Rūta Vainienė: Mokytoja KLAIDA

Rūta Vainienė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-11-17 17:30
Prirašyta daug įkvepiančių knygų ir papasakota gausybė verslo sėkmės istorijų. Įprasta jomis ir domėtis, ir dalytis. Teigiama, kad būtent papasakotos sėkmės istorijos geriausiai moko, įkvepia, padrąsina kitus. Paklausti, kaip tau taip gerai viskas pavyko, dar yra ir mandagu. Taip tarsi išaukštini, sureikšmini žmogų, jo sėkmę ir džiaugiesi kartu.

O štai domėtis kitų nesėkmėmis, klaidomis kartais gali būti palaikyta blogo tono ženklu, piktdžiuga ar pavydo demonstravimu. Nes klaida yra kažkas smerktino, ką reikia nukišti į giliausius užmaršties kampelius.

Štai ir mokykloje mus baudė už klaidas, rašė dvejetus. Kažkas piktinosi ir spaudė garso signalą, kai užtvėrusios eismą penktą kartą mėginome pastatyti mašiną tarp kitų dviejų, lygiagrečiai su šaligatviu. Niekinga ir nesunkiai ištaisoma klaida darbe sugadino visas atostogas. Dėl to jų nemėgstame daryti, netgi bijome apie jas prisipažinti. Dar mums atrodo, kad klystame tik mes, o kiti – tai jau niekada. Kas jau kas, o verslo sėkmės nubučiuotieji tai tikrai nedarė ir nedaro klaidų.

Iš tikro gyvenime yra priešingai. Nors išoriškai visiems matosi tik pavykusių sprendimų rezultatas, sėkmę pasiekusių žmonių atgalinio vaizdo veidrodėlyje nesėkmių sąrašas – žymiai ilgesnis nei tų, kurie vos suduria galą su galu. Kaip bematuotum – ar padarytų klaidų vienetais, ar jų pasekmių eurais. Be to, šios nesėkmių istorijos be galo įdomios, pamokomos ir nė kiek ne mažiau motyvuojančios kitus, nei papasakota sėkmė.

Maža to, jos ir labiau įsimenamos! Eksperimentais yra įrodyta, kad mokantis naujos kalbos po pirmų padarytų klaidų teisinga žodžių reikšmė įsimenama geriau nei tuo atveju, jei pavyko iš karto. Jei pažiūrėsime į dvi žodžių grupes, kur vienoje jie parašyti taisyklingai, o kitoje – su praleistomis raidėmis, pavyzdžiui, „vienetai, darbas, klientas“ ir „vers_as, pin_gai, a_gimas“, mes geriau įsiminsime būtent pastaruosius! Mat mūsų protas juose mato iššūkį, mįslę, ir tai jį žymiai labiau „kabina“.

Iš autobiografinės knygos, kurioje Howardas Schultzas pasakoja, kaip jis išaugino „Starbucks“ nuo mažos krautuvėlės Sietlo pakrantėje iki pasaulinio tinklo, apimančio per 16 000 kavinių, geriausiai atsimenu istoriją apie tai, kaip vienas klaidingas sprendimas turėjo įmonei ilgalaikių pasekmių. Tais metais kavos pupelės labai brango ir, anksčiau jas pirkusi už 80 centų, bendrovė už jas mokėjo jau 2,74 JAV dolerio. Taip pat baiminosi, kad kavos pupelių kaina dar kils. Tada ir nusprendė nusipirkti tūkstančius maišų Kolumbijos kavos. Tuoj po sandorio šios kaina ėmė kristi. Bendrovei prireikė dvejų metų, kol išpardavė sandėliuose sukauptą brangią kavą. Be to, ji turėjo pabranginti savo kavos puodelį ir klientai niekaip negalėjo suprasti, kodėl, pingant pupelėms, kava puodelyje brangsta!

Žmonės turi teisę daryti klaidų. Ko neverta daryti, tai nuolat dėl jų graužtis, sielotis, kaltinti savęs ir kitų.

Turbūt įsivaizduojame, kad tuo metu įmonėje turėjo vykti kaltųjų paieškos, bausmės, priekaištai. Tačiau nebuvo nieko panašaus! Kaip pasakoja bendrovės savininkas ir vadovas, „nepaisant prisiimtos naštos sunkumo, niekas nieko nekaltino dėl blogu laiku atlikto pirkimo“. Žmonės turi teisę daryti klaidų, įskaitant ir mus pačius. Ko neverta daryti, tai nuolat dėl jų graužtis, sielotis, kaltinti savęs ir kitų.

Klaidų tolerancija skirtingose šalyse skiriasi. Mano draugas profesorius ekonomistas amerikietis būtent tuo ir aiškina ilgalaikį ekonominį Amerikos augimą: „Mes nebijome daryti, suklysti, suklupti, atsikelti ir vėl mėginti iš naujo.“ O štai Lietuvoje klaidos baimė yra itin didelė. Kai kurie atlikti verslumo tyrimai rodo, kad Lietuvos moterys itin pozityviai žvelgia į verslą apskritai (85 proc.), net pozityviau nei vyrai (81 proc.), tačiau nepradeda savo verslo, nes bijo būtent klaidos ir nesėkmės.

Yra ir kitas, lygiai taip pat niekam tikęs, kraštutinumas – manyti, kad tu jau viską žinai ir klaidos tau negresia. Štai ir dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, atrodytų – arogancijos etalonas, savo knygoje prisipažįsta: „Maniau esąs visų geriausias, bet tai buvo didžiulė klaida, nes kai tik imi laikyti save neklystančiu, imi nebesistengti, pradeda atrodyti, kad dirbti tau nebereikia, o pinigų gauti visai nesunku.“ Šioje amplitudėje nuo žingsnius paralyžiuojančios klaidos baimės iki absoliučios visagalybės geriausia būti kur nors per vidurį, nes jis ir yra aukso.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai