Šiais metais šv. Kalėdų žavioji TV laidos „Valanda su Rūta“ vedėja laukia su jauduliu. „Sūnui sukanka treji, po ilgo pusmečio iš Kinijos atostogų grįžta dukra – šventes sutiksime jaukiai namuose, tarp artimiausiųjų. Kad pajustume tikrąją laimę, reikia visai nedaug“, – nuoširdžiai sako Rūta Mikelkevičiūtė-Remeikienė.
Ar metų sandūroje turite tradiciją mintimis perbėgti besibaigiančius metus, kurti svajones ateinantiems?
Pasakysiu atvirai – gruodis būna toks intensyvus mėnuo, kad neturiu net laiko apie tai pagalvoti. O jei ir lieka kokia valandėlė, norisi tik atsigulti, užkelti kojas ir paprašyti artimųjų, kad leistų tiesiog pabūti su savimi.
Kokie visgi šie metai jums buvo?
Kupini iššūkių. Vienas jų susijęs su dukros išvykimu mokytis į tarptautinę mokyklą (United World Colleges) Kinijoje. Tai taip toli, kur visai kita kultūra, kitokie žmonės. Mus skiria 6 valandų laiko skirtumas. Tai man, kaip mamai, buvo didžiulis akibrokštas – turėjau šešiolikmetę paleisti į kitą pasaulio kraštą ir nežinojau, kas jos ten lauks. Reikėjo įsisąmoninti, kad galėsime bendrauti tik telefonu ir internetu. Teko ir rimtai su savimi pasikalbėti, ir ašarą vieną kitą nubraukti. Užduodavau sau klausimą: ar aš pati, jei būčiau tokia protinga, drąsi, motyvuota ir laimėčiau stipendiją mokytis panašioje šalyje, išnaudočiau šią galimybę ir važiuočiau taip toli? Atsakymas buvo teigiamas.
Dukra tikrai pasirengusi priimti didelius gyvenimo iššūkius, yra labai protinga ir veržli, tad neturiu teisės stoti jai skersai kelio. Žinoma, mamai labai patogu turėti vaiką namuose, žinoti, kad jis saugiai sėdi savo kambaryje ir pakvietus iškart nusileis iš antro aukšto pavalgyti. Taip, tai labai saugus variantas. Bet ne pats geriausias. Nors dabar neturiu galimybės pakviesti Dominykos bet kada ateiti prie stalo, labai džiaugiuosi, kad priėmė tokį sprendimą ir tapo dar savarankiškesnė. Aišku, be galo laukiu susitikimo su ja po ilgo laiko.
Manote, kad turime paleisti vaikus į gyvenimą kuo anksčiau?
Esu iš tų geležinių motinų, kurios nori, kad vaikas kuo greičiau atsisėstų ant savo užpakalio. Matyt, tokį supratimą atsinešiau iš savo šeimos. Mano tėtis taip mane auklėjo. Man svarbu, kad mano vaikai žinotų viena – tėvai juos, kad ir kas nutiktų, mylės ir jiems padės, tačiau mūsų visą gyvenimą šalia nebus, todėl labai pravartu kuo anksčiau suprasti, kad bet koks veiksmas turi atoveiksmį ir už savo veiksmus reikia atsakyti.
Be to, mano dukra, išvykusi toli iš Lietuvos, pagaliau išlindo iš mamos šešėlio, kas jai pačiai ypač naudinga. Ten ji nei kam nors žinoma, nei jai pačiai reikia lygintis su mama. Tiesa, atitrūkusi nuo manęs, Dominyka nusikirpo plaukus, kuriuos aš taip puoselėjau (juokiasi). Kaip miela, kai dukra siunčia gausybę fantastiškų nuotraukų, priverčiančių ir juoktis, ir didžiuotis vaiku. Staiga pajutau, kad savi everestai nublanko ir tapo nebereikšmingi, o vaiko viršukalnės ir net maži kalneliai kelia pasididžiavimą. Dukra išmoko ir skalbti, ir lyginti, ir blyną išsikepti, net savo krūvas drabužių susitvarko, kas namie, kaip žinome, paaugliams – misija neįmanoma (juokiasi).
Mamos patarimų dažnai klausia?
Labiausiai jų reikia darant įvairius pasirinkimus, planuojant ateitį. Bet esu ta mama, kuri pataria, bet kategoriškai nesako, kaip reikia ką daryti, nes tai yra jos gyvenimas ir galutinį sprendimą dukra turi priimti pati. Kad paskui nebūtų taip, kad po daugelio metų supras, jog jos pasirinkimą lėmė mamos norai. Jei ir pridarys klaidų, tai bus jos klaidos.
Kokios šiais metais jūsų laukia gruodžio šventės?
Kalėdos mums – ypatinga šventė, su stebuklo dvelksmu primenanti sūnaus gimimą po tiek metų laukimo. Šiemet jam kaip tik sueis treji metukai. Žinoma, ir dukros sugrįžimas atostogų bus labai brangus. Telefonu Dominyka vis kartoja, kaip pasiilgo lietuviško maisto, mamos kotletukų, o nuo ryžių – jau akyse tamsu (juokiasi).
Nors įprastai prieš šventes ar po jų turime tradiciją skristi į šiltus kraštus, šiais metais galvojame niekur nevažiuoti ir likti namuose. Juk ir seneliai ne jaunyn, nori su Dominyka pabūti. Ji taip pat visų išsiilgusi. Tad šios Kalėdos bus tikra, jauki ir šilta šeimos susibūrimo šventė.
Kokių dar turite gruodžio švenčių tradicijų?
Mūsų ritualas – Kalėdų Senio atėjimas. Nediskutuojame, egzistuoja jis ar ne, bet kiekvienais metais senelis pasibeldžia į langą. Niekas jo nespėja pamatyti, o po eglute stebuklingai atsiranda maišas. Kaskart su šeima keliaujame į kokį koncertą, tada dengiame stalą ir... pakuojame dovanas. Mūsų namuose po egle kiekvienas sau visada kažką randa. Žinoma, tai itin laukiama švenčių dalis (šypsosi). Ji nuo vaikystės man asocijuojasi su darna, vienybe, šiltais jausmais, žinojimu, jog kažkas tavimi rūpinasi, esi kitiems svarbus.
Nuo mažų dienų pati prisimenu tą svaigų miško eglutės, sodrų mandarinų aromatą, negaliu pamiršti ir kaip mes pas senelį darydavome sniegą iš vatos gumulėlių. Tuos stebuklingus prisiminimus ir gerą jausmą noriu išsaugoti kuo ilgiau.
Kokios brangiausios dovanos jums pačiai?
Prieš kokius 20 metų labai norėjau dizainerės Linos Morkūnienės suknelės, bet suma už ją man buvo neįkandama, todėl pasimatavau, pasigrožėjau ir atgal padėjau. O štai atėjus šventėms gavau vyro dovaną. Išpakavusi pamačiau tą suknelę, kurios taip norėjau... Ji iki šiol kabo mano spintoje.
Ar turite tradiciją pasidovanoti kažką brangaus sau? Gal net nebūtinai per šventes?
Iš tiesų daugelis moterų įpratusios pirmiausia visus apšokinėti ir tik tada, jei laiko lieka, apie save galvoti. O aš paskutiniu metu stengiuosi elgtis visiškai priešingai. Dovanoju sau, ką noriu, ir sakau, kad esu to verta (šypsosi). Toks supratimas gal ateina su amžiumi arba kai netenki brangių žmonių. Artimųjų rate esame netekę vieno bičiulio, kurio mums labai trūksta. Tokios netektys padeda į gyvenimą pažvelgti kitaip, perkainoti vertybes, mokaisi viską daryti šiandien, neatidėlioti troškimų ateičiai. Norisi į masažą, kelionę? Einu, skrendu, nes man to reikia.
Kaip manote, ar moterų savivertė Lietuvoje didėja?
Tokio tyrimo neatlikau, tad sunku kalbėti už daugelį. Apie gyvenimo realybę sprendžiame iš savo draugų. Dažnai nematome, kas dedasi kad ir už 20 metrų. Visgi, kiek tenka išgirsti pas mane į studiją atėjusių žmonių nuomonių, darosi liūdna, nes matau, kad tos viešos deklaracijos, jog moterų situacija stipriai keičiasi į gera, tėra tik skambūs žodžiai. Kai moteris, vadovaujanti verslui, auginanti vaikus ir išlaikanti šeimą, į klausimą, kodėl gyvena su jos negerbiančiu vyru, atsako, jog bijo likti viena, tai pasako labai daug. Aišku tai, kad didieji pokyčiai prasideda šeimoje.
Ar, jūsų akimis, Lietuvoje jaunystės kultas dar gajus?
Be galo. Tik niekaip nesuprantu, kas jį palaiko, kai Lietuva – viena labiausiai senstančių Europos valstybių. O, interneto portaluose perskaičius antraštes „Jos amžių išduoda rankos“, „10 Onutės Marytės jaunystės paslapčių“, darosi šiurpu. Norėčiau išgirsti „10 Valinsko gražios išvaizdos ir seksualumo patarimų“. Bet bijau, kad jis kalbinamas nesuprastų, ko prašomas (juokiasi). Kodėl moteriai gėda senti? Tai kur jai dėtis? Turiu nemažai emigravusių draugių ir mane labai liūdina amžinas jų pastebėjimas, jog grįžusios į Lietuvą jaučiasi senos, negražios ir niekam nereikalingos. Jei žvilgtelėtume į darbo rinką, nereikėtų daryti jokio tyrimo – ir taip aišku, kad sulaukus keturiasdešimties įsidarbinti beprotiškai sunku.
Kokios dar temos jums svarbios?
Labai skaudi – Vaiko teisių reformos tema, nes ji paliečia tai, kas brangiausia, – vaikus ir šeimą. Jeigu kam atrodo, jog užtenka trumpai pasakyti, kad nuo šiol rykštės ir diržo neimsime, tai taip nebus. Mes visi užaugome smurtinėje kultūroje, kur diržas ir beržinė košė buvo normali auklėjamoji priemonė. Pirmiausia valstybė turi nuspręsti, kad šeima ir vaikai iš tiesų yra jos prioritetas, tada viskas pradės keistis į gera. Kol kas, deja, taip nėra. Žinoma, labai svarbi ir kiekvieno asmeninė atsakomybė.
Rūta, kaip, jūsų nuomone, atrodo tikrosios laimės mozaika?
Kadangi dabar rengiu laidą apie vėžiu sergančius vaikus, galiu pasakyti labai paprastai: kai sėdi su brangaus šampano taure Maldyvuose, tau laimė atrodo viena, bet kai patenki tarp ligoniukų ir už savo vaikus kovojančių tėvų, supranti, kad didžiausia laimė – sveiki artimieji. Kai nėra ligų, kai turime ką valgyti, kai su artimiausiais žmonėmis galime būti kartu, daugiau nieko iki visiškos laimės ir nereikia. Tad įvertinkime, ką turime, ir džiaukimės tuo iš visos širdies.