Rūta Mikelkevičiūtė: „Stipri moteris ta, kuri sugeba išsaugoti savo šeimą“

Rūta Mikelkevičiūtė-Remeikienė su vyru Rolandu Remeikiu
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2020-12-20 18:58
„Netikiu moterimis, deklaruojančiomis, kad sugeba suderinti karjerą ir motinystę. Tiesiog dabar labai madinga sakyti, kad aš visur spėju: ir vaikus auginti, ir karjerą daryti; esu ir liekna, ir graži, ir protinga; man nieko neskauda, nesenstu, esu tobula. Tai melas. Arba jūsų vaikus žiūri seneliai, auklės arba už jus kažkas kitas daro karjerą. Tai nėra suderinimas“, – sako pokalbių šou „Bučiuoju. Rūta“ vedėja, prodiuserė Rūta Mikelkevičiūtė-Remeikienė.

Trumpa dosjė

  • ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis.
  • VAIKAI. Dukra Dominyka (19 m.) ir sūnus Jonas Antanas (4 m.)
  • POSAKIS. „Niekada nesakyk „niekada“.
  • DIDŽIAUSIA AVANTIŪRA. Nors be avantiūrų gyvenimas gali tapti prėskas, įprastai jų vengiu, nes nemėgstu siurprizų. Vis dėlto į vieną įkliuvau, nes nemokėjau pasakyti „ne“. Dalyvavau pramoginių šokių konkurse „Gintarinė pora“.
  • PADEDANTI IR TRUKDANTI SAVYBĖ. Maksimalizmas, perfekcionizmas, sakyčiau, netgi su sadizmo poskoniu (šypsosi). Dėl to kai kurie perdega, bet, laimė, man sekasi išlaviruoti. 
  • FILMAS. Detektyvinis serialas „Erkiulis Puaro“, į jį žiūriu kaip į kostiuminę dramą. Patinka šis laikmetis. 
  • RYTINIS RITUALAS. Jokio šalto dušo. Mano rytas prasideda puodeliu espreso kavos.
  • MAŽA NUODĖMĖ. Nors esu mėginusi atprasti nuo kavos, keisti ją arbata, galiausiai supratau, kad tas šienas – ne man. Esu kofemanė. Juk keletą nuodėmių gyvenime galima daryti?!
  • KULINARIJA. Nesu moteris, kuri džiugiai sukasi tarp puodų. Nebent, kai užeina kūrybinis polėkis, bet tai būna retai. 
  • DRAUGAS. Vyras, nes jis laiko patikrintas žmogus, su juo teko praeiti ir ugnį, ir vandenį... Neįsivaizduoju ilgalaikių santykių, jei antroji pusė nėra tavo geriausias draugas.
  • POMĖGIAI. Nežinau, neturiu vienos aistros kažkam vienam. Man patinka rašyti. Rašau knygą dukrai, kad ji galėtų paskaityti ją, kai manęs nebus.
Rūta Mikelkevičiūtė/ Viganto Ovadnevo nuotr.
Rūta Mikelkevičiūtė/ Viganto Ovadnevo nuotr.

Gyvename koronaviruso ir pandemijos šešėlyje. Kokių atradimų jums atnešė šis laikas?

Per karantiną pasikeitusios sąlygos atskleidė daug naujų mano talentų (šypsosi). Pastebėjau, kad vis dėlto galiu būti „labai gera“ mama, kuri ryte verda varškėtukus, per pietus – sriubytę ir kepa kotletukus, o vakare gamina košę, kepa pyragėlius.

Negana to, ji dar sugeba suorganizuoti keletą darbo susirinkimų nuotoliniu būdu, parašyti kelis scenarijus. Taigi šis išbandymas man buvo nerealių gebėjimų atradimas. Tas priverstinis užsidarymas namuose baksteli tau pirštu ir parodo, kiek laiko anksčiau iššvaistydavai veltui, kad galima per tą patį laiką nuveikti daug daugiau. Tam reikia tik noro.

Ar koronavirusas prisidėjo prie naujos laidos „Bučiuoju. Rūta“ pobūdžio (ji vyksta labiau kamerinėje aplinkoje)? 

Koronavirusas šiuo atveju čia niekuo dėtas. Tai buvo mano iniciatyva. Per 11 eterio metų laida išsisėmė, daug kas atgyveno. Nuo to šaltesnio laidos formato gal ir pavargau. Norėjosi naujo rūbo, kažko asmeniškesnio – būti ne tik šalta pašnekovų tardytoja, bet ir lygiaverte dalyve. Kiekvienas turime savo patirtį, kodėl gi ja nepasidalijus su kitais!

Ir pavadinimas man be galo gražus, šiltas. Turbūt rizikavome, dėl jo daug svarstymų būta. Kai kuriems komandos nariams jis atrodė labai bobiškas. Sakau, kodėl?! Juk žodis „bučiuoju“ rašomas dienoraštyje, po kiekvienu asmenišku laišku. Ir pats bučinys, apsikabinimas pastaruoju metu jau įgijo aukso vertę. Mintis ta, kad kiekvienas laidos dalyvis tarsi rašo dienoraštį – atskleidžia asmenines patirtis. Manau, nieko nėra intymesnio, nuoširdesnio ir vertingesnio, kaip dalijimasis patirtimi ir jausmais su kitais.

Rudenį vyko rinkimai – visi kalba, kad dabar šalį valdys trys moterys. Ar, jūsų manymu, visuomenė keičiasi ir moterims lengviau skintis kelią karjeroje, politikoje?

Taip, žymiai lengviau! Be galo džiugina, kad ne tik kalbama, jog reikėtų išrinkti moteris, bet jos ir išrenkamos. Išrinkti reiškia pasitikėti. Man tenka daug bendrauti su įvairiais žmonėmis ir išėjus iš savo „burbulo“. Dar nemažai tokių, kurie viešai deklaruoja vienokią nuomonę, o privačiuose pokalbiuose, žiūrėk, išgirsti sakant: „Va, bobos rinkimus laimėjo“ arba „Ką čia ta boba plepa nesąmones.“ 

Gaila, bet vis dar laikoma, kad moterys turi džiuginti akį. Be klausimo, kaip man pavyksta išlaikyti figūrą ir jaunatviškumą, nepraeina beveik joks interviu. Ar įsivaizduojate interviu su Arūnu Valinsku, kurio antraštė būtų tokia: „Į šeštą dešimtį įkopęs Valinskas apie savo grožio receptus ir neblėstantį seksualumą“? Dabar TV sukasi potenciją skatinančių vaistų reklama, kurioje brandus, jau žilstelėjęs vyras glamžo jauną, gražią paną. Pabandykite šioje reklamoje nieko nepakeisti, tik sukeisti lytis vietomis. Juokinga?

Rūta Mikelkevičiūtė
Rūta Mikelkevičiūtė

Jūsų pačios kelias į pripažinimą buvo sunkus. Ar tiesa, kad iš pradžių išgirdote verdiktą, kad esate apskritai netinkamas žmogus televizijai? 

Tiesa. Kiekviena moteris ne kartą gyvenime yra išgirdusi, ką ji privalo daryti ir kur jos vieta. Kur mano vieta, aš pirmąsyk išgirdau iš žmogaus, už kurio ruošiausi tekėti. Man buvo 18 metų. Tas žmogus su dideliu pasididžiavimu dalijosi savo vizija, kaip čia mes gyvensime toliau. Toks nuostabus vaizdelis: esu trijų vaikų mama, laukiu jo, klestinčio verslininko, namuose su prijuoste ir garuojančia vakariene... Manęs negąsdino daugiavaikės mamos ar namų šeimininkės statusas. Mane išgąsdino tai, kad tas žmogus net nepaklausė, o ko norėčiau aš. Vestuvės, faktas, neįvyko. 

Ir iš pirmo boso išgirdau panašiai: „Arba esi paklusni vykdytoja, arba įžūli merga.“ Vyrui darbuotojui to niekada nebūtų pasakyta. Tuomet vyrų klaidos buvo traktuojamos taip: „Kaip žavu! Nieko, jis dar jaunas, išmoks.“ Lygiai tokios pačios moters klaidos pro pirštus nepraleidžiamos: „Kurgi, jai jau 25-eri, kaip galima daryti tokias klaidas?!“

Vis dėlto tapote televizijos žvaigžde... Kas padėjo nenuleisti rankų?

Laikas, patirtis ir artimųjų palaikymas. Pamenu, tik pradėjusi dirbti televizijos žinių tarnyboje, bijodavau paskambinti į Seimą arba ministeriją. Vaikščiodavau aplink telefoną ratais. Kol susikaupdavau, man kraujospūdis užkildavo iki 220. Bet dirbau su savimi. Bepigu man dabar pasakoti pragyvenus, ko gero, pusę gyvenimo (šypsosi).

Bet viena, ko laikas ir gyvenimas išmokė, tai nerungtyniauti su kitais, nedalyvauti amžinose lenktynėse, nes visada atsiras jaunesnių, gražesnių, protingesnių. Tu visada būsi tarp pralaimėjusių ir dar iššvaisčiusi daugybę brangaus laiko. Niekada nesu ėjusi ir neisiu į tokį santykį, kuris pamintų mano moralines normas, vertybes. Nors... visko gyvenime nutinka. Todėl visada kartoju: „Niekada nesakyk „niekada“. 

Rūta Mikelkevičiūtė jaunystėje (~20 m.), bandanti žinių vedėjos darbą /Stop kadras
Rūta Mikelkevičiūtė jaunystėje (~20 m.), bandanti žinių vedėjos darbą /Stop kadras

Esate stipri moteris? 

O kas yra stipri moteris? Ar ta, kuri viena augina penkis vaikus, ar valdanti partiją, o gal gamyklą? Stipri moteris man niekaip nesiasocijuoja su karjera. Stipri turbūt ta, kuri sugeba išsaugoti savo šeimą, mylimus žmones, gali paguosti, palaikyti ir juos išlaikyti. 

Netikiu moterimis, deklaruojančiomis, kad jos sugeba suderinti karjerą ir motinystę. Na, koks čia derinimas, kai tavo vaikus augina auklės, o tu lakstai šlapia nuo pieno krūtine su telefonu rankose? Tiesiog dabar madinga sakyti, kad aš visur spėju, esu ir liekna, ir graži, ir protinga, ir namuose vaikus auginu pati, ir karjerą darau pati. Tokia geležinė moteris. Nesąmonė. Vaikui reikia mamos – ramios, be streso. Ir jos visos. Karjerai taip pat reikia šimtaprocentės tavo energijos. O kur jos paimti, kai para turi 24 valandas?

Ar galima pasmalsauti, kokia būnate namuose?..

Namuose nesidažau, vaikštau su akiniais, įlindusi į treningus. Esu normali moteriškė, man šitų fir, fir teatrų ir spektaklių nereikia. Namuose leidžiu sau būti tokiai, kokiai man nuoširdžiai norisi. Daug laiko dirbu, tad grįžusi noriu jaustis laiminga. Netikrumo užtenka darbe, todėl namie noriu būti tikra. Jei man prieš vyrą dar reikėtų vaidinti karalienę, meilužę, seksualią gundytoją ar dar bala žino ką, kai nuo nuovargio norisi tik į lovą, – eikit velniop. Gal aš tada būsiu viena.

Ar pati lesinate vištas, mėgstate pasikapstyti darže, sode?..

Čia labiau mano vyro sritis, nes jam patinka ūkininkauti. Aš ateinu tik viskuo pasigrožėti. Kartais nebent sumerkiu rankas į dirvą, kai pervargus jau labai reikia save įžeminti. Man patinka išeiti į savo kiemą, turėti savo vištų. Laikome jų keturiolika, yra gaidys ir dar penkios antys. Trys šunys, du iš jų priglaudinukai. Nuo mažens augau su naminiais gyvūnais. Atmintyje įstrigęs vaizdelis, kaip bučiuoju mūsų seną bedantį katiną vardu Pūkis. Beržuose turime iškėlę net 18 inkilų. Pavasarį, vasarą klausausi gamtos garsų – tai veikia kaip meditacija. 

Rūta Mikelkevičiūtė ir Rolandas Remeikis / Žurnalo „Žmonės“ archyvo nuotrauka
Rūta Mikelkevičiūtė ir Rolandas Remeikis / Žurnalo „Žmonės“ archyvo nuotrauka

Gyvenimo kaime jau nekeistumėte į didmiestį?

Nė už ką. Kitas galbūt sakytų: „Eik tu su savo vištomis ir kaimu“, o man čia rojus. Kad ir tas kaimas netoli nuo Vilniaus – iki darbo gal 8 minutės kelio. Užmiestyje gyvename gal jau dvidešimt metų ir nesiruošiu grįžti į miestą. Jei nebūtų mažylio, su vyru važiuotume dar toliau. Pabėgti iš miesto buvo vienas geriausių mūsų sprendimų! 

Viename interviu minėjote, kad svarbu skirti laiko sau, pasilepinti. Pavyksta? 

Man šventas reikalas yra sportas. Iki karantino treniruotes važiuodavau mažiausiai triskart per savaitę. Tai būna mano laikas. Kai trūksta jėgų, būnu labai nusikalusi, puikiai atgaivina masažas. Arba einu žiūrėti „Erkiulio Puaro“. Namuose vaikai net posakį tokį turi – mamytė eina į karantiną.

Kada keliatės rytais? Gal turite kokių moteriškų silpnybių?

Mano laikas yra ir rytas. Esu vyturys. Mano diena prasideda anksti – 5–6 valandą puodeliu espreso kavos be cukraus su šlakeliu pieno ir peržvelgiant naujausią informaciją. Kažkokių ypatingų moteriškų silpnybių kaip ir neturiu: nei rūbams, nei papuošalams. Galiu abejinga pro juos praeiti. 

Artėja šventės. Daugelis gerumu suserga tik prieš Kalėdas. Kaip manote, kodėl? 

Sunku pasakyti, nežinau. Pastebėjau, kad yra nemažai žmonių, kurie pradeda daryti gerus darbus (paremti sunkiai gyvenančias šeimas, globoti vaikus) tik tada, kai jiems patiems gyvenimas parodo špygą arba gerai spiria į užpakalį. O kai pasiseka iš duobės išlipti, kai kurie nusprendžia tokiu būdu atsidėkoti likimui padėdami kitiems. 

Man atrodo, kad gyvenime visada turi būti pusiausvyra – jei imi, gauni, turi ir duoti. Pritariu lektoriaus, mokytojo D.Trockio laimės formulei, kad iš tiesų laimingas jautiesi tik tada, kai padarai kažką gero visiškai svetimam žmogui. Be jokios naudos, be išskaičiavimo. Išties ateina toks geras jausmas. Net, juokiuosi, gali priklausomybė atsirasti, nes tu nori tą kaifą patirti dar ir dar. 

Naujausi straipsniai