Rūta Vainienė: Pusinė emigracija, arba Gyvenimas tarp dvejų namų

Rūta Vainienė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-03-16 19:45
Sakykite, kas Lietuvoje nėra pasvajojęs: o, kad gyvenimą susidėliočiau taip, jog čia praleisčiau tik geruosius metų mėnesius, pavyzdžiui, nuo balandžio iki spalio. O tada, kai dargana, tą pusmetį, kai pilkas dangus nusileidžia iki kelių, gyvenčiau, kur šilta ir dažnai šviečia saulė.

Pavyzdžiui, Ispanijoje, žemyninėje dalyje, arba kurioje nors iš Kanarų salų, o gal net ir tolimajame Balyje. Arba tie, kurie vertina Lietuvos klimatą už keturis metų laikus, ar jie nėra pasvajoję apie mažąjį migracijos variantą: o, kad taip mieste gyventume tik šildymo sezonu, o štai pavasarį ir vasarą – sodyboje, arčiau gamtos, toliau nuo asfalto dulkių.

Sakysite, kad tai – tik planas pensijai, kai prie vienos vietos nepririša vaikai ir darbai? Kol vieni tik svajoja, kiti, kaip tie migruojantys paukščiai, mėgina gyvenimą per dvi vietas. Kuo šiauriau yra šalis, tuo daugiau šeimų turi antruosius namus. Tai patvirtina ir statistika, kuri sako, kad Skandinavijos šalyse žmonės kur kas dažniau turi antrąjį būstą nei ES, analogiškai kanadiečiai dažniau nei JAV gyventojai. Europoje itin populiari antrojo būsto šalis – Ispanija. Britai, vokiečiai, skandinavai ir, žinoma, rusai intensyviai kuriasi Pietų Ispanijoje, Kipre. Labai populiarėja Italija, Portugalija, Graikija, netgi Bulgarija. Ir ne tik Europa – štai lietuviai garsina Balį, kiti europiečiai renkasi Turkiją, Tailandą ir net Pietų Afriką bei Braziliją.

Antrojo būsto plėtra itin išaugo, kai atsirado pigių skrydžių bendrovių, žymiai sumažinusių skrydžių kainas ir išplėtusių jų geografiją.

Vienos ilgos atostogos, tegu trunkančios pusmetį, – dar ne dveji namai. Dveji namai – tai kartotinis eksperimentas, kuris atliekamas kasmet. Ir tada rožiniai akiniai po truputį pilkėja.

Paprastai pusinė emigracija prasideda ilgomis, ne mažiau nei mėnesį trunkančiomis, atostogomis-žvalgytuvėmis. Prieš tai jau išklausyta draugų emigrantų patirtis, susipažinta su turto nuomos ar įsigijimo kainomis ir sąlygomis, apsvarstyti visi „už“ ir „prieš“. Pavyzdžiui, mokyklinio amžiaus vaikai ir keturkojai draugai dažniausiai būna pagrindiniai „prieš“. Galimybė dirbti nuotoliniu būdu ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, viltis apsaugoti juos nuo peršalimo ligų, užtikrinti vandens pramogas – pagrindiniai „už“. Mamų gaunamos vaikų auginimo atostogos irgi dažnai tampa tuo mažuoju „peržiemosiu šiltai“ eksperimentu. Tačiau vienos ilgos atostogos, tegu trunkančios pusmetį ar daugiau, – dar ne dveji namai. Dveji namai – tai kartotinis eksperimentas, kuris atliekamas kasmet. Ir tada rožiniai akiniai po truputį pilkėja.

Pasirinkus tokį gyvenimo būdą, finansais turi būti pasirūpinta net ne dvigubai, o beveik trigubai. Dveji namai – tai du ūkiai plius kelionių išlaidos. Jei būstas ne nuosavas, o nuomojamas, vis viena gyvenimas per dvi vietas nėra ekonominis variantas. Labai klysta tie, kurie planuoja taip „sutaupyti ant šildymo“. Jei ketinama dirbti antruosiuose namuose – plius dar ir du biurai (labai retai kam pavyksta sklandžiai darbuotis namų aplinkoje). Pasirūpinti reikia ir namais, likusiais Lietuvoje. Net jei juose auga tik kaktusai, vis tiek kas nors turi periodiškai ten lankytis – bent jau kad įsitikintų, jog jie neužlieti, neišplėšti.

Mano pažįstama pasidalijo savo istorija. Kaip ir daugelis lietuvių, ji su vyru nusprendė pasistatyti vasarnamį užmiestyje. Pradžioje tikrai manė: bus antrieji – vasaros – namai. Bet kadangi viską mėgsta daryti „nuo dūšios“, namas išėjo rimtas – ir dydžiu, ir patogumais. Kurį laiką jie taip ir gyveno per dvi vietas: vasaros ir savaitgaliai – sodyboje, žiemos ir darbadieniai – mieste. Ilgainiui pripažino: nepatogu. Juolab kad ir vasarinis turėjęs būti namas – ne daugiau nei trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Jis dabar jau puikiai atstoja pagrindinius ir vienintelius namus.

Kita mano draugė taip apibūdino gyvenimą per dvi vietas. Sako, esu medis, per metus persodinamas du kartus. Išsirauni iš vienos vietos, nusipurtai šaknis ir įsisodini kitur. Po pusmečio vėl išsirauni, nusipurtai šaknis ir persisodini atgal. Reikia būti lanksčiam ne tik darbuose, finansuose, šeimoje, bet ir charakteriu. Jei tau namai yra ten, kur esi tu, greičiausiai nejausi tokio diskomforto, kurio manoji draugė nebuvo įvertinusi.

Nėra tokios statistikos, kuri parodytų, kokių istorijų – daugiau. Tiesiog pastebėjau, kad žymiai dažniau pasiteisina atvejai, kai abeji namai yra Lietuvoje. Ilgi pagyvenimai užsienyje dažniau prisimenami gerai tada, kai ten „nekaba“ koks nors įsigytas nekilnojamasis turtas. Ne veltui sakoma, kad svajoti reikia atsargiai ir atsakingai; tas pats galioja ir pabėgimams nuo lietuviškos žiemos.

Naujausi straipsniai