Rūtos Meilutytės treneris apie jos tėvą: „Pasirodė, kai Rūta pradėjo uždirbti solidesnių piniginių prizų“

Giedrius Martinionis ir Rūta Meilutytė/Miglės Tareilytės ir Butauto Barausko nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2019-06-16 16:01
„Auksine žuvele“ tituluojama mūsų šalies plaukikė, 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių čempionė Rūta Meilutytė, ilgai dvejojusi ir kaupusis, oficialiai pareiškė sporto karjeroje dedanti tašką. Pusmetį nesitreniravusi sportininkė neseniai pateko į dopingo kontrolierių nemalonę, kai trečią kartą iš eilės nebuvo rasta nurodytu adresu. Už tai grėsė diskvalifikacija nuo metų iki dvejų ir iš esmės laidojo Tokijo olimpines viltis.

Atradęs Rūtos talentą ir ją išugdęs, pirmasis treneris kaunietis Giedrius Martinionis (38) apie susiklosčiusią dopingo situaciją kalbėjo santūriai, pabrėždamas, kad „Rūta pati turi susidoroti su užklupusiomis problemomis ir niekas už ją nuspręsti negali“. O sprendimą pasitraukti iš aktyviojo sporto vertina kaip jos asmeninį žingsnį, kaip laisvę daryti tai, ką žmogus nori daryti. Kad ir kaip nutiktų, Rūta Meilutytė mūsų sportui padarė labai daug.

Kokia šiandien diena trenerio, kuris atranda plaukimo talentų?

Ji prasideda dar iš vakaro, kai feisbuko grupėje apie dvylika rimčiau treniruojamų mano sportininkų gauna rytinės treniruotės užduočių. Nors oficialiai darbas prasideda pusę septintos, suburti visus į vieną krūvą nėra paprasta, nes vienam kontrolinis vidurinėje, kitam kolokviumas universitete, trečiam pirmos pamokos nėra... Bet sportinę drausmę išlaikom. Aštuntą grįžtu namo, kava, pusryčiai, laikas su šeima (su žmona auginam metukų Herkų, kuris gimė tą pačią dieną, kaip ir Rūta), o jau dešimtą – į autobusiuką, surenkam antrokus ir – vėl į baseiną: mokome juos plaukti. Per dieną pakeičiu keturis Kauno baseinus.

Rūtos Meilutytės, Dano Rapšio, Giedriaus Titenio ir kitų lyderių dėka plaukimas tampa vis populiaresnis: kai Vilniuje atidarė Fabijoniškių baseiną, registruojantis į treniruotes lūžo kompiuterinės sistemos nuo norinčių „invazijos“. Prie mūsų pagrindinės grupės prisijungė dešimt metų pertrauką padaręs buvęs 2004-ųjų Atėnų ir 2008-ųjų Pekino olimpinių žaidynių dalyvis – 32-ejų Edvinas Dautartas. Ambicingas, aštraus charakterio vaikinas prieš dešimt metų, kai sporto funkcionieriai apkarpė finansavimą, užtrenkė baseino duris ir nuo tada nebesportavo. Deja, plaukimas – tokia sporto šaka, kurioje už Lietuvos rekordą negausi tiek, kiek gauna krepšininkas už vieną tritaškį į „Olympiakos“ krepšį. Taigi Edvinas pamėgino vieną darbą, kitą, sėdo į automobilį ir išvairavo į Norvegiją... Ar įmanoma grįžti? Įmanoma, nes padarytas didelis įdirbis ankstyvame amžiuje. Nepaisant to, kad plaukimas – tokia sporto rūšis, kur turi būti nuolat palaikomas krūvis, o sportinė forma įgaunama ilsintis. Tačiau dabar vis daugiau sportininkų pratęsia plaukiko karjerą iki keturiasdešimties. Savo galimybes gali realiai įvertinti baigiantis fizinei brandai (merginoms kiek anksčiau), o protinė branda sportininką pasiekia dar vėliau. Pikinis plaukiko rezultatas planuojamas ne savaičių, ne dienų, o, galima sakyti, valandų tikslumu. Ne savo valandą įšokęs į baseiną, gali nieko nepasiekti. Kita mano auklėtinė (nuo dešimties metų) – jaunimo olimpinių žaidynių čempionė Agnė Šeleikaitė, LSMU medicinos specialybės studentė, – visiška Rūtos Meilutytės priešingybė: su ja ir pykdavomės, ir taikydavomės, ir diskutuodavome, ir bardavomės. Tai mergina, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Ji vienodai daug ambicijų turi ir dėl sporto, ir dėl mokslo – ir tai labai nepaprasta suderinti.

Giedrius Martinionis/Miglės Tareilytės nuotr.
Giedrius Martinionis/Miglės Tareilytės nuotr.

Iki šiol akyse – nuotrauka: iš nevilties apsiašarojusi Rūta Meilutytė, įsikniaubusi į savo tuomečio trenerio brito Johno Ruddo krūtinę...

Tai buvo akimirka po 100 metrų plaukimo krūtine finalo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Rūtos užimtos septintosios vietos nesėkme nepavadinčiau, greičiau – lūkesčių neišsipildymu. Prisipažinsiu, tą naktį negalėjau užmigti – graužė tokia neviltis, kad su buvusia mano auklėtine britų treneris padarė milžiniškų klaidų: užauginti jėgos raumenys yra greičio priešas – elementari taisyklė, kurios treneris nepaisė. Todėl likus 30 metrų iki finišo Rūta, galima sakyti, per visas varžybas sustodavo... Dar gerokai prieš Rio žaidynes buvo simptomų, kad mano auklėtinės sportinė forma krinta. Nenoriu sofistikuoti, kas būtų, jei būtų: jei Rūta būtų likusi Lietuvoje? Gal būtų laimėjusi du aukso medalius – Londone ir Rio – o gal nė vieno? Treniruodamas ją, karjeros piką buvau numatęs būtent Rio olimpinėse žaidynėse, ne Londono. Kad ir kaip slėpčiau apmaudą, turiu pripažinti, jog britų plaukimo specialistai Plimute pasinaudojo Rūtos auksiniu šansu, tačiau tikrų jos galimybių ir perspektyvų neįžvelgė ir taikė netinkamus treniruočių metodus. Pas Johną Ruddą, kurį liaupsino ir mūsų žiniasklaida, ir sporto valdžia, ji treniravosi tik pusantrų metų, kol tapo olimpine čempione, tačiau per tokį laiką čempionais netampama: visi pamiršo, koks buvo atliktas įdirbis Lietuvoje, o britai gudriai nusigriebė, galima sakyti, vyšnią nuo torto. Mes dar kartą pasirodėme, kokie esame menki, kompleksuoti, nieko neišmanantys, nepasitikintys savimi ir vis tikintys, kad štai ten, „aname pasaulyje“, daromi dideli stebuklai. O ten viskas labai paprasta: suklupai, suklydai – niekam neįdomus. Next!

Daugybė lietuvių tėvų investavo tūkstančius, ėmė milžiniškas paskolas, kad išvežtų savo vaikus į Plimutą ir patikėtų Johnui Ruddui. Vienu metu buvo tiesiog bumas tokio vaikų „eksporto“, mokant kasmet maždaug po 10 tūkstančių svarų sterlingų. O kur jie dabar, tie svajonių čempionai? Pavyzdžiui, kur šiaulietė Ieva Gliožerytė, tėvų plaukikų atžala, turėjusi puikius fizinius plaukikės duomenis ir dideles perspektyvas? Jungtinių Valstijų universitetai – nuostabūs, puikios sporto bazės, elitiniai specialistai, bet jei nesi Michaelas Phelpsas, po mažiausios nesėkmės tampi niekas, nes už tavęs – šimtai geresnių. Next! O mažoje šalyje, tokioje kaip Lietuva, individualiai puoselėjamas kiekvienas talentingesnis daigelis.

Giedrius Martinionis/Miglės Tareilytės nuotr.
Giedrius Martinionis/Miglės Tareilytės nuotr.

Kada patikėjote Rūtos talentu?

Prieš daugiau nei penkiolika metų buvau dar labai jaunas treneris, ir man patikėjo suburti naują vaikų grupę – jų buvo gerokai per šimtą. Kaip plaukikas, tarptautiniais rezultatais negaliu pasigirti, tačiau patirtis nemenka. Tiesa, sako, turėjau užsiimti dziudo, nes esu neaukšto ūgio ir apvalainas, mano plaštaka mažesnė už Rūtos (juokiasi). Labai gerai atsimenu tą dieną, kai į baseiną Rūtą atvedė močiutė. Prisimenu ir jos pirmą skendimą... Paprastutė vikri mergaitė su nedideliu sausu raumenynu. Pajutau, kad ji išsigando mano balso tembro, nes per treniruotes, kai aplinkui ūžia du ventiliatoriai, dirba keturi treneriai ir šūkauja krūvos vaikų, kalbu gana garsiai ir reikliai, – ne kartą teko gydytis balso stygas.

Porą metų Rūta, skatinama tėčio, blaškėsi tarp krepšinio aikštelės ir baseino: čia jį palikdavo, čia vėl sugrįždavo. Tačiau kiekvienas grįžimas – kaip didelis progresas. Tik pateiki užduotį – ir ši idealiai atlikta. Jos smegenys nepaprastai gerai kontroliuoja ir valdo kūną: smegenų žievės receptoriai taip greitai siunčia signalus, kad komandas „pakelk“, „sulenk“, „susuk“, „ištiesk“, „patrepsėk“, „pašok“ ji atlieka tiesiog žaibiškai. Rūtos koordinuotas vestibulinis aparatas iš prigimties skirtas plaukti. Nedažnas vaikas apdovanotas tokiomis savybėmis. Ir dar – stipriu charakteriu, kurį dažnai keičia brendimo laikotarpis. Berniukai paprastai būna imlesni, gyvesni, tačiau greičiau pavargsta, jiems dažniau sportas atsibosta, neturi kantrybės, o mergaitės ramesnės ir nuoseklesnės, jos tikslo siekia mažais žingsneliais, bet užtikrintai. Ir gal net ištvermingesnės, jas ne taip trikdo rutina, kai baseinas tampa ne žaidimų, o rimto darbo arena. Jaunuoliui iki 37 laipsnių pakilusi temperatūra – jau kaip ženklas kviesti greitąją pagalbą, o panelėms tai – nė motais. Negana to, jos dar lanko muzikos mokyklas ir šokių studijas, kad realizuotų kadaise neišsipildžiusias mamos svajones.

Kai būdama dešimties Rūta tarptautinėse varžybose Italijoje, plaukdama laisvuoju stiliumi, laimėjo bronzos medalį, supratau, kad mes jau esame „tarptautiniame kelyje“. Netrukus ji kaip lygi varžėsi Lietuvos suaugusiųjų čempionatuose. O dvylikos pasiekė Europos čempionato normatyvus, nors dalyvauti negalėjo – leidžiama tik nuo penkiolikos. Sparčiai kylant Rūtos rezultatams, sykį pasirodė iš užsienio grįžęs tėtis, pakvietė pasikalbėti ir pareiškė: „Nereikia čia jokio plaukimo – Rūta važiuos į Ameriką, žais krepšinį ir užsidirbs krūvą pinigų.“ Argumentas, kad iki olimpinio normatyvo dukrai trūksta vos vienos sekundės, o prieš akis dar ketveri metai, neįtikino. Vaikas atsisveikino su baseinu ir buvo nuvestas į krepšinį...

Vis dėlto koks svarbus trenerio ryšys ir susikalbėjimas su tėvais.

Čia ir yra beveik nepasiekiamas menas – susikalbėti, rasti bendrą mintį. Po mėnesio tėvas apsilankė baseine, prašydamas dukrą priimti atgal, nes, pasirodo, vaikas naktimis nemiega ir labai išgyvena, kad negali plaukti. Tik jam išėjus, Rūta skambina ir klausia: „Ar galiu ateiti jau dabar?“ Matau: ji ne ateina, o atbėga, suplukusi, prakaituota, pirmiausia apsikabina sutiktą valytoją šaukdama: „Man leido!“ Tada pagalvojau: „Dieve, akimirka kita ir vaikas galėjo būti jaunystėje tėvo neįgyvendintų fantazijų projekcija: juk akivaizdu, krepšinis – ne jai.“ Kurį laiką jos tėčio nemačiau, jis pasirodė, kai Rūta iš varžybų pradėjo uždirbti solidesnių piniginių prizų. Štai tada jam ir kilo mintis išvežti ją į Angliją. Prisimenu, laimėjusi Anykščiuose komercinį turnyrą, kaip jauniausia dalyvė Rūta gavo dviejų tūkstančių litų premiją. Žinodamas Rūtos gerą širdį ir dosnumą, kad neištaškytų pinigėlių lauktuvėms draugėms, gana griežtai patariau juos atsidėti, taupyti. Ji klausė manęs, tačiau tėvas liepęs atiduoti, nes kodėl jis vienas turįs išlaikyti močiutę. Rūta tėvui sako neturinti pinigų, tada jis atlekia pas mane: „Kur Rūtos pinigai?“ O aš to paties klausiu auklėtinės, ši prisipažįsta paslėpusi malkinėje... Kad tėtis neatimtų... Ašaros, išgyvenimai ir vis dėlto kokia klaiki vaikui dilema: kurio čia klausyti – tėčio ar trenerio? Buitinės detalės, tačiau jos labai iškalbingai iliustruoja mūsų darbo ir sporto pergalių kainą.

Giedrius Martinionis/Miglės Tareilytės nuotr.
Giedrius Martinionis/Miglės Tareilytės nuotr.

Diena, kai Rūta nebeatėjo į jūsų baseiną...

Išvažiuoti į Plimutą vaikui buvo labai sunku. Sykį ji verkdama prašė, kad iš mudviejų sutarto prizinio fondo atiduočiau du šimtus litų. Klausiau – o kam? Atsakė, kad nori grąžinti tėčiui už nupirktą bilietą į Londoną, nes ji skristi iš Lietuvos nenori... Niekada neįkalbinėjau Rūtos pasilikti ir nenuteikiau jos prieš tėvo valią, nes man šeimos sprendimai, kad ir kokie skaudūs būtų, yra aukščiau visko.

Paaštrėjusių situacijų buvo tiek, kad teko pasikliauti advokatų profesionalumu. Likus trims mėnesiams iki keturioliktojo gimtadienio auklėtinė išskrido į Londoną. Ji prašė, kad važiuočiau kartu. Psichologinis prieraišumas buvo toks, kad Rūta jautėsi lyg mano vaikas. Ką besakytum, tai neišvengiama, kai žmogų matai du kartus per parą. Ir taip septynerius metus. Buvo minčių skristi kartu su ja, kad padėčiau adaptuotis ir integruotis, tačiau jos šeima tokios mano paslaugos nepageidavo, ir kelias griežtai buvo užkirstas. Bendrauti – taip pat.

Rūtos finalą ir auksinio apdovanojimo ceremoniją 2012-ųjų Londono olimpinėse žaidynėse žiūrėjau milžiniškame ekrane tarp gausybės jos gerbėjų Kauno rotušės aikštėje. Maišėsi ir juokas, ir ašaros... Šiandien Rūta turi visus titulus, apie kokius tik gali svajoti plaukikas. Labai suprantu jos kritusią motyvaciją: o ko daugiau? Ar aš noriu būti antrąja Katinka Hosszú, gal Sarah Sjöström, kurios iš visų čempionatų ir olimpinių žaidynių susirenka po keletą įvairių rungčių aukso medalių? O gal aš noriu būti Jonas Mekas? Rūta šiandien turi absoliučią laisvę priimti bet kokius sprendimus.

Naujausi straipsniai