Rytis Zemkauskas: „Užuot sakę, ką galvojame, pradėkime galvoti, ką sakome“

Rytis Zemkauskas
Rytis Zemkauskas
Rūta Giniūnaitė
Šaltinis: Žmonės
2018-09-26 13:08
AA

Žurnalisto R. Zemkausko vardas pažįstamas kiekvienam, kuris užmigdavo su „Snobo kinu“ ar leisdavosi į „Pasivaikščiojimus“ televizijos ekrane. Dabar Ryčio veiklos spektras platus ir matomas viešojoje erdvėje. Pats jis save vis dar vadina jaunu idealistu ir gyvena šiandiena, kurioje telpa pasaulio ir žmonių stebėjimas, menas, pokalbiai ir protinga tyla. Kodėl? „Kartais, užuot sakę, ką galvojame, pradėkime galvoti, ką sakome“, – nusišypso pašnekovas.

Ryti, jeigu jūsų nepažįstančiam žmogui keliais sakiniais reikėtų papasakoti apie savo darbą, ką atsakytumėte?

Pirmiausia esu žurnalistas ir mano požiūris į pasaulį yra žurnalistinis – pastebiu keistumus ir tai, kas nėra įprasta norma. Po daugybės metų turiu pripažinti, kad turbūt esu ir menininkas. Tas jausmas seniai tūnojo giliai viduje, nes supratau, kad tikrovė mane inspiruoja, o paskui aš nejučia nuklystu nuo jos toli ir tai jau menininko bruožas. Rašau poeziją, prozą, kuriu laidas, filmus, meninius projektus, instaliacijas ir tik neseniai pradėjau sau kartais leisti jaustis menininku. Dar dėstau studentams ir vedu viešas paskaitas visuomenei, kalbu apie tai, ką darau. Esu savo darbus aiškinantis praktikas per savo paties patyrimą. Tai svarbu, nes tik kažką patirdamas žmogus gali daryti apibendrinimus. Kaip menininkas esu idėjų žmogus, o štai žurnalistas neprivalo toks būti. Jo reikalas ne užsiimti idėjomis, o jas parodyti. Tad manyje yra prieštara.

Kažkada sakėte, kad norint būti geru žurnalistu reikia metus studijuoti Aristotelį, metus populiariosios muzikos kultūrą, metus gyventi Italijoje...

Ir vis dar taip manau. Tu turi žinoti, kas sukaupta, turi ugdyti gerą skonį ir būti šiandienos žmogus. Negalima būti vakar dienos žmogumi, negalima aiškinti, kad po Bethoveno visa sukurta muzika yra šlamštas. Tai kvaila.

O ar žurnalistas privalo viską žinoti?

Ne, jis privalo išmanyti savo darbą. Jis turi žinoti po truputį apie viską, kad galėtų atidaryti dėžutes su vardais ir pavardėmis. Reikia išmanyti pasaulį, bet ne viską smulkiai, tam jis ir kviečiasi ekspertus bei ieško teisingų faktų. Savo laidų herojams sakau: “Bičiuliai, aš tikrai neskaitysiu jūsų knygų nuo iki, jūs patys apie jas pasakosite. Aš susipažinsiu su medžiaga, tačiau mano darbas – pateikti klausimus.” Manau, žurnalistas neturi keisti pasaulio, pasaulis yra tik žurnalisto darbo įrankis.

Ar jūsų neerzina naujienų greitis dabartinėje žiniasklaidoje?

Nelabai. Juk pasaulis pažįstamas ne tik per tai, kas yra žiniasklaidoje, o išėjus į lauką ir matant, kas vyksta – vėjas, praeiviai, spalvos, šviesa, garsai, automobiliai. Iš to galima labai daug ką suprasti. Būtina ugdyti stebėtojo žvilgsnį ir duoti sau laiko pasėdėti kavinėje ant gatvės kampo, stebėti aplinką. Pats taip darau. Mėgstu šnekėti, mėgstu, kai manęs klausosi, bet paskui peršoku ir į tylėtojo rolę. Specialiai užspaudžiu savyje narcizą, kuris nori pasirodyti, ir žiūriu, ką kiti veikia, nes mūsų patirtys labai skirtingos.

Ne kartą minėjote, kad buvote jaunas idealistas, o už lango vykusi revoliucija buvo geriausias laikas jaunam žmogui. Ar norėtumėte būti jaunas idealistas dabar?

Mano aplinkos siaubui, vis dar toks esu. Kartais užsidegu kažką veikti ir suprantu, kad nieko nebus. Bet svarbu yra nueitas kelias. Gal ir jaučiu, kad nepavyks, bet vis vien leidžiu akims užsižiebti ir eiti pirmyn. Mano atveju tai atneša meilę pasauliui. Kuo daugiau leidžiu sau būti idealistu, tuo man pasaulis gražesnis. O cinikas liūdnas, jis protingas ir, greičiausiai, teisus, bet liūdnas. Man taip neįdomu. Idealistų reikia, bet idealistai turi mokėti ir laiku sustoti. Baisiausi pasaulio dalykai buvo padaryti idealistų. Todėl kasdien reikia užsiimti savianalize, atsikelti ir galvoti, ką pridirbai ir ką darysi toliau. Visur turi būti pusiausvyra.

Rytis Zemkauskas

Norėčiau pasikalbėti apie meną, kurį mėgsta Rytis Zemkauskas. Viename interviu užsiminėte, kad vertinate gerą popsą muzikoje, dailėje ar literatūroje. Kas jums yra geras popsas? 

„The National“. Arba Nick Cave. Jis yra tobulas – ir aš, ir penkiolikmetė dukra vienodai mėgaujamės jo muzika. Tai gero popso pavyzdys. Kalbant apie literatūrą, vertinu Karl Ove Knausgård, kuris parašė „Mano kova“. Aš tai vadinu literatūrine realybe, o šis rašytojas sugeba pakelti realybę iki stebuklinio vaidmens. Dar išskirčiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Gal Kristina ir supyks, bet aš manau, kad tai labai aukštos kokybės popsas. Popsas nėra kokybinis, o kiekybinis įvertinimas, jis pritraukia mases ir tai yra nuostabu.

O kaip visi tie visuotinai pripažinti dailės kūriniai? Pavyzdžiui, Pablo Picasso „Avinjono merginos“. Ar galima jas laikyti geru popsu?

Žinoma. Ir Picasso, ir visą jo kūrybą. Mano nuomone, bičas niekada nesivargino eiti į kažkokias gelmes, tai žaidimas gražiais paviršiais. Aš jo nemėgstu, bet pripažįstu, kad jis žavus. Pats neseniai mačiau tą paveikslą Niujorke. Fantastiškas. Čia galima paminėti ir daugiau klasikų, kuriuos visi paminėtų: Jeff Koons, Salvador Dalí.

Bet ar jų kūriniai tapo popsu vėliau, ar juos sukūrus buvo galima iškart klijuoti populiariosios kultūros etiketę?

Tai požiūrio reikalas. Kai kažką sukuri, kūrinys būna panardinamas į nuomonių jūrą. Aš sakau, kad tai popsas, kitas sakys, kad čia gelmė arba niekalas. O iš tikrųjų yra kūrinys ir jis tave arba veikia, arba ne. Pirmiausia reikia žiūrėti į kūrinį ir pamiršti viską, ką apie jį žinome. Menas išvis neveikia, jei jis nenaudojamas pokalbiuose, kavinių ginčuose, paskaitose. Menininkas paleidžia kūrinį į pasaulį ir tas darbas gyvena, o mes apie jį mąstome.

Pasikalbėkime apie kiną. Kas jums labiau prie širdies: dokumentika ar meniniai filmai?

Aš viską „valgau“. Paskutiniu metu su dukra žiūrėjome Wes Anderson „Kelyje su „Dardžylingu“ ir mąstėme, kodėl tas filmas neveikia, ardėme jį gabalėliais. Kartais būna, kad žiūriu ir norisi filmą aptarti, nes kažkas ne taip. Kartais žiūri ir tyli, nes nėra, ką pridurti, kaip man Von Trier atveju. Kinas yra nuotaikos reikalas. Šiandien galime pažiūrėti ir mėgti, o rytoj filmas bus neįdomus. Kaip galima tapatintis su herojumi, jei nesi nieko panašaus patyręs?

Ar esate patenkintas, pavyzdžiui, lietuviška dokumentika?

Lietuviškos, lenkiškos, japoniškos dokumentikos kaip ir nėra. Tiesiog yra gera ir bloga dokumentika. Aišku, pas mus norėtųsi geresnės kino mokyklos, nes nemažai šiuolaikinių kūrėjų kiną kuria kaip žiūrovai. Manau, kad nebūtinai turi patikti filmai, kad galėtum juos kurti. Kūrybos ir įkvėpimo šaltiniai visai kiti. Bet gal čia tik man taip atrodo.

Žiemą vėl stebėsime „Oskarų“ apdovanojimų ceremoniją. Kodėl tokie apdovanojimai svarbūs ir ar tik statutėlę gavęs filmas gali būti vadinamas kokybišku?

Tai žaidimas, tam tikra kino „Eurovozija“ su daugiau profesionalų. Mane paprastai domina apdovanojimas už geriausią scenarijų, bet nesuprantu, kodėl kai kurie filmai buvo nominuoti. Pavyzdžiui, „Išminuotojų būrys“. Tai gražus filmas, kuris gerai žiūrisi, bet už ką „Oskaras“? Michel Hazanavicius per daug į galvą neėmė, gavęs „Oskarą“ už filmą „Artistas“. Jis man pats kažkada sakė, kad tai tik suteikė jam galimybes vėliau daryti tai, už ką „Oskarų“ neduoda.

Rytis Zemkauskas

Pats pristatote filmus ir esate žinomas visuomenėje. Žmonės pasitiki jūsų vardu. Ar nemanote, kad jūsų darbas ir yra būti Ryčiu Zemkausku?

Taip, aš esu savęs kaip prekės ženklo atstovas. Nieko čia nepadarysi, daugelis kolegų irgi tokie patys. Žmonės turi suvokti, kad tai tik pavardė ir reikia į viską žiūrėti kritiškai. Aš laikausi tam tikros etikos kalbėdamas apie įvairius dalykus, aiškiai deklaruoju savo nuomonę ir interesą. Jaučiu didžiulę atsakomybę reikšdamas nuomonę socialiniuose tinkluose. Jei eini į viešumą – būk mielas, valdykis, venk neatsakingų pasisakymų. Kartais reikia aštriai pasisakyti, bet tai turi būti laiku ir vietoje. Užuot sakę, ką galvojame, pradėkime galvoti, ką sakome. Taip erdvė tikrai taps švaresnė.

Kai kurie žinomi visuomenės veikėjai sugriovė savo karjeras keliais pasisakymais internete.

Taip, bet labai svarbu tiems žmonėms suteikti antrą progą. Mes greitai nuteisiame ir esame neatlaidūs vienas kitam, man tai nepatinka. Pirmiausia reikia pasižiūrėti į save ir suvokti, kiek klaidų darome. Bet gerai, kad žmonės nelieka klaidoje ir mokosi.

Turbūt čia galima kalbėti ir apie seksualiniu priekabiavimu apkaltintus kino grandus Kevin Spacey, Woody Allen. Ar įmanoma atskirti jų kūrybą nuo poelgių?

Aš pats save mokau: reikia kritikuoti ne žmogų, bet jo poelgius. Kūryba ir kūrėjas turėtų gyventi atskirai. Nes kitaip turėtume išmesti Caravaggio paveikslus, atsisakyti Paganini muzikos. Tie bičai nebuvo labai geri, bet mes jų tokių neatsimename. Rūtą Vanagaitę irgi reikėtų atskirti nuo jos knygų. Manau, leidyklos sprendimas išimti senas Rūtos knygas yra neteisingas, nereikia stengtis sunaikinti visko.

Neseniai lankėtės Niujorke, kur gyvenimo tempas dar greitesnis. Ar ten pastebėjote didesnį visuomenės susvetimėjimą?

Mano akimis, niujorkiečiai kaip tik stengiasi būti arčiau vienas kito. Tai vienišų žmonių miestas, bet aš niekur kitur nemačiau tiek daug paslaugių ir šiltų žmonių. Tie žmonės stengiasi kompensuoti atskirumą. Mačiau pagalbą siūlančius žmones be dirbtinumo, be noro kažką gauti atgal. Lietuviai draugiški, bet kitokie. Mes dar tik išaugame iš patyčių kultūros, esame nepakantūs vienas kitam, bet jeigu kas nors atsitinka, žmonės bėga padėti. Viskas su mumis gerai. Būtų dar geriau, jei pripažintume, kad esame turtingi, tada galėtume ir kitiems duoti. Bičiuliai, sėdime pertekliuje. Ir dar truputį bijome mylėti vienas kitą.

Ryti, ar pats tikite į Dievą?

Ne, bet tikėjimas yra labai naudingas. Jis stipriai palengvina egzistencinį rūpestį. Tikėjimas padeda skirti gėrį nuo blogio, spręsti etikos klausimus. Neretam tai yra išsigelbėjimas. Labai vertinu religiją kaip kultūros fenomeną – kad ir kiek esame pasiekę, religijos sferoje mažai kas pasikeitė, vadinasi, tai yra svarbu ir gerbtina. Svarbus yra religijos kuriamas bendruomenės jausmas. Žmogus yra gentiška būtybė, o gentyje saugu, kartais mažai kritiškumo. Bet, kaip Konfucijus sakė, be tavęs nėra manęs.

Vilniaus Antakalnio rajone yra grafitis: „Palik pasaulį gražesnį nei radai“. Manote, jums tai pavyks?

Tikrai nežinau, nors labai to norėčiau. Mano devizas daug metų yra „nepakenkti“. Kai pakenkiu, labai nervinuosi ir kaltinu save. Visgi palikti pasaulį gražesnį, nei radome, labai ambicinga.

Bet juk idealistai ir kuria pasaulį, ar ne?

Žinoma. Bet svarbu visko nesugadinti.

Temos: