Atrodo, žmoniją bus apėmęs vienas didelis rūpestis – pajamų ir turto nelygybė tarp pasaulio gyventojų.
Jau keletą metų iš eilės šią temą aptarinėja prestižiškiausias pasaulio ekonomikos forumas Davose. Pavyzdžiui, šiemet daug kalbėta apie nevyriausybinių su skurdu kovojančių organizacijų asociacijos „Oxfam“ atliktą tyrimą, kuris įrodinėja, kad 82 procentai praėjusiais metais sukurtos gerovės atiteko vos vienam procentui turtingiausių pasaulio žmonių. „Oxfam“ siūlo apriboti įmonių savininkams mokamus dividendus, aukščiausių vadovų algas, mažinti skirtumus tarp vyrams ir moterims mokamų algų, dar didinti mokesčius ir skirti juos švietimui bei sveikatos priežiūrai.
Mūsų valstybėje pajamų nelygybės varpais bene garsiausiai skambina Lietuvos bankas. Iš susirūpinimo, kad šalyje nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, jis net surengė tarptautinę konferenciją. Ir joje buvo piešiamas gana niūrus vaizdas: nelygybė gali būti dar didesnė, nei ją fiksuoja statistika. O kovojant su nelygybe reikia dar kelti mokesčius didžiausių pajamų gavėjams, didinti pensijas ir švietimui skiriamą finansavimą.
Viršūnių keliama panika dėl pajamų ir turto nelygybės pasiekė ir „apačias“. Štai visai neseniai socialiniame tinkle perskaičiau vieno žinomo ir mylimo Lietuvos dainų autoriaus ir atlikėjo kvietimą padiskutuoti: o kas, jeigu po žmogaus mirties jo užgyventas turtas privaloma tvarka keliautų valstybei, o vaikai ar artimieji gautų tik tam tikrą procentą? Gal taip būtų išlyginamos visų pradinės pozicijos ir kartu prisidedama prie socialinio teisingumo? Net jei ši žinutė tebuvo kūrybinė provokacija ar minties eksperimentas, ji rodo, koks gyvas ir kaip giliai šaknį įleidęs noras matyti apylygį pasaulį.
Beje, susirūpinimas pajamų ir turto nelygybe, kaip didele problema, nėra jokia naujiena. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje gyvenęs ir kūręs italų kilmės inžinierius, sociologas ir ekonomistas Vilfredo Pareto išgarsėjo dėl jo įvardyto 80 : 20 dėsnio. Nors šiandien mes šią taisyklę naudojame vadybos tikslais, tačiau originaliai ji skambėjo taip: 80 procentų pasaulio turto priklauso dvidešimčiai procentų planetos gyventojų. Pajamų ir turto lygybės siekis pasaulio istorijoje buvo įgavęs radikaliausias formas, jos labai skaudžiai palietė ir Lietuvą. Visas socialistines revoliucijas į priekį stūmė „atimk ir padalyk“ idėja, už kurios slypėjo pyktis, nuoskauda, nepasitenkinimas ir, žinoma, pavydas, kad kai kas gyvena geriau.
Ir šiandien, akivaizdu, netrūksta apgailestaujančių ar svajojančių. „O jeigu aš būčiau gimusi Šveicarijoje, tegu ir vidutinėje šeimoje, būčiau gyvenusi geriau nei dabar.“ – „O kad taip aš turėčiau turtingus tėvus, galėčiau gauti visai kitokį išsimokslinimą, galų gale, net ir nereikėtų karjera rūpintis – niekuo.“ – „O kad mano sutuoktinis būtų bent jau toks, kaip...“
Kiti gi apskritai vengia imtis bet kokios veiklos, jau iš anksto nusiteikę, kad „nepalankiai susiklosčiusios“ aplinkybės sutrukdys visa ką pasiekti gyvenime.
Kai kurie tokiomis „nepalankiai susiklosčiusiomis“ aplinkybėmis linkę aiškinti visas savo nesėkmes. Kiti gi apskritai vengia imtis bet kokios veiklos, jau iš anksto nusiteikę, kad būtent tokios „nepalankiai susiklosčiusios“ aplinkybės ir sutrukdys visa ką pasiekti gyvenime. Treti trokšta kur kas daugiau – sulyginti pasaulį. Ir įdomiausia, kad paprastai niekada nesilyginama su tais, kurie turi mažiau. Finansinės padėties skirtumai retai pagimdo užuojautą ir supratimą, bet labai dažnai – pavydą ir apmaudą. Geresnio, tobulesnio pasaulio siekis dažniausiai nukreiptas tik į save, paprastai įsivaizduojant, kad čia tik man turi būti pridėta, o ne iš manęs paimta.
Tačiau tikrai ne visi pasiduoda šiai jausmų asimetrijai ir gyvena apimti egzistencinio neteisingumo jausmo. Mano vienas draugas, išskirtinio proto žmogus, apie kurį irgi galėtum pasakyti – o jei tu, Jurijau, būtum gimęs kitoje šalyje, kur galėtum laisvai reikšti savo mintis, leisti skleistis savo gebėjimams ir gauti už tai tokį atlyginimą, kokį gauna tavo lygmens profesūra laisvoje kapitalistinėje šalyje... Aš jo ir paklausiau, ar jis nejaučia nuoskaudos, nes ji, atrodė, būtų visai pagrįsta. Ir jis man atsakė: „Ne. Nes tada tai nebūčiau aš.“
Mes visi nebūtume mes, jeigu visi mūsų „o jeigu“ staiga burtų lazdelės mostu būtų išpildyti. Jeigu staiga visa pasaulio gerovė būtų perdalyta ir viskas būtų pradėta nuo nulio su visiškai vienodais pradiniais ištekliais, beveik neabejoju, kad ilgainiui gerovės pasiskirstymas ir vėl pasidarytų panašus. Nes, išskyrus vagystes, korupciją ir kitus neteisėtus turto įgijimo būdus, gerovė būna ne mana iš dangaus, o sunkaus darbo rezultatas. Ir tik vienintelis siekis visais lygmenimis tada yra prasmingas – kad kiekvienas galėtų laisvai siekti savo tikslų ir laisvai disponuoti tuo, ką turi.