Rūta Vanagaitė: „Jau dabar kokia aš gera žmona būčiau...“

Rūta Vanagaitė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-11-13 13:59
„Kokią tu turi teisę rašyti apie vyrus, kai visos tavo istorijos yra nelaimingos“, – pareiškė buvęs mano draugas. Būtent todėl aš ir turiu tokią teisę! Todėl, kad savo padarytas klaidas dabar matau labai aiškiai ir galiu jas įvardyti“, – naująją savo knygą „Jis“, kuri šįkart – apie vyrus, pristato bestseleriais tapusių „Ne bobų vasara“ ir „Mūsiškiai“ autorė Rūta Vanagaitė (61).

Po garsiai nuskambėjusios moterims skirtos knygos „Ne bobų vasara“ sąmoningai ėmėtės vyrų temos?

Seniai knietėjo parašyti tokią knygą. Kirbėjo mintis, kad vyrai nėra stiprioji lytis, kad reikėtų rimtai su jais pasikalbėti, kokios teorijos apie vyrus yra tiesa, o kokios – melas. Jie juk niekam neatsiveria: nei sau, nei vienas kitam, nei savo moterims. Bet, labiau paknisus, iš jų galima išgauti nemažai atvirumo. Į knygą sugulė ir mano gyvenimo patirtys, ir perskaitytos psichologinės knygos, ir tiesos paieškos kalbantis su vyrais. Išėjo tam tikrų įžvalgų apie vyrus knyga.

Gal kam nors tos mano įžvalgos padės, gal kam pasirodys nesąmonė, bet man atrodo, kad apie vyrus dabar kai ką supratau. Mes, moterys, dažniausiai jų nesuprantame. O kai imame suprasti, dažnai jau būna per vėlu – kaip buvo man... Anksčiau maniau, kad vyrai – tokie kaip mes! O jie – visiškai kitokie. Gerokai nesaugesni, vienišesni, gerokai daugiau iš savęs reikalaujantys, greičiau palūžtantys...

Ir tam yra paaiškinimas: to vaidmens, kuris buvo skirtas prieš dešimtis tūkstančių metų, jie nebegali atlikti – šeimos aprūpintojo, medžiotojo, aiškią vietą hierarchijoje turinčiojo, nuosavos teritorijos gynėjo. Na, ką bendro su pirmykščiu medžiotoju turi vyrukas baltais marškinukais sėdintis biure ir didinantis darbdavio pardavimus? Nieko. Bet juk viduje jis – tas pats medžiotojas... Jis išgyvena didžiulį konfliktą su savimi – dėl to, kam yra gimęs ir kuo jį pavertė civilizacija.

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.

Tačiau negali aprengti vyro kailiais ir įduoti kuokos į rankas.

Gali. Gali bent savaitgalį ar per atostogas išleisti ten, kur jis dar gali pabūti tuo medžiotoju.

Apskritai dabartinis vyras yra be galo pažeidžiamas. Dažnas neturėjo tėvo, vyresnių vyrų draugijos, nes augo su vieniša mama. Pati viena auginau sūnų – žinau, ką reiškia tuo pat metu būti ir mama, ir tėvu savo berniukui. Manote, lengva? Nors sūnus dabar sako, kad aš gana gerai jį užauginau, kad sugebėjau būti ir širdinga motina, ir į nuotykius stumiantis tėvas.

Dariau tą tikrai sąmoningai. Reikia būti stipria moterimi, kad sugebėtum ir pačiūčiuoti vaiką, ir pinigų uždirbti, ir nuo savęs sūnų atplėšti, kai to reikia. Gal net ne tiek stipriai reikia būti, kiek protingai. Ir vaiką mylėti labiau nei save. Dabar sūnus metams išvažiavęs studijuoti į Kiniją ir klausia manęs, ar jam žiemą parvažiuoti atostogų į Lietuvą.

„Aišku, kad aš tavęs pasiilgau. O jei neparvažiuosi, ką žadi veikti?“ – paklausiau. „Keliaučiau Šilko keliu iki Pakistano“, – sako. „Keliauk!“ – net nesuabejojau. Kita motina gal verktų, kaip pasiilgo, pasakotų, kokia vieniša jaučiasi. Ne, taip negalima! Nors man irgi skauda širdį, aš irgi pasiilgau, bet kas jam geriau – pas mamytę cepelinų atvažiuoti ar pamatyti Pakistaną, Kazachstaną, Mongoliją?.. Sūnui esu pasakiusi: „Man labai smagu tarp dviejų pušelių gyventi. O tu dar spėsi...“

Tai koks tas „Jis“?

Labai nesaugus, pasimetęs, labai dažnai vienišas. Daugelis mūsų visiškai nesupranta, ką vyrui reiškia seksas. Moterys mano, kad jam, kaip ir mums, tai irgi tėra pramoga, malonumas. O vyrams seksas yra viskas: pripažinimas, paguoda, vyriškumo įtvirtinimas, sugrąžinimas į pirmykštę būseną. Kai supratau, kiek daug vyrui reiškia seksas ir kad apie tai nemažai teks rašyti knygoje, susirūpinau, kaip parašyti nevulgariai? Kokiais žodžiais kalbėti apie vyro kūną, kad paskui nesakytų: „Va, boba knygą apie pimpalą parašė“...

Man ir pačiai, tiesą sakant, daug atradimų buvo. Pavyzdžiui, kad kiekvienas žmogus moters įsčiose prasideda kaip mergaitė, sakykim, turi spenelius. Ir tik pradėjus veikti testosteronui embrionas tampa berniuku arba mergaite. O jeigu motinos organizme neužtenka testosterono, gali susiformuoti vyriškas kūnas, bet nepakankamai vyriškos smegenys. Kai kurie tokių vyrų tampa gėjais. Vadinasi, tai – visai ne iškrypimas?

Arba: kuo daugiau moteris turi sūnų, tuo didesnė tikimybė, kad vėlesnis berniukas bus gėjus, nes moters organizme mažėja testosterono. Nauja man buvo ir tai, kad įsimylėjimas yra absoliučiai cheminė būsena. Sutikus tinkamą partnerį, smegenis ima veikti organizme gaminama natūrali cheminė medžiaga dopaminas, todėl kritinis mąstymas užblokuojamas. Tai – gamtos triukas, kad kritiškai nemąstytume ir kuo greičiau pasidaugintume.

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.

Reikėtų žinoti, kad maždaug šešis–aštuonis mėnesius įsimylėjęs žmogus yra tarsi apsvaigęs nuo narkotikų. Vėliau dopaminas atslūgsta ir pamatoma realybė. Vadinasi, prieš priimant svarbius sprendimus būtų protinga palaukti bent pusmetį.

Nemažai rašiau ir remdamasi savo patirtimi. Pavyzdžiui, kad draugystė su vedusiu vyru yra beviltiškas reikalas. Visi vyrai guodžiasi pagal tą pačią schemą – kad yra nelaimingi šeimoje, kad su žmona nemiega, kad tikrai skirsis... Pasirodo, svarbus vienas faktorius: jeigu yra nelaiminga, šeima – tarsi taburetė su dviem kojomis, todėl neretai atsiranda trečia – stabilizuojanti koja.

Atsiranda meilužė, ir vyrui nebereikia spręsti santykių su žmona, nebereikia skirtis, nes meilužė tampa pusiausvyrą atkuriančia atrama, ir santykiai toje šeimoje net pagerėja. Kol meilužė ima pykti, kad jai meluojama, ir skyrybomis net nekvepia... Taigi, jei turi romaną su vedusiu, pagalvok, ar nesi ta stabilizuojanti meilužė, kuri tik leidžia vyrui jaustis patogiai.

Jūsų patirtis – dvi iširusios santuokos. Dabar galėtumėte pasakyti, kokių klaidų padarėte bendraudama su buvusiais vyrais?

Didžiausia klaida – kad neprakalbinau abiejų savo vyrų. Tyli, vadinasi, neturi ką pasakyti. Tegu tyli... Jeigu būčiau supratusi vyrus, gal būčiau išsaugojusi kurią nors santuoką. „Ar jis manęs nemyli? Kodėl jis nesikalba su manimi?“ – piktindavausi. Jei būčiau supratusi vyrus, būčiau leidusi patylėti – kaip tam pirmykščiam vyrui pabūti vienam ant uolos, o paskui būčiau prakalbinusi.

Tik, gink Dieve, nereikia to amžino moters klausimo: „O ką tu galvoji?“ Nieko jis negalvoja. Jam normalu paprasčiausiai patylėti. Pavyzdžiui, anksčiau nežinojau ir tokios tiesos, kad vyras privalo po sekso pamiegoti. „Nusisuka ir knarkia, kiaulė...“ – visą gyvenimą pykau. O vyrui, pasirodo, seksas – tai migdomųjų piliulė. Dar svarbu, kad moteris vyrui būtų „trys M“ – Motina, Meilužė ir Mūza. Motina, kuri paguodžia ir pagaili. Visada gera Meilužė. Ir Mūza, kuri įkvepia darbams, net jeigu tai būtų vinies kalimas į sieną.

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.

Deja, visus šiuos vaidmenis sugebančių atlikti moterų – vienetai. Dažniausiai vieno ar dviejų „M“ mūsų moterims trūksta, todėl vyras ieško trečios. Aišku, vyras irgi turi būti vertingas, kad moteris dėl jo stengtųsi, – ne koks slunkius, alaus bokalą ant pilvo pasistatęs.

Negi tokiam ką nors reikš tavo žodžiai: „Siek, brangusis, daugiau!“ Esu įsitikinusi, kad dabartinės moterys per greitai skiriasi. Neįvertina, kad kitas vyras iš esmės bus toks pat: šitas turėjo tokių problemų, kitas turės kitokių. O su kiekvienomis skyrybomis ir su amžiumi moters šansai mažėja.

Todėl sakau: jeigu gali gyventi su vyru – gyvenk. Jeigu negeria ir nemuša, tikrai galima gyventi. Ir dar jeigu nesvetimauja. Kai skyriausi su pirmuoju vyru, jauna buvau. Maniškis – suomis, buvo gana keistas, visai nebendraujantis žmogus. Prie jo negalėjai prisikasti. Iš jo žodžius reikėdavo krapštyti, o aš tada krapštyti dar nemokėjau, nežinojau – kaip. Nekalba, tai nekalba. Kartais po dvi savaites nesikalbėdavome: kuris nors kažkaip ne taip pažiūrėjo – ir nesikalbi. Tyla dieną, dvi, savaitę... Penkerius metus taip išgyvenome. Dabar žinau, kad galėjau klebentis į tas duris, kol jis man būtų atsivėręs. Tada ir mūsų gyvenimas visai kitoks būtų buvęs. Galbūt...

Antroji mano santuoka sužlugo dėl neištikimybės. Mano bičiulė psichiatrė Brigita pasakė: „Vienintelio dalyko moteris neturi toleruoti – neištikimybės. Kai jis tau neištikimas su bonka, kuri jam svarbesnė nei tu ir šeima, ir kai neištikimas su kitomis moterimis. Abiem atvejais toks vyras tave išduoda. Todėl geriau vienai.“ Visais kitais atvejais išsaugoti santuoką įmanoma ir būtina. Moteriai tai yra daug geriau nei būti vienai.

Kaip manote, kurio iš trijų vaidmenų jūs neatlikote?

Visų trijų, ko gero... Gal aš dažniau Mūza savo vyrams buvau – skatinau dirbti, siekti, palaikiau. Bet Motina tikrai nebuvau. Meilužė – gal kažkiek, kažkaip, bet tikrai ne tokia, kaip dabar rašydama knygą supratau turinti būti. Jau dabar kokia aš gera žmona būčiau... Kita vertus, bepigu taip sakyti, kai šalia nėra jokio vyro su nešvariomis kojinėmis (juokiasi).

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.

Dar ne taip seniai pasakojote apie interneto pažinčių svetainėje užsimezgusią gražią draugystę su britu. Kodėl nutrūko šie dvejus metus trukę santykiai?

Kai per gyvenimą prarandi dvi santuokas, būdamas šešiasdešimties ir norėdamas kurti naujus santykius jau turi dėti labai daug pastangų ir leistis į didelius kompromisus. Aš to nenorėjau. Viskas su tuo mano anglu būtų buvę gerai, jei nebūčiau supratusi, ko man iš vyro reikia. Reikia, kad vyras būtų lygiavertis intelektualiai arba protingesnis. Jeigu man neįdomu kalbėtis arba nėra apie ką kalbėtis, nieko neišeis.

Iš pradžių, kol dopaminas veikia smegenis, viskas tobula – jis pasako kokį anekdotą ir tau atrodo: „Dieve, koks humoro jausmas!“ Pacituoja kokią knygą: „O, koks išsilavinimas!“ Bet paskui žiūri: citata kartojasi, anekdotai – irgi... Nei tų perskaitytų knygų, nei to ypatingo humoro jausmo... Dabar man pažįstami sako: „Nei jis ten kokius gerus juokus skaldydavo, nei ką, bet tu taip kvykdavai nuo kiekvieno jo pasakymo...“ Ką čia bepridursi – dopaminas...

Kaip pusė Lietuvos moterų, aš irgi nurašiau save būdama paties gražiausio amžiaus: jei tau 40 ar 50 plius, vadinasi – jau viskas... O man dabar 60 plius – ir dar ne viskas!

Matyt, įtakos turėjo ir neviltis: pagaliau kažkas mane mylėjo, manimi žavėjosi. Juk aš dešimt metų po antrųjų skyrybų buvau viena. Save buvau visiškai nurašiusi. Ir staiga kažkas negali akių nuo manęs atplėšti! Įsimylėjimas kartais atsiranda net ne dėl konkretaus žmogaus, o dėl paties fakto, kad kažkas tave įsimylėjo!

Labai gailiuosi, kad dešimt metų iššvaisčiau po kapines ir globos namus važinėdama. Kaip pusė Lietuvos moterų, aš irgi nurašiau save būdama paties gražiausio amžiaus: jei tau 40 ar 50 plius, vadinasi – jau viskas... O man dabar 60 plius – ir dar ne viskas!

Iš pradžių tas britas mane žavėjo, nes viską žinojo apie gamtą, jūras, vėjus. Na, iškalbėjome mes viską apie tas jūras ir vėjus – tada norisi ir apie kitką pakalbėti. Štai, tada bendros temos ir baigėsi. Visgi poroje abiejų išsilavinimas turi būti maždaug to paties lygio. Antraip turiu nuolat save cenzūruoti, apie ką kalbėti. O aš nepratusi taip, nes visi mano draugai ir buvę kavalieriai – labai išsilavinę žmonės. Taip, galiu save „sumažinti“. Net svarsčiau tokią galimybę. „Negi vėl iš naujo ieškosiu? Jis gi mane taip myli...“ – įtikinėjau save.

Bet žinau: kada nors vis tiek pramuštų piktumas. Prieš pat išsiskyrimą dar nusprendžiau pabandyti: išvažiuoti savaitei į Italiją ir nuo ryto iki vakaro pabūti kartu. Visą tą savaitę stebėjau mus ir supratau: tikrai ne. Man buvo tiesiog neįdomu. O poroje privalai kalbėtis. Čia kaip tenise: meti kamuoliuką ir jis turi atskristi atgal. Bet jeigu kamuoliukai, kad ir kiek jų mestum, kaip į vatą atsitrenkia, galiausiai ir tu nutyli. Taip ir tylim abu. Aš jau Suomijoje prisitylėjau... Kam vėl taip gyventi?

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.

Šįkart išsiskirti nebuvo taip sunku, kaip nutraukti oficialią santuoką?

Vis tiek sunku. Jau seniai buvau sulaukusi... grasinimų! Mano draugės šaiposi: „Šešiasdešimtmetė Vanagaitė kreipiasi į policiją dėl persekiojimo! Na, kuo ne Bunkė?“

Jeigu jis būtų kitaip elgęsis, kai nusprendžiau skirtis, jeigu nebūtų parodęs visos savo agresijos, gal būtume likę draugais, gerais pažįstamais. Aš tikrai išsigandau. Jis pasakė: „Pakeisk visus savo slaptažodžius, nes aš nebegaliu savęs kontroliuoti...“ Negaliu pateisinti ir suprasti agresijos. Kad ir kaip mylėtų moterį, vyras negali prarasti proto, meilė negali virsti neapykanta. Visa tai vyko nuo birželio ir trunka kone iki dabar – vos kelios savaitės, kai aprimo.

Jau buvote sudėliojusi visus taškus su draugu, kai sėdote rašyti knygos apie vyrus?

Dar ne. Išsiskyrėme, kai rašiau knygą, todėl jis ir nusprendė, jog buvau su juo tik dėl to, kad surinkčiau medžiagą. Kaip jis nesupranta, kad tokią medžiagą moteris visą gyvenimą renka... Iš vieno vyro niekaip knygos neparašysi (juokiasi).

Skirdamasi aš visada dariau vieną esminę klaidą: stengiausi santuoką ar draugystę nutraukti labai švelniai, po truputį atpratinti neva, kad mažiau skaudėtų... Išsiskiri, grįžti, vėl išeini... Nesąžininga taip elgtis. Tokį dalyką kaip santykius reikia nutraukti vienu smūgiu, nes neįmanoma rasti švelnesnių žodžių, neįmanoma padaryti taip, kad mažiau skaudėtų. Atvirkščiai – vyrai tada jaučia, kad juos apgaudinėjai, „tempei gumą“, užuot tiesiai šviesiai pasakiusi – viskas.

Jeigu kas atsuktų laiką atgal ir duotų tų žinių, kurių dabar turiu apie vyrus, ko gero, tik vieną draugystę savo gyvenime būčiau bandžiusi išsaugoti. Ją nutraukusi tikrai gailiuosi. Tas žmogus buvo nelietuvis, tarp mūsų buvo didelis amžiaus skirtumas. Pagalvojau: „Ai, kiek jam liko... Jis man tuoj ant rankų numirs...“ O jis dar trisdešimt metų pragyveno. Va, tai buvo be galo įdomus žmogus. Nebūdavo didesnio malonumo, nei sėsti drauge į traukinį, kur nors toli važiuoti ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis iki išprotėjimo. Kartu praleistas laikas vertingas tada, kai dvasiškai praturtėji, patobulėji, ką nors naujo sužinai. Vis dėlto smegenys man buvo ir liks seksualiausias vyro organas.

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.

Vadinasi, jums vėl laikas leistis į paieškas. Galbūt – vėl internetines?

Kol kas nenoriu. Kai rašiau skyrių apie vyrų internetines pažintis, nusprendžiau kiek atnaujinti žinias, pažiūrėti, kas vyksta toje rinkoje. Ir supratau, kad užsienio portaluose tikrai būna įdomių vyrų, bet Lietuva jiems – per toli. Vienišas, geras vyras, kuris ieško tų trijų „M“, nori su tokia moterimi gyventi, o ne susitikinėti kartą per mėnesį. Jei tik užmezgi su tokiu kontaktą, žiūrėk, tuoj pasvarsto: „Iki tavęs važiuoti dvidešimt valandų...“ Vis dėlto Lietuva jiems – ne itin patikimai atrodanti Rytų Europa, užkampis...

O Lietuvos vyrai jūsų visai nedomina?

Net kelios mano draugės yra lietuviškų internetinių pažinčių rinkoje ir neslepia, kad pasiūla – labai skysta. Ir pati mačiau, kokie vyrai aplink jas sukasi, – nė su vienu nenorėčiau draugauti. Sunkiai įsivaizduoju laisvą, įdomų, išsilavinusį, finansiškai nepriklausomą lietuvį, kuris pažinčių ieškotų internete. Ypač su mano amžiaus moterimis. Tam yra savas ratas, draugai, pažįstami. O daugelis internetinių vyrų paprastai ieško arba laisvų santykių, arba naujų namų, tai yra moters, kuri jį išlaikytų. Dažnai tai yra bedarbiai, bedaliai, bėduliai tokie...

Knygoje kaip tik rašau apie pagyvenusio Lietuvos vyro žaizdas. Toks žmogus tarybiniais laikais buvo susitvarkęs gyvenimą, turėjo statusą, mokėjo kalbą, normaliai išgyveno iš algos, sąžiningo darbo. Bet atėjus nepriklausomybei jis visiškai iškrito iš gyvenimo tėkmės. Nepriklausomybė yra kitokiems žmonėms – jauniems, versliems, mokantiems anglų kalbą. Antras baisus skaudulys mano kartos vyrams – jei šiais laikais nevogsi – negyvensi. Dabar vogti yra jokia gėda. Kaip tik reikia visą laiką suktis, kombinuoti, kur nors užsimerkti, kam nors padėti... Todėl šešiasdešimtmetis Lietuvos vyras yra labai traumuotas.

Be to, aš daug keliavusi, gyvenusi užsienyje, turiu daug draugų užsieniečių, todėl tradiciniam lietuviui, paprastam žmogui būtų sunku su manimi. „Ko tu duodiesi?“ – sakytų. O man su juo greičiausiai būtų nuobodu. Iš tiesų su užsieniečiais vyrais man dažnai yra įdomiau: jie turi geresnį išsilavinimą, platesnį akiratį. Štai rašydama knygą apie žydus „Mūsiškiai“, pažinau daug be galo įdomių žmonių Izraelyje, Amerikoje. Tuoj važiuosiu į Niujorką gauti metinio apdovanojimo už šitą knygą – jis skiriamas vienai drąsiai moteriai. Turėsiu kambarį penkių žvaigždučių viešbutyje ir visą savaitę praleisiu Niujorke! Kuo ne puikus mano gyvenimas?

Tiesą sakant, nežinau, ar dar ieškosiu pažinčių internete. Gal geriau į kapinės pradėti vaikščioti? Žiūrėk, sutiksiu kokį gerą našlį (juokiasi)... Pamenu, seniau kasdien važiuodavau į kapines lankyti savo artimųjų. Tada gydytoja man ir pasiūlė antidepresantų: „Tau reikia grįžti į gyvenimą.“ Vaistų pagėriau, užmezgiau internetinę pažintį ir tikrai tapo lengviau.

O po knygos „Mūsiškiai“ apskritai ėmiau mažiau apie kapines galvoti: kai pamatai vietas, kuriose suversta tūkstančiai žmonių kaulų, nebesvarbu tampa, ant savųjų kapo gėlytę truputį kairiau pasodinsi ar truputį dešiniau. Nustojau kasdien lakstyti, laistyti, ravėti, purkšti, tą kapinių darželį puoselėti. Geriau žvakę uždegsiu tiems, kurių niekas neaplanko. Taigi kapinėse susipažinti dabar irgi būtų keblu. Užtat pasvajoju: kai būsiu senelių namuose, koks pasirinkimas manęs lauks... Ten tai aš jau tikrai nesnausiu!

Naujausi straipsniai