Ištekėjau iš didelės meilės, mums gimė dukra, kuriai šiandien septyneri. Net nepajutau, kada į mūsų gyvenimą atslinko rutina. Šiandien esame du svetimi žmonės, gyvenantys po vienu stogu. Tikriausiai jei nebūtų dukters, seniai būčiau susiradusi skyrybų advokatą, tačiau nenoriu iš jos atimti tėvo, kol dar pati nesu priėmusi ryžtingo sprendimo. Tiesa, tvirtai žinau, kad šio vyro nebemyliu, nors jis išties yra nuostabus žmogus. Tiesiog ėmė jausmai ir išgaravo, turbūt dėl to, kad abu jų nekurstėme.
Jau seniai vyrui nesu ištikima, tačiau pati sau neištikimybę pateisinu paprastai – nusipelniau meilės, todėl jos ir ieškau. Romanus užmezgu labai lengvai, nes vyrai manyje įžvelgia seksualią moterį. Deja, dauguma man viso labo tegali pasiūlyti intymius santykius, o aš juk ieškau žmogaus, kuris manyje uždegtų meilės ugnį, dėl kurio ryžčiausi skyryboms. Su teisėtu sutuoktiniu mylimės kartą per tris mėnesius, tik jo iniciatyva, tuo tarpu aš jokio malonumo nejaučiu, greičiau tik pasišlykštėjimą, kad privalau atlikti savo, kaip žmonos, pareigą. Visomis kitomis dienomis miegame skirtinguose kambariuose...
Ar jis žino apie mano neištikimybę? Jei ir įtaria, niekada nėra man apie tai prasitaręs, nes, kaip spėju, bijo manęs netekti. Be to, aplinkiniams mes atrodome ideali pora – niekada nesipykstame, laisvalaikį stengiamės leisti drauge. Pasiilgau tikrų jausmų, tikros aistros, jaučiuosi nelaiminga, bet vis dar tikiu, kad ateis šventė ir į mano kiemą. Tada be jokio gailesčio sugriausiu savo vyro gyvenimą“. Birutė.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
Didžioji dalis mano klientų, kurie ateina dėl ištikusios krizės, „dingusių“ jausmų, ima kaltinti rutiną. Pradeda guostis, kad gyventi poroje tapo neįdomu, nes santykius užvaldė kasdienybė, buitis, kad visos dienos tapo panašios. O anksčiau juk buvo kitaip: romantiški pasivaikščiojimai mėnulio šviesoje, malonios staigmenos, dovanėlės, gėlės. Net telefono skambučiai buvo kitokie – troškimas pasakyti „myliu, pasiilgau“, o ne „labas, parnešk iš parduotuvės duonos“, neretai pamirštant paklausti, kaip sekasi, o vakare prie televizoriaus pasidomėti, kaip praėjo darbo diena. Kai aplanko rutina, žmonės ima ilgėtis ankstesnių svaiginančių emocijų, išgyvenimų, neretai aplanko mintys, kad šalia mūsų ne tas žmogus. Imama žvalgytis naujo partnerio, kuris suteiktų pasiilgtų išgyvenimų. Tačiau skubėti tikrai neverta, nes į santykius anksčiau ar vėliau rutina įsiskverbia. Santykių krizių kaltininkė tikrai yra ne ji. Pabandysiu tai įrodyti.
Kai mus aplanko rutina, svarbiausia šioje situacijoje suvokti, kad tai, kas vyksta, yra normalu. Jei kažkuriuo gyvenimo tarpsniu santykiai ėmė stokoti romantikos, jei partneris atrodo nuobodus, tai visai nereiškia, kad šalia jūsų ne tas žmogus. Labai svarbu tinkamai priimti situaciją ir nukreipti savo jėgas ir mintis į tai, kaip atgaivinti santykius su šiuo žmogumi, neieškant romantikos kito ar kitos glėbyje. Tačiau prieš tai reikėtų pasikalbėti, kodėl taip vyksta, ar tik jums taip atrodo, ar ir partneriui santykiuose ėmė kažko trūkti.
Norint išlaikyti gražius santykius, reikia daug „dirbti“, juos kurti ir puoselėti, nes nekurstomas laužas užgęsta. Ir kiekvienas turi susimąstyti ir užduoti sau klausimą, kokia yra mano atsakomybė, kad santykiai tapo neįdomūs, kad į juos įsiskverbė rutina. Ką aš galiu padaryti, kad juos atgaivinčiau? Neretai šių klausimų mes neužduodame sau, o kaltiname savo antrąją pusę: „tu atšalai“, „tu nebedovanoji man gėlių“. Tačiau pretenzijų sąrašo pateikimas vienas kitam neišspręs situacijos, o tik labiau ją komplikuos. Kilus tokioms mintims, visų pirma reikėtų atviro pokalbio apie tai, kas nutiko, kodėl santykiai nebejaudina, kodėl partneris tapo neįdomus.
Ne rutina žudo santykius, o per didelis partnerių suartėjimas, priklausomybė vienas nuo kito, nuosavos erdvės ir laisvės neturėjimas.
Galvodami apie rutiną, mes ją interpretuojame kaip išimtinai neigiamą dalyką, žudantį santykius, todėl norėčiau atskleisti ir kitą rutinos pusę. Rutina ir yra tai, ko abu partneriai troško ir siekė savo romano pradžioje. Prisiminkime: juk svajojome, kaip norime su mylimuoju dalytis viskuo – kartu ne tik švęsti, bet ir tvarkyti kambarius, ne tik juoktis, bet ir kartu verkti. Mes taip džiaugsmingai kartu eidavome į parduotuvę, nešdavome šiukšles, plaudavome indus ir visa tai vadindavome romantika. Kodėl šiandien visa tai vadiname santykius ardančia jėga? Taigi, iš pradžių viskas labiau žavi dėl to, kad mes gerai nepažįstame vienas kito, esame svetimi, todėl trokštame suartėti. Laikui bėgant, rutinos, nuobodulio jausmas atsiranda dėl to, kad santykiuose mes per daug susiliejame vienas su kitu. Partneriai ima jausti, kad santykiai stokoja „deguonies“, kad vienam ar kitam ima trūkti laiko sau, savo poreikiams ar pomėgiams, galiausiai stinga laiko pabūti vienam. Ne rutina žudo santykius, o per didelis partnerių suartėjimas, priklausomybė vienas nuo kito, nuosavos erdvės ir laisvės neturėjimas. Reikia suvokti, kad meilė nesulipdo dviejų žmonių į vieną. Du žmonės, sujungę savo gyvenimus, eina vienu keliu, turi bendrų tikslų, tačiau kiekvienas turi ir savo asmeninių norų, troškimų, svajonių.
Galime perskaityti įvairių patarimų, kaip atnaujinti santykius. Vienas iš tokių – romantiška kelionė, vakarienė žvakių šviesoje. Visa tai labai smagu, bet reikia prisiminti, kad po vakarienės ar atostogų gyvenimas tekės sava vaga ir vien aplinkos pakeitimas dvasinės tuštumos neužpildys. Atvėsus jausmams, geriausias vaistas – atviras pokalbis, išsiaiškinant priežastis, ko vienam ir kitam partneriui trūksta, ką vienas ar kitas gali padaryti, kad būtų laimingi dviese.
Dviejų žmonių susikurta buitis, pasidalyti buities darbai ir atsakomybė suteikia saugumo jausmą. Kasdieniame gyvenime dažnai neįvertiname partnerio indėlio į buitį. Tai yra juntama, kai šis išvyksta ir jo darbai lieka kitam ant pečių. Jau nekalbant apie netektis, praradimus. Praradus mylimąjį, atmintyje dažniausiai iškyla ne vakarienė žvakių šviesoje ar fantastiškos atostogos, bet paprastos, kasdienės smulkmenos, kurias mes šiandien vadiname siaubu ir bandome su juo kovoti... Taigi, visiškai nereikia kasdienybės paversti nuotykiu, kasdien ieškoti naujų, labiau suartinančių užsiėmimų, nes išvyka į parduotuvę ir vakarienės gaminimas kartu yra būdas pabūti dviese, o buvimas teatre dvasiškai atitolusiems žmonėms nesuteiks artumo jausmo. Kas gali būti geriau nei grįžus namo rasti mylimąjį, paruošti kartu vakarienę ir jos metu pakalbėti apie darbo dieną, pasvajoti apie ateities planus? Negriaukite to, kas ne vienerius metus buvo kurta su meile.
Namų šeimininkės LAIMOS PAKSIENĖS komentaras
„Raskime laiko meditacijai“
„Man tikrai gyvenime pasisekė, kadangi niekuomet nebuvau įstatyta į standartinius rėmus, tiesiog visuomet turėjau galimybę planuoti savo laiką, keisti nusistovėjusį režimą. Jei tik jaučiu, kad norisi kažko nedaryti, tai ir leidžiu sau to nedaryti. Galbūt dėl to pavyko išvengti rutinos“, – kaip visuomet nuoširdžiai prisipažįsta Laima.
Tačiau prezidento Rolando Pakso žmonai tikrai teko girdėti ne vieną graudžią istoriją apie poras, kurių santykius užsmaugė kasdienė rutina. Laima teigia su metais supratusi vieną pagrindinę taisyklę – niekuomet nereikia nieko iš jokio žmogaus nei laukti, nei tikėtis. Jei kažkas nepatinka, būtina vadžias griebti į savo rankas ir pasidaryti taip, kad patiktų. „Aš pati pasiekiau tą būseną, kai nieko iš nieko nereikalauju, nesistengiu nei keisti, nei moralizuoti, nors bendro gyvenimo pradžioje tikrai visko buvo. Žinau, kad niekam nepatinka lindimas į dūšią, aš to ir nedarau. Užtat pastebiu, kad manęs niekas nebijo, niekam nenusibostu ir pati nuo to jaučiuosi tikrai laiminga. Tačiau iki tol reikia nueiti netrumpą kelią“, – sako šiuo metu ramybe spinduliuojanti moteris.
Pasak Laimos, dauguma jaunų porų taip pasineria į kasdienę rutiną bei begalinį skubėjimą, skuba susitvarkyti savo materialų pasaulį, kad tiesiog atbunka ir pamiršta tikrąsias vertybes, tuomet ir santykiai šeimoje praranda tikrąją vertę... „Kad neprarastume tikrųjų vertybių, tereikia atrasti kasdien bent porą valandų tam, kad atsigręžtume į savo vidų – pabūti su savimi, galbūt paskaityti, pamąstyti, pamedituoti, išsigryninti. Net neįsivaizduojate, kaip toks pabuvimas su savimi palengvina gyvenimą – tuomet ir protas skaidresnis, ir darbai greičiau nudirbami. Žinau, kad šiuolaikiniam žmogui tam labai sunku rasti laiko, tačiau tai lygiai taip pat svarbu, kaip pavalgyti. Anksčiau ir aš maniau, kad neturiu tam laiko, tačiau kai nustojau tuščiai laiką leisti su draugėmis, spoksoti televizorių, tai viskas susitvarkė“, – teigia ponia Laima.
Blogiausia, pasak L.Paksienės, būna tuomet, kai poroje abu partneriai atbunka, jie pradeda mąstyti „kaip bus, taip gerai“. „Esu įsitikinusi, kad gyvenime niekuomet nieko nevyksta atsitiktinai. Paprastai, kai abu partneriai, rodos, atbunka, Dievulis kaip drėbtels kokį išbandymą, tuomet esi priverstas bet kokia kaina suktis iš situacijos. Esu tikra, kad iš Anapus mus stebi angelai sargai, kurie be galo stengiasi mums padėti. Ir patikėkite manimi, jokios materialinės vertybės niekuomet nesuteiks tikrosios harmonijos jausmo. O bet kokia harmonija kyla iš žmogaus vidaus, taigi, pirmiausia reiktų dirbti su savimi“, – įsitikinusi laiminga šeimos moteris.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt