Rūta Vainienė: abejonės žudikės

Rūta Vainienė / Gedmanto Kropio/„Laima“ nuotr.
Rūta Vainienė / Gedmanto Kropio/„Laima“ nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
2017-03-27 18:40
AA

Žmogui būdinga abejoti jau vien dėl to, kad jis – protinga, mąstanti būtybė. Remdamasis buvusia savo arba kitų patirtimi, įžvalgomis, prognozėmis žmogus supranta, kad įvykiai gali pakrypti kuo įvairiausia ir ne pačia palankiausia eiga.

Leisti vaiką į darželį ar samdyti jam auklę, į kurią mokyklą jį leisti, kurią profesiją pasirinkti, kurį kandidatą priimti į darbą, kokios spalvos turi būti prekės etiketė, galų gale ar sutiktas ir labai patinkantis JIS jau ir yra TAS, ta antroji puselė... Abejonių sąrašas turbūt pats ilgiausias iš visų sąrašų. Geriausia abejonių draugė yra baimė. Baimė, kad pasirinkimas nebus teisingas, kartais taip užvaldo protą, kad apskritai vengiama bet kokių situacijų, kuriose iškyla pasirinkimo būtinybė.

Kai mes matome įgyvendintus projektus, dažnai susidarome klaidingą įspūdį, kad visa tai įgyvendinęs žmogus neabejojo.

Kuo žmogus savarankiškesnis, tuo daugiau pasirinkimų jis turi, tuo daugiau privalo nuspręsti ir tuo daugiau pagrindo abejonėms. Daugiausia pasirinkimų, žinoma, daro tas, kuris ko nors imasi, – iniciatyvus, kūrybiškas, veiklus žmogus. Kai mes matome įgyvendintus projektus, veikiančius verslus, sukurtas reklamas, produktų dizainus ar naujas paslaugas, dažnai susidarome klaidingą įspūdį, kad visa tai įgyvendinęs žmogus neabejojo. Kaip tai toli nuo tiesos! Pažįstu vieną gana stambų ir tikrai sėkmingą verslininką, kuris labai ilgai abejodavo, kol nuspręsdavo. Maža to, jis nenustodavo abejoti ir kai sprendimo įgyvendinimas pasistūmėdavo! Jis keisdavo sprendimą netgi idėjos įgyvendinimo etape! Nepaisant to, jam verslas sekasi.

Specialistai, kurie tyrinėja kūrybos ir idėjų realizavimo procesą, nustatė gana tikslią minčių eigą, kuri būdinga beveik kiekvienai idėjai. Pradžioje, kai idėja tik užgimsta, būna didelis „vau, kokia puiki mintis man šovė į galvą!“ Po kiek laiko apninka abejonės, kad visgi idėja, o dažniausiai – jos įgyvendinimas yra sudėtingas ir painus. Dar vėliau pati idėja jau beveik nukeliauja į šiukšlyną. „Ji greičiausiai nieko verta, – galvoja idėjos autorius. – Juk jei būtų buvusi gera, ją tikrai kas nors jau senų seniausiai būtų įgyvendinęs!“ Abejonės tuo nesibaigia! Suabejojęs idėja, paskui žmogus suabejoja net pačiu savimi! „Tai čia aš esu tikras nevykėlis, visiškas lūzeris, kad net normalios idėjos negaliu pagimdyti!“ Ir tik tada, kai nepasiduodama, ateina praregėjimas, kad viskas gal ne taip jau blogai. Ir galų gale abejonės sklaidosi – realizuota idėja gali būti kas nors nuostabaus (ir pelningo)!

Pastebėjote, kad abejonės būna dviejų rūšių: abejonės idėja ir abejonės savimi. Sėkmės tyrinėtojai sako, kad abejojimas savimi yra žudantis, paralyžiuojantis. Tai – nuodas, baisesnis už kalio cianidą. Jis žudo lėtai, ilgai ir skausmingai, mažindamas žmogaus savivertę, jo gebėjimą spręsti ir ko nors imtis. Jis savotiškai įkalina žmogų jo paties spąstuose. Ir visiškai kita istorija yra apie abejones dėl iškilusių idėjų. Jei abejoji tik pačia idėja, bet ne savimi, tu toliau tą idėją testuoji, bandai, analizuoji, giliniesi ir tobulini. Išlaikant atstumą tarp idėjos ir savęs gimsta naujų, geresnių sprendimų.

Sėkmės tyrinėtojai primygtinai rekomenduoja eliminuoti abejojimo savimi fazę. Jei tik ją aptinkate, ką norite, tą darykite, ko galite, to imkitės, bet šį abejonių etapą būtina sunaikinti! Mano minėtas verslininkas, kaip pamenate, abejojo idėjomis, ilgas jas marinuodavo – taip atrodė žiūrint iš šono. Iš tikro, jis mintyse jas sukdavo, apdorodavo, tobulindavo. Ir net kai kitiems atrodydavo, kad jau per vėlu ką nors keisti pusiaukelėje, jis keisdavo be jokios išoriškai matomos graužaties.

Galų gale, mes nežinome, ar jis abejojo savimi, – juk neklausėme jo išpažinties. Sėkmės tyrinėtojai sako, kad idėjas įgyvendinantys žmonės savimi abejoja žymiai mažiau nei kiti. Abejonių savimi jie turi mažiau dėl gausybės gyvenimo aplinkybių, o jei ir turi – sugeba šį etapą pereiti greitai, neskausmingai arba visiškai ištrinti bet kokias abejones savimi. Realizuotos idėjos sėkmė juos motyvuoja, o nesėkmė nežlugdo jų kaip asmenų.

O baimė, amžinas abejonių šešėlis? Žinoma, ji niekur nedingsta. Betgi drąsus žmogus yra ne tas, kuris nieko nebijo (tokių turbūt ir nėra), o tas, kuris net ir bijodamas vis viena daro. Kodėl? Todėl, kad jei nepavyks viena idėja, jis imsis kitos. Nes nėra netikusių žmonių – yra tik savižudiškai abejojantys.