Rūta Lukoševičiūtė su vyru Mariumi minės 5-ąsias vestuvių metines: „Šis kelias nebuvo labai lengvas“

Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės šeima / Dainiaus Stankaus ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Birutė Šarakojytė
Publikuota: 2021-05-15 10:02
Kai prieš beveik penkerius metus žurnalistė, TV projektų vykdomoji prodiuserė Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė (45) po nė metus netrukusios draugystės ištekėjo už 15 metų jaunesnio mylimojo Mariaus Daudos, atsirado nemažai skeptikų, kurie šia meilės istorija netikėjo. Viskas per greitai, per didelis amžiaus skirtumas... Šiandien pora džiaugiasi darniais santykiais ir juodviejų vienerių metukų dukrele Sakmėja.

Kai 2016-ųjų rugsėjį Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė ištekėjo už savo mylimojo Mariaus Daudos, pora buvo pradraugavusi kiek daugiau negu pusmetį, o sužadėtiniais spėjo pabūti vos mėnesį. Santykiai rutuliojosi žaibiškai, todėl nenuostabu, kad atsirado skeptiškai vertinančių šią santuoką.

Džiugu, kad skeptikai klydo, nes Daudos jaučiasi laimingi ir džiaugiasi sukūrę gražią šeimą, kurioje – ne tik R.Lukoševičiūtės dukra iš ankstesnių ilgamečių santykių, bet ir bendra Mariaus ir Rūtos  atžala – dukrelė Sakmėja, kurios pora itin laukė.

Žmonės.lt Rūta atvirai papasakojo apie santuoką, amžiaus skirtumą ir baimę tuoktis, kurią išsklaidė sutiktas TAS žmogus.

Rūta Lukoševičiūtė su dukra ir Marius Dauda  / Dainiaus Stankaus nuotr.
Rūta Lukoševičiūtė su dukra ir Marius Dauda / Dainiaus Stankaus nuotr.

Iki vestuvių draugavote tik pusmetį – ar nebuvo abejonių, kad viskas vyksta tiesiog per greitai?

Draugavome pusmetį, bet pažįstami iš viso buvome virš metų. Galiu pasakyti, kad tą pirmąjį pusmetį, kol tiesiog kartas nuo karto pabendraudavome telefonu ir kartais netyčia prasilenkdavome namo kieme – taip nutiko, kad jis persikraustė gyventi į tą patį daugiabutį, kuriame gyvenau aš su dukra Lėja – taigi tą pirmąjį pusmetį jaučiau ilgesį. Tokį stiprų, kad iki šiol prisimenu. Man atrodė, kad nėra jokios tikimybės, kad būsime kartu.

Ir kaip dabar pamenu, kovo 8-ą dieną, grįždama namo, pamačiau jį. Net nepamenu, ar pasisveikinau. Gal linktelėjau galva ir tiek. Tą vakarą jis man parašė sveikinimą kovo 8-osios proga. Šiaip buvo nepaprastai kalbus: labai džiaugiausi, kad pasikalbėjome. Po to – vėl tyla. Nuoširdžiai supykau ir parašiau jam: jei neketini su manimi bendrauti, iš viso nerašyk niekada. Ir nuo to laiko pradėjome bendrauti.

Tas kitas pusmetis pralėkė tarsi viena diena, na, daugiausia, – dvi. Nė sykio nesuabejojau, kad kažkas vyksta ne taip, ar įvykiai klostosi per greitai. Abu norėjome būti kartu ir tą norą įteisinti. 

Rugsėjį minėsite penktąsias vestuvių metines – papasakokite plačiau, kaip praėjo šis, sakykime, pirmasis, santuokos etapas? 

Atrodo, kad šie metai prabėgo akimirksniu – lyg būtume susituokę praėjusią savaitę. Galvoju, jog toks įspūdis susidaro todėl, kad jausmai per tą laikotarpį nė kiek neatvėso. Žinoma, negaliu teigti, kad esame tarsi pirmojoje susižavėjimo stadijoje, nes vis tik praėjome išties ilgoką kelią, kad ir kaip šių dienų kontekste tai skambėtų keistai, nes kas gi tie penkeri metai viso gyvenimo akivaizdoje.

Mudu išties mylime vienas kitą, net būdami namuose sugebame pasiilgti.

Penkerių metų kelias nebuvo labai lengvas – patyrėme tiek visko, kad kitam, ko gero, tiek potyrių užtektų ir visam gyvenimui. Bet nuoširdžiai džiaugiuosi, kad esamuoju momentu esame tvirta šeima, o tos tvirtybės semiamės iš vienas kito.

Mudu išties mylime vienas kitą, net būdami namuose sugebame pasiilgti ir kiekvieną kartą vis randame kuo pasidžiaugti.

Per šį laikotarpį mudviejų santykiai pasikeitė į dar geresnę pusę, nes per tiek metų jau žinome, kaip antroji pusė elgsis vienoje ar kitoje situacijoje, kas jai patinka, o kas – nelabai, kas galėtų supykdyti, o kas – padovanoti dar vieną šypseną. Pripratome vienas prie kito, kai kur prisitaikėme, taip ir gyvename vienas kitą palaikydami. 

Marius – nepaprastai rūpestingas, išradingas, nebijantis jokios veiklos vyras. Aš – labai daug kur elgiuosi spontaniškai, nes labai dažnai elgiuosi taip, kaip sako širdis, o kol kas ji man nemeluoja (šypteli).

Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės šeima: dukros Lėja ir Sakmėja bei vyras Marius / Asmeninio albumo nuotr.
Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės šeima: dukros Lėja ir Sakmėja bei vyras Marius / Asmeninio albumo nuotr.

Dėl penkiolikos metų amžiaus skirtumo į jūsų santuoką buvo žvelgiančių skeptiškai – ką šiandien tokiems žmonėms pasakytumėte? Ar tas amžiaus skirtumas išties toks svarbus?

Amžiaus skirtumas tikrai nėra jaučiamas – tą galiu pasakyti ranką ant širdies pridėjusi. Be to, mano vyras – nepaprastai išmintingas ir subrendęs žmogus, tad kartais aš mūsų santykiuose jaučiuosi nebrendyla (šypteli).

Apskritai santykiuose svarbu ne amžius, o pats žmogus. Jei tau su juo gera, komfortiška, jei jautiesi mylimas ir pats myli, tuomet amžius – tik skaičiai, esantys pase.

Dėl skeptiško požiūrio į tokias santuokas galiu pasakyti tik viena: visais laikais buvo tokių santuokų ir dar tikrai bus, o skyrybos nutinka ir vienmečiams, – tai dar kartą įrodo, kad amžius nėra pagrindinis tobulos santuokos rodiklis. 

Prieš daugiau negu metus sulaukėte dukrelės – kaip ji pakeitė jūsų šeimą? Deja, poros dažnai skiriasi sulaukusios kūdikio, nes tiesiog neprisitaiko prie naujos realybės.

Man tai nebe pirmas vaikelis, tad nieko tokio nenutiko, ko nebūčiau tikėjusis. Šoko nebuvo, juolab, kad dukrytė – be galo laukta, o meilė jai tokia didelė, kad netelpa į jokius rėmus.

Vyras irgi buvo pasiruošęs, susikaupęs ir susikoncentravęs į svarbiausią mudviejų gyvenimo įvykį, tad tikrai nenutiko nieko tokio, kad reikėtų galvoti apie išsivaikščiojimą skirtingais keliais. O dabar, kai mažytė jau vaikšto, bendrauja, stebi aplinką, mus pačius, mokosi, kopijuoja mūsų įpročius, – nemoku apsakyti, koks tai jausmas! 

Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės dukra Sakmėja / Asmeninio albumo nuotr.
Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės dukra Sakmėja / Asmeninio albumo nuotr.
Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės vyras Marius Dauda ir dukra Sakmėja / Asmeninio albumo nuotr.
Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės vyras Marius Dauda ir dukra Sakmėja / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip ir minėjote, jūs jau turėjote dukrą ir iš ankstesnių santykių, tad šeimą kūrėte antrąkart. Ar tikėjotės antro šanso, nepraradote vilties sukurti darnią šeimą?

Mano atveju buvo kiek kitaip: tai aš abejojau, ar žmogus, esantis šalia, tikrai yra tas, su kuriuo norėčiau nugyventi visą likusį gyvenimą, todėl ir nebuvau už jo ištekėjusi. Man santuoka apskritai nebuvo labai trokštamas dalykas – niekaip nesupratau, kodėl kai kurios moterys žūtbūt nori ištekėti, todėl nuoširdžiai galiu pasakyti: išsiskyrimo laukiau. Laukiau to kaip giedriausios savo gyvenime dienos ir ji atėjo! Na, o po to atėjo ir meilė, nors jos visai neieškojau, netgi atvirkščiai – norėjosi tiesiog pasimėgauti, kad esu viena, gyvenu sau, skiriu laiko dukrytei bei darbams.

Gal todėl, kad nejaučiau įsipareigojimo prieš save, jog būtinai turiu turėti antrą pusę, ji ėmė ir atėjo, o kartu su ja – ir noras ištekėti! Jausmas nerealus – ačiū gyvenimui, padovanojusiam vyrą, kuris sugebėjo užgesinti santuokos baimę (šypteli).

Moterims, kurioms atrodo, kad gyvenime nėra jokios galimybės antram šansui, galiu drąsiai pasakyti – ji tikrai yra! Atsipalaiduokite, pasirūpinkite savimi, pasidžiaukite tuo, ką gyvenimas jums duoda ir nesisielokite dėl to, ką iš jūsų atėmė. Gal ši netektis ir bus didžiausia duotybė jums pačiai. Juolab, kai esi viena, atsiranda daugiau laiko, kurį galima kažkam išnaudoti, pavyzdžiui, veiklai, kurią ilgai atidėliojote. Tad, tik pirmyn! 

Ar manote, kad Marius yra tas žmogus, su kuriuo sulauksite senatvės? 

Mes abu to norime, o kaip Dievas suplanavęs – tik jis vienas ir težino. Bus kaip bus, o dabar esame patys laimingiausi, sukūrę gražią šeimą. 

Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė su vyru Mariumi ir dukra Lėja/ Gretos Skaraitiėnės nuotr.
Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė su vyru Mariumi ir dukra Lėja/ Gretos Skaraitiėnės nuotr.

Už ką Jūs mylite savo vyrą ir kaip manote, už ką jis myli jus? Gal turite savo santykiuose taisyklių, kurios padeda išlaikyti juos darniais?

Nežinau, kaip kitose šeimose, bet mes neturime tokio posakio „už ką myli.“ Myli, nes myli. Be jokio išskaičiavimo.

Darnių santykių taisyklė pas mus yra viena – kalbėtis. Blogai jautiesi, kažkas nepatiko – sakyk iš karto, nelaikyk savyje. Viskas. 

Kaip manote, kodėl vyksta tiek daug skyrybų? Kodėl žmonės nebemoka puoselėti ilgalaikių santykių?

Gal nori dar kartą pajusti, ką reiškia meilės skrydis, kai esi aklai įsimylėjęs? O gal galvoja, kad jau nieko negalima santykiuose pakeisti? O gal yra rimtesnių bėdų, tokių, kaip smurtas šeimoje, – atvejų yra visokių, kiekvienam savas gyvenimo kelias ir tikrai nei vienas žmogus čia negali būti tobulu patarėju ar teisėju.

Ką užaugusioms patartumėte savo dukroms, kai jos jau irgi pradės kurti savo gyvenimą su savo žmogumi?

Jokios auksinės taisyklės nėra. Ko gero, svarbiausia kalbėtis, ieškoti kompromisų, nešvaistyti laiko pykčiams – geriau tą energiją skirti bendrų siekių ir svajonių įgyvendinimui. Ir, žinoma, nepamiršti savęs. Santuoka nėra vieno kurio nors žmogaus auka kitam: ji turi būti gražia partneryste, paremta pasitikėjimu, meile ir darbais šeimos labui. 

Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės dukros Lėja ir Sakmėja / Asmeninio albumo nuotr.
Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės dukros Lėja ir Sakmėja / Asmeninio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai