Po Londono olimpinių žaidynių visa Lietuva įsiminė Rūtos Meilutytės vardą. Visada besišypsanti, mandagi, neišpuikusi ir savo pergalėmis plaukime šalį garsinanti lietuvė pelnė kiekvieno tautiečio simpatijas. Jungtinėje Karalystėje, Plimute, su tėvu Sauliumi Meilučiu gyvenanti Rūta šį antradienį, kovo 19 dieną, švenčia 16-ąjį gimtadienį. Kaune likusi močiutė Aldona Meilutienė (78) savo anūkę pasveikinti ketina šį antradienio vakarą, susisiekusi su ja internetu.
„Ruošiausi nuvažiuoti jų aplankyti, bet taip išėjo, kad nepavyko. Važiuosiu vėliau. Gal per Velykas, nes Rūtelė šventėms namo negrįš. Vakare įsijungsime kompiuterį, pasimatysime, pakalbėsime ir pasveikinsiu“, – portalui Žmonės.lt pasakojo ponia Aldona.
R.Meilutytės močiutė sakė, kad olimpinė čempionė kaip ir visi vaikai, laukia savo gimtadienio, tačiau kokių nors ypatingų šventės tradicijų neturi.
„Mūsų toks gyvenimas, kad tėvelių dažnai nebūdavo namie, todėl per gimtadienį būtinai turėdavo būti močiutės tortas ir kitų skanėstų. Paskui Rūtelė atšvęsdavo savo gimtadienį su draugais, bet visada pasibūdavo labai neilgai. Vasarą pas mus nuolat ateina jos draugai, visi susėda ant pievelės, patriukšmauja, padūksta, pažaidžia su kamuoliu. Juk jaunimas. Norisi jiems ir vieniems pabūti“, – Žmonės.lt pasakojo A.Meilutienė.
Ponia Aldona teigė, kad Rūtai dovanos nelabai rūpi, mat jai svarbiausia gimtadienį atšvęsti su šeima ir artimiausiais draugais, o materialūs dalykai jai niekada nedarė įspūdžio.
Anksčiau, kai dar Rūta gyveno Kaune, per gimtadienį ją dovanomis apipildavo tėtis, jis atsiųsdavo siuntinius su drabužiais, knygomis ir žaislais. „Labiausiai Rūtelei įsiminė princesės kostiumas, kurį ji gavo dar tada, kai lankė darželį. Tai buvo vyšninės spalvos pūsta suknelė, batukai ir karūna. Kaip jai patiko ta suknelė...“ – prisiminė ponia Aldona.
Olimpinės čempionės močiutė taip pat atskleidė, kad su anūke apie jos darbą ir pasiekimus daug nekalba, nes mergaitė paprasčiausiai nemėgsta apie tai kalbėti. Jos abi mieliau pokalbiams renkasi gyvenimiškas temas, o Rūta vis primena močiutei, kad ši save prižiūrėtų ir tausotų.
O užsiminus apie proanūkius ponia Aldona juokėsi: „Būtų labai miela jų sulaukti. Aš Rūtelei sakau, kad ne ji per vėlai gimė, o aš – per anksti. Bet labai norėčiau ant rankų palaikyti jos vaikučius...“ Tuo tarpu Rūta visada nuramina močiutę jai sakydama: „Laikysi, laikysi, močiute.“
