Rūta Vainienė: Moterims – sunkiau

Rūta Vainienė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Rūta Vainienė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Šaltinis: „Laimė“
2018-01-31 21:20
AA

Tu esi moteris ir nori siekti karjeros. Arba nori kurti savo verslą. Aplinkui matai daug aktyvių moterų – lyderių. Jos eina atsakingas pareigas, jos netgi eina aukščiausias pareigas valstybėje ir didelėse įmonėse. Jų yra turtingiausių žmonių sąrašuose. Ir visgi joms sunkiau nei vyrams – net šiais moderniais lygių teisių ir galimybių, draudžiamos diskriminacijos laikais moterims vis dar yra sunkiau.

Mano pažįstama, sukūrusi išskirtinį ekologišką produktą ir mėginanti juo prekiauti Lietuvoje ir už jos ribų, pasakė: „Nežmoniškai sunku. Jei būčiau žinojusi, kas laukia, būčiau labiau galvojusi.“ Sunku ne įsteigti įmonę, ne susirasti patalpas ar pasamdyti darbuotojų. Ir net ne mokesčius sudėtinga sumokėti. Sakė, kad jai netikėčiausias ir sunkiausiai įveikiamas buvo požiūris – tu gi esi moteris, ar sugebėsi? Paradoksalu, kad didžiausio ir atvirai reiškiamo skepticizmo ji sulaukė net ne iš vyrų – iš kitų moterų!

Diskriminuoti pagal lytį šiais laikais draudžia įstatymai. Maža to, diskriminuoti apskritai yra nemadinga, tai – itin prasto tono ženklas. Pamename, kaip visų moterų atsiprašyti buvo priverstas politikas, nenorėjęs leisti besilaukiančiai kolegei pristatyti įstatymo projekto. Su kiekvienu garsiu pareiškimu, kuris turi nors kokią aliuziją į moteriškąją lytį, kyla milžiniška pasmerkimo banga – per nosį gavo net visuomenėje itin populiarūs vyrai, drįsę ištarti, „kas su ta moterimi yra negerai“.

Nebyli diskriminacija žeidžia dar labiau. Tau sakoma, kad tu – moteris, tu – lygi, bet su tavimi elgiamasi kitaip ir tu tai jauti.

Nepaisant viso to, diskriminacija išlieka, tik ji tampa tyli. Nebyli diskriminacija žeidžia dar labiau. Tau sakoma, kad tu – moteris, tu – lygi, bet su tavimi elgiamasi kitaip ir tu tai jauti. Bet tik pamėgink prabilti apie tai ir mišriu vyrų ir moterų choru bus atsakyta: „Ką ji čia išsigalvoja?“ Tada jau tik vienas žingsnis iki kokios nors etiketės prikabinimo, pavyzdžiui, „isterikė“, „jai vaidenasi“. Ir taip tarsi patvirtinama slepiama nuostata, kad tikrai su tomis moterimis yra kažkas negerai.

O negerai kaip visada yra visi kraštutinumai. Pažįstu vieną karjeros Lietuvoje ir JAV siekusią moterį, kuri diskriminaciją įžvelgė kiekviename žingsnyje. Joks pokalbis apie darbines problemas neapsieidavo be jos diskriminavimo temos. Darbiniai reikalai pavirsdavo konfliktais, jei prie stalo būdavo nors vienas vyras. Iš pradžių nekreipi dėmesio, paskui stengiesi suprasti, tada bandai suabejoti, o galiausiai pasidaro akivaizdu: tai tas atvejis, kai lazda perlenkta. Pavyzdžiui, labai dažnai ir visai be reikalo pasipiktinama, jei darbdavys pasiteirauja moters, ar ši ketina eiti nėštumo, gimdymo ir vaiko auginimo atostogų. Darbdaviui ši informacija reikalinga todėl, kad jis turi planuoti įmonės veiklą, o ne todėl, kad šiuo klausimu siekia sumenkinti darbuotoją – moterį. Net mažesnės moterų algos ne visada yra diskriminacijos pasekmė – tiesiog moterys vis dar dažniau renkasi profesijas, kur algos yra mažesnės. Tiesa, visai gali būti, kad mažesnės jos kadaise susiklostė dėl to, kad profesiją renkasi moterys.

Kitas kraštutinumas yra nuolatinis ir per didelis moterų nuolankumas. Visai nebūtina kaskart pulti į atlapus, bet korektiškai įvardyti, kad konkretus diskriminuojantis žodis ar poelgis – nepriimtini, tiesiog būtina. Kas turbūt labiausiai skatina diskriminaciją, tai kai pačios moterys jos neatpažįsta, ją priima ar netgi jos prašosi. Žinoma, šių moterų tai visiškai nežeidžia. Frazė: „Aš esu blondinė, man galima.“, ištarta ne juokais, yra ženklas, kad moteris diskriminuoja pati save. Beje – autodiskriminacija labai dažna, mūsų vidinis kritikas yra pats nuožmiausias piktadarys! Galėčiau lažintis, kad diskriminacijos visai netolimoje ateityje neliks, tačiau vidinio kritiko taip greitai nepavyks iš savęs iškeldinti.

Belaukiant, kol vyrai ir moterys bus priimami vienodai, nė vienai negalima sėdėti sudėjus rankų. Ir tai tikrai nėra kvietimas burtis į feminisčių judėjimą. Lygios galimybės nėra tik teisės, tik privilegijos ir tik nepelnyta dovana vien už gražias akis. Visa tai ateina tik tada, kai moteris, kai dauguma jų savo profesijai, savo pomėgiams skiria daug dėmesio ir daug pastangų. Nes juk norime būti vertinamos pelnytai, o ne dėl to, kad galbūt tapsime kvotinėmis moterimis, kai kas nors ims ir dėl tos lygybės įves moterų kvotas.