Rūta Meilutytė: Užkariauti pasaulio – su šeimos užnugariu (papildyta rugpjūčio 19 d.)

Rūta Meilutytė su tėčiu Sauliumi Meilučiu / Motiejaus Šalkausko/ „Žmonės“ nuotr.
Rūta Meilutytė su tėčiu Sauliumi Meilučiu / Motiejaus Šalkausko/ „Žmonės“ nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
2012-08-19 15:10
AA

Po didžiojo savo gyvenimo įvykio vos peržengusi Londono olimpinio kaimelio ribą, plaukikė Rūta Meilutytė (15) puolė į glėbį tėčiui Sauliui Meilučiui (57), paskui, pabučiavusi vyriausią brolį Mindaugą (23), uždėjo jam žaidynių simbolika puoštas raudonas ausines: „Girdi?..“

Visą laiką nuo auksinio starto Rūtos šeima geografiškai buvo šalia – Londone ar Plimute, bet pasimatymams su kitų varžybų dar nebaigusia dukra ir seserimi teturėjo minutes, daugiausia – pusvalandį. O per tiek net dorai nepasikalbėsi...

Ilgesniems pokalbiams, pagaliau – susikaupusioms emocijoms išlieti bus laiko Lietuvoje, į kurią visa draugiška šeima susirenka šiomis dienomis. Čia, Kaune, jų parskrendančių laukia Rūtai turbūt artimiausias žmogus – močiutė Aldona, teisę studijuojantis dvidešimtmetis brolis Margiris, Sauliaus draugė Rasa. Bet malonumą tiesiog pabūti kartu Meilučiai gaus tik po priėmimų, pagerbimų, apdovanojimų. Tai – Londono olimpinės čempionės 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje gyvenimo dalis. Svarbi, bet – tikrai ne svarbiausia. Prieš vienuolika metų, vos ketverių, mamos netekusiai Rūtai šeima yra visų brangiausia. „Mes visada buvome artimi, nors ir teko gyventi skirtingose šalyse, – materialiniai nepritekliai tą lėmė, – sako ketverius metus Plimute įsikūręs Saulius Meilutis. – Bet ryšį išsaugojome, Rūta labai myli brolius, o šie – ją. Juk nuo mažens augino, rūpinosi.“ 

Saulius – emocionalus, gali kalbėti daug ir garsiai aiškintis, kone kumščiais mosuoti. Jo vaikai – ramūs, neskuba viešai rodyti jausmų, viską išgyvena viduje. „Kaip jų mama. Prisimenate Rūtos finalą? Ji išėjo ir, atrodo, nė vienas raumuo nevirptelėjo. Tiesiog susikaupė – nė žodžio nereikalingo neišpeši. O aš per tokį savo būdą malkų priskaldyčiau, prisinervinčiau. Mane vis nusodina, apramina draugė Rasa. Ji – nepaprastai išmintinga ir rami moteris. Kaip ir mano vaikai“, – pasakoja Plimute smegenų negalią po ligų, traumų, avarijų turinčių žmonių reabilitacijos centre dirbantis, kantriai pacientams sveikti ir neprarasti socialinių įgūdžių padedantis čempionės tėtis. Ir jam, ir iš pažiūros romiems vaikams šių dienų viešumo ir didžiulio susidomėjimo egzaminas tikrai sunkus. „Mes visi – paprasti, o čia tas antplūdis...“ – nutęsia Saulius. 

„Rūta tik pažiūros rami ir šalta. Išties ji labai jautri, šilta, mergaitiška. Kalbėjomės iškart po finalo. Sakė, einant į baseiną kojos linko, bet susitvarkė viduje viską taip, kad niekas nepamatė“, – pasakoja Mindaugas. Prie televizoriaus žiūrint į sesę kojos linko ir jam.  Dukters triumfą televizijos studijoje žiūrintis Saulius tuomet netramdė ašarų: „Pastebėjote, Rūta dairėsi į žiūrovų tribūnas? Akimis ieškojo močiutės. Galiausiai, kai ši nusileido žemiau, Rūta ją pamatė, švystelėjo gėlių puokštę. Turėjome gavę vieną bilietą į Rūtos finalą. Nesvarstydami atidavėme močiutei – juk ji atvyko specialiai į olimpiadą. Beje, nors jau 78-erių, labai sportiška, apie sportą žino viską iki smulkmenų, domėjosi tuo nuo jaunystės. Kartą, pamenu, taip užsižiūrėjome moterų rankinio varžybų, kur kaunietės kovėsi su vokietėmis dėl Europos taurės ir ją laimėjo, transliaciją, kad pamiršo virtuvėje puodą su virinamais skalbiniais. Tik dūmai parūko... Nors šiaip ji iki šiandien buityje labai organizuota, jokių netikėtumų jai nenutinka. Nebent – per sportą... Ji ir boksą, futbolą žiūri.“ 

Dažnai atrodo, jog kokia nors didelė pergalė pasiekiama, istorijai svarbus įvykis nutinka tik kitose šeimose. Sauliau, ar kada bandėte įsivaizduoti, kad loterijos bilietas iškris ir jums?

Čia – ne loterija, o dėsninga pasekmė. Močiutė (įpratau ir aš taip vadinti savo mamą) Kaune mus visada maitino sveikai, pasitarę su ja nusprendėme, jog tam, kad vaikai harmoningai vystytųsi, labiausiai padės plaukimas, tad leidome į baseiną visus, pradedant vyriausiuoju.  Kad Rūta gimusi sportui, supratome labai anksti. Tą lėmė genai, gamta. Kai jai buvo vienuolika, plaukimo treneris prašė: tik neatimkite jos iš baseino. Matėme visi, ką ji gali, kad yra tokia probivnaja. Tuo metu buvusi garsi krepšininkė Lina Dambrauskaitė rinko grupę.

Pažiūrėjusi sakė, jog tokių bendrųjų fizinių duomenų mergaitės iki tol nemačiusi. Krepšinio aikštėje Rūta buvo lyderė, tuoj pat pranoko bendraamžes, su jomis žaisti tapo neįdomu. Leisdavo paskui ją treniruotis su berniukais, kad turėtų lygiaverčių varžovų. Ji aikštelėje greitai ir mums su broliais įkrėsti pradėjo. Dar kurį laiką ėjo ir į baseiną, bet dar nebuvo pajutusi, kad jos stichija – ten. 

Svarbiausia, kad Rūta – labai geros ir šviesios širdies. Juk gyvenime didžiausius dalykus matome širdimi, ne akimis. Na, o patyrimo ir išminties įgis su metais.  

Krūviai dviejose sporto šakose pasirodė per dideli, liko tiktai krepšinis. Galiausiai su berniukais lakstydama po Šilainius susižeidė koją. Gydytojai sakė, kad geriausia reabilitacija būtų plaukimas. Nuvedžiau atgal į baseiną. Buvo 2007-ieji. Nuo tada vien išgirdus apie krepšinį ašaros riedėdavo kaip pupos: „Tik – baseinas.“ Atkalbinėjau, nes tikėjau, jog krepšinis gali būti Rūtos ateitis. Mačiau, kokia ji vikri, kibi, greita – tiesiog reaktyvi. Be to, turime krepšinio bazių, trenerių, tradicijas.  Kai galiausiai nusileidau dėl plaukimo, grįžusi į baseiną apkabino visus, ką sutiko, – valytojas, budėtojas: „Man leido!“ Krepšinio trenerė dar ilgai skambino močiutei, bet neprisiprašė...

Tarp brolių ir Rūtos – ne toks mažas skirtumas. Kaip jiems sekėsi sutarti? O jūs pats gal pagrandukę labiau lepinote?

Vienodai ėjau iš proto dėl visų savo vaikų, nė vieno neišskyriau. Aišku, šioks toks emocinis skirtumas yra. Paaugusio berniuko nepasisodinsi ant kelių, nepaglostysi galvos, neneši ant rankų vakare paguldyti. O mergaitės švelnesnės, nori prisiglausti. Dukrytė – saulės spindulėlis namuose. Tokia ji tebėra.  Kol gyveno Kaune, griebdavosi visko: pjūklo, šakės, grėblio. Broliai skaldo malkas – reikia kirvio ir jai. Duodavo, tik, aišku, močiutė labai prižiūrėdavo. Nori išsidrožti kokį pagaliuką – tik duokit peilį. Tuo pat metu Rūta buvo labai švelni, meniška, nesimokė piešti, bet jos piešiniai ir keramikos darbeliai – fantastiški. Yra nupiešusi šeimos narių portretų, juose – puikiai pagauta emocija. Manau, jos skoniui, lavinimuisi įtakos turėjo visa šeimos aplinka. Broliai, kurie švelniai globojo, visada skaitė tik geras rimtas knygas, klausėsi geros muzikos, ne kokių bumčikų. Labai savo vaikais didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad jiems padėjau tokiems tapti. Jie augo brandūs ne pagal metus. 

Rūtos Meilutytės broliai Mindaugas ir Margiris (dešinėje) / Luko Balandžio nuotr.

Pamenu, kai dar gyvenome Lietuvoje, vakarais ateidavau į kambarį, kuriame miegodavo Rūta su močiute, skaitydavau įvairių tautų pasakas. Jai labai patikdavo – vienos juokingos, kitos liūdnos. Paskui gal kokios dvylikos metų ji nuvažiavo į stovyklą su plaukikais. Treneris klausia: „Ką, vaikai, prieš miegą dar nuveikiame?“ O Rūta: „Gal galite pasekti pasaką?“ Visi vaikai: „Ha ha ha...“ Jiems buvo juokinga, kad tokio amžiaus dar norisi pasakų, teko improvizuotai kažkokią istoriją raityti.

Su kitu tiek pasiekusiu vaiku turbūt būtų sunku susikalbėti, o ji žvaigždžių liga neserga. Nepastebėjau, kad kaip nors iš aukšto žiūrėtų į kitus šeimos narius ar žmones apskritai. Visuomet vaikus mokėme: negalima vertinti kitų pagal amžių, lytį, socialinę padėtį, rasę, statusą. Dorumas, nuoširdumas, sąžiningumas – vieninteliai matai, pagal kuriuos turi priimti žmogų.

Mes tikrai puikiai visi bendravome visada, galbūt mano santykis su dukra truputį buvo pagedęs, kai 2010-aisiais tik išvežiau ją iš Lietuvos į Angliją. Suprantama, priešinosi. Juk netekti tėvynės, išvažiuoti nežinia kuriam laikui, nutraukti saitus su draugais, klase, išsiskirti su itin artima močiute bet kam būtų sunku. Dėl to tuo metu tėvas tikrai nebuvo jos teigiamas herojus.  

Ir kodėl nutarėte ją, nenorinčią palikti savo aplinkos, išsivežti?

Aš pats Anglijoje nuo 2008-ųjų. Kai išvažiavau, sūnūs jau buvo dideli, manęs jiems mažiau reikėjo, bet turėjau spręsti didįjį klausimą, kaip neprarasti ryšio su Rūta. Gal ši priežastis ir skamba egoistiškai, bet norėjau turėti kuo didesnę įtaką jos asmenybės brendimui, reikėjo suvaldyti tą hiperaktyvią mergaitę, padėti atsijoti draugus, ne visada gerą jų įtaką. Močiutė, nors ir kokia nuostabi, žavi, gera, negalėtų pakelti to krūvio, kokį dabar į Rūtą bloškia pasaulis. Tėvas su vyresnių brolių pagalba gali padėti viską atlaikyti, kad ji, kaip asmenybė, dabar nesugriūtų, augtų teisingai. 

Sūnums kažkada atrodė, jog nieko nesuprantu. Bet dabar, matau, jie vertina, gerbia mano nuomonę, nes žino, jog kalbu iš savo gyvenimo patirties, remiuosi įgyta išmintimi ir savo meile jiems. Jie supranta, jog galiu ir klysti, bet niekada vaikams nesakau netiesos. Sūnūs manimi tiki, o Rūtos dar toks amžius, kai tėvai, atrodo, nebūtinai viską žino apie gyvenimą (šypsosi).

Kaip sekėsi svetimame krašte įsikurti, kodėl rinkotės Plimutą?

Todėl, kad čia yra baseinas. Dar prieš išvažiuodamas internete paskaičiau apie klubą „Plymouth Leander“, galvojau, kad ir Rūta galėtų ten patekti. Tada prašiau Mindaugo: „Atvažiuok, padirbėkim, vienas nepajėgsiu įsikurti.“ Juk reikėjo iškart išsinuomoti butą, įrengti, pirkti baldus, sumokėti mokesčius. Jis atvažiavo ir padirbo pusantrų metų. Jei ne jo pagalba, nebūtume galėję įsikurti ir atsivežti Rūtos čia. Dar iki jai atvykstant nuėjau apžiūrėti mokyklos, baseino, susitariau su treneriu Jonu Ruddu, jog ją priims. Ir būstą išsirinkome patogioje vietoje, greta mokyklos ir baseino. Kai atvyko, jau pirmose varžybose ji, trylikametė, ėmė gerinti Lietuvos moterų plaukimo rekordus. 

Prie tų puikių jos rezultatų prisidėjo ir pirmas treneris, kuris padėjo pamatus. Ir dabartinis, kuris sukalė jos, kaip sportininkės, karkasą ir ant stogo pabaigtuvių vainiką užkėlė. Žinoma, ir charakteris, talentas, kuriam buvo leista išsiskleisti.

Ar ketinate kada nors grįžti į Lietuvą?

Žinoma. Gyvenau aštuonerius metus Amerikoje, turėjau galimybę atsivežti vaikus, bet nenorėjau. Sava kultūra, žmonės, gamta mums svarbiausi. Juk negali imti ir išrauti dalies savęs, su Lietuvą jaučiame didžiulį ryšį, jo neįmanoma numarinti. Ir Rūta nori į Kauną grįžti. Mums visiems ten geriausia. 

Rūtai už olimpinį auksą netrukus bus įteikta 400 tūkstančių litų premija. Tai kaip nors pakeis šeimos gyvenimą?

Mūsų šeimos biudžeto balansas dar labiau neigiamas tapo, kai Rūtos broliai pradėjo studijuoti universitetuose. Kai reikėjo, jie viską metė ir padėjo. Dabar paklausiau Rūtos: „Galės broliai toliau mokytis?“ Atsakė: „Žinoma.“ Tad tikrai daug kas pasikeis... O pati Rūta, tikiu, liks tokia pati – jokių pasikeitimų kol kas nepastebėjau. Šlovė, garbė, dėmesys ir pinigai jos asmenybės neturėtų deformuoti. 

Labai noriu rasti, nupirkti ir Rūtai padovanoti Bobo Marley plakatą su jo žodžiais: „Don’t gain the world and lose your soul, wisdom is better than silver or gold“ („Nesiek viso pasaulio, jei prarasi sielą, išmintis svarbesnė nei sidabras ar auksas“). Šiuo metu tai svarbiausia. 

Mindaugas Meilutis: Sesę norėjosi tik globoti

„Mūsų amžiaus skirtumas – aštuoneri metai. Per didelis, kad būtume kovoję, kad jai būtų reikėję ginti savo teises. Sesę norėjosi tik globoti. Ji labai jautri ir, kaip tokio rango sportininkė, plačiai matanti pasaulį, turinti estetinį jo suvokimą. Rūta gali įvertinti dailės, muzikos kūrinį. Jai nerūpi vien tik baseinas. Išvykusi į Angliją išmoko mandagiau, lanksčiau bendrauti, išlaikyti atstumą su kitais – gyvendama Lietuvoje buvo kiek chuliganiška. Tie pasikeitimai, manau, į sveikatą“, – apie seserį kalba kultūros istoriją ir antropologiją studijuojantis brolis Mindaugas.

Rūtos Meilutytės broliai Mindaugas ir Margiris (dešinėje) / Luko Balandžio nuotr.