Rytinį bėgimą seniai pamėgusi žinoma televizijos žurnalistė, sužibėjusi ir šokių projekte, gali pasakyti, kad judėjimas jai teikia daug energijos ir netgi laimės pojūtį.
- Sportuojantys žmonės judina kūną jau nuo ankstyvos vaikystės.
- Tada su sportu tikrai nedraugavau. Gal tik būdama 16–17 metų pamėgau modernų išraiškos šokį.
- Paskutiniame savo pasirodyme projekte „Šok su manimi“ komisiją sužavėjote artistiškumu. Šokio idėja – iš anų, mokyklos, laikų?
- Iš dalies. Muziką pirmą kartą išgirdau tada, bet čia tas atvejis, kai suprasti charakterį jau reikia gyvenimo patirties. Taigi šįkart mano 46 metai buvo pliusas, o ne minusas.
- Bet juk vėliau nei šokote, nei labai sportavote?
- Labai gerai atsimenu, kada pradėjau sportuoti – man jau buvo 29-eri. Staiga sugalvojau – bėgiosiu! Ir kai pradėjau, nesustoju iki šiol. Net gėda pasakyti, kiek metų taip lakstau. Esu vieversėlis, man nesunku anksti atsikelti, galiu išbėgti į mišką nors ir 6 valandą ryto. Tai dažnai darydavau vienu periodu, kurį pavadinčiau kvanktelėjusiu: bėgiodavau tamsoje, žiemą, nors ir spaudžiant 20 °C šalčiui. Dabar to nebedarau, lukteliu, kol šiek tiek praauš.
- Ir taip kas rytą?
- Kas antrą dieną. Nesu profesionali sportininkė, neryju šaukštais specialių papildų, neskaičiuoju, ko ir kiek suvalgau, tad kitą dieną po didelio krūvio leidžiu sau pailsėti – juk esu normalus žmogus. Bėgu mažiausiai pusvalandį, paskui dar mankštinuosi. Intensyviai suku ratus Sapieginėje: į kalną, nuo kalno ir t. t. Tokia treniruotė tikrai nualina ir suėda nemažai laiko.
- Kada tai tapo įpročiu?
- Na, pirmieji penkeri metai nebuvo lengvi. Tiesiog didelis vargas! Tol, kol įpratau.
- Nebandėte bėgioti su drauge?
- Laksčiau su drauge vilkšune Džiuga, kol buvo gyva. Aš bėgu tiesiai, o ji dar ir aplink mane didžiausiais ratais mišku kaip kokia maniakė. Nors pagal dokumentus Džiuga buvo kilminga dama, tiesiog grafaitė. Dabar lygiai taip pat bėgioju su kitu savo šunimi Roleksu. Geras kompanionas, veislė – Žemaitijos kiemšikis.
- Ignoruojate sporto klubus? Įnagiai ir įrankiai netraukia?
- Retai užsuku. Nes kai ten įeini ir įkvepi to oro – šimto penkiolikos žmonių prakaito mišinio – kažkaip savaime nuslopsta entuziazmas sportuoti. Galiu ištempti ne ilgiau kaip mėnesį, ankstyvą pavasarį, kai miško takeliai būna aplediję. O paskui – vėl į mišką!
- Bėgimas pagražina figūrą?
- Tavo figūra yra santykis to, ką suvalgei ir ką išjudėjai. Kai daugiau judi, daugiau gali ir užkirsti. Štai kodėl man patinka šokiai! Kuo daugiau šoku, tuo daugiau valgau ir tuo greičiau kinta kūnas.
- Pavasarį sportavote lenvgaatletės Vlados Musvydaitės grupėje ir džiaugėtės, kad kūno apimtys per trumpą laiką sumažėjo dviem dydžiais. Stebuklai?
- Pabandykite sportuoti su Vlada – užkankins negyvai. Ji žino, kaip. Patikėkit... Pusvalandį bėgi, paskui per barjerus šokinėji, po to dar speciali mankšta... Dar ir dar... Ir tai nesibaigia!.. Kai vos begaudai kvapą, Vlada išpučia akis ir ima raginti: „Dar, dar pasijudink!“
- Yra tokia žiauri marokiečių patarlė „Sena katė neišmoks šokti“. Pirmiausia ją taikau sau ir visiems kitiems, kuriems ne dvidešimt...
- Tie marokiečiai visiškai teisūs. Tačiau smagu, kad nors šiek tiek pramoksti. Be to, sulaukus tam tikro amžiaus, labai pravartu imti mokytis ko nors naujo. Na, pavyzdžiui, kinų kalbos – ir proto mankšta, ir Alcheimerio prevencija. Man sportiniai šokiai yra kaip tik tokia smegenų treniruotė. Tikrai nesiekiu geriausios šokėjos laurų. Kalbant apie judėjimą apskritai, mano darbui reikia nuolatinės smegenų kovinės parengties, o judėjimas tonizuoja, gerina nuotaiką, sukuria netgi euforijos būseną. Be to, sulaukus 40-ies, lėtėja medžiagų apykaita. Tad jeigu staiga nenori tapti teta plačia gėlėta suknia, reikia krutėti. Ir ne truputį, o smarkiai!
- Ar vyras palaiko tą krutėjimą?
- Na, jis man, išbėgančiai į mišką, džiugiai pamojuoja per balkoną ir tyliai sau mano, kad lakstymas – visiška nesąmonė. Tačiau aš jo sarkazmą suvirškinu ir toliau bėgioju!
Tekstas Dovilės Štuikienės