių nebereikia nei radijui, nei televizijai.
Vis dėlto Stasys buvo ryškiausias, išskirtinis, fantastiškas dainininkas. Nebuvo kito tokio atlikėjo, tad jis visada būdavo pirmas, o mes visi kiti tiesiog dainuodavome šalia. Būtent todėl apie Stasį Povilaitį visi žinojo jam būnant gyvam, žino ir dabar, kai jo paties šiame pasaulyje nebėra. Na, o daugumos kitų mano kartos atlikėjų ilgai neprisimins, bet nieko čia nepadarysi, nes tai – gyvenimo aksioma“, – dalijasi B.Petrikytė ir kviečią į šią vasarą Palangoje vyksiantį tarptautinį šlagerių koncertą.
„Rebelheart“ vokalistas – apie S.Povilaičio pastabas ir Palangą
Roko grupė „Rebelheart“ gali pasigirti ne vienu bendru kūriniu su Stasiu Povilaičiu: darbų sąraše – albumas „Prie mažo namelio“ su vienuolika kartu įrašytų dainų. Grupės vokalistas Darius Mickus portalui Žmonės.lt tvirtina, kad atsiminimai apie Lietuvos estrados grandą – vis dar labai ryškūs.
„Stasį Povilaitį prisimenu nuo vaikystės, kai pas senelius kaime per radiją klausydavau jo dainų. Vis tik ištarus S.Povilaičio vardą pirmiausia prieš akis iššoka jo siluetas, baltas švarkas, juodos kelnytės ir ta jo šypsenelė. Šis vaizdas gerai įstrigęs atmintyje“, – pasakoja D.Mickus.
Anot muzikanto, jį su Stasiu Povilaičiu siejo labai šiltas ir draugiškas ryšys. Jiedu daugiausiai bendravo įrašinėjant bendrus kūrinius. D.Mickus pasakoja, kad repetuoti albumo dainų jie važiuodavo į maestro namus Palangoje, ten susipažino ir su jo žmona Birute bei dukra Agne.
Su Lietuvos pajūriu susiję ir daugiau atsiminimų. Vienas ryškiausių – pirmasis grupės „Rebelheart“ ir Stasio Povilaičio gyvas pasirodymas Jūros šventėje. Tąkart jie koncertavo su orkestru ir pristatė naują programą.
„Pamenu, koncertavome apie 18 valandą, dar buvo šviesu, gražu. Scena, kurioje pasirodėme, buvo prie Klaipėdos Dramos teatro, šalia buvo sustatytos ložės, kėdės, o ten sėdėjo pasipuošę senjorai – damos ir džentelmenai. Jie labai nustebo, kai pamatė Mickų išbėgantį su trumpa maike ir nuoga bamba, o Stasį – pasipuošusį, su kostiumu.
Tos močiutės viena į kitą žiūri, dairosi ir nesupranta, kas čia vyksta ir kodėl tas Stasys čia pasirodo? (juokiasi). Vis tik tas kartų skirtumas ir kontrastas mane labai sužavėjo. Užkariavome dalį Stasio publikos, tačiau jis lygiai taip pat pavergė mūsiškę“, – vieną svarbiausių bendrų koncertų prisimena D.Mickus.
Stasio Povilaičio ir grupės „Rebel Heart“ pasirodymas Jūros šventėje:
Roko atlikėjas neabejoja, kad S.Povilaitis, kaip ir V.Kernagis, turėjo įtakos visiems Lietuvos atlikėjams, labiausiai – dėl sceninės kultūros ir savo šlagerių.
„Tiesiog žiūrėk, klausyk ir mokykis. Tai labai svarbu jauniems atlikėjams, bet esu pasimokęs ir aš. Būdavo, kad jis man niukt niukt į pašonę, norėdamas pasakyti, kad nesistaipyčiau taip baisiai ir pažiūrėčiau, kaip jis kultūringai elgiasi. Tikrai, su visa didžiausia pagarba jam ir jo šeimai skiriu geriausius žodžius – jis buvo profesionalas, lietuviškasis Frankas Sinatra“, – šypsosi „Rebelheart“ vokalistas.
Fotogalerija:
