Rusų dailininkas, neatitikęs sovietinių idealų

Kuzma Petrovas-Vodkinas, autoportretas, 1918 m. / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-09-16 17:21
XX a. pradžios rusų dailininkai nenusileido Europos modernistams. Tačiau tai nebuvo ilgalaikės varžybos. Revoliucija ne tik paskatino avangardinį meną, bet ir mikliai jį užgniaužė: vieni gabūs menininkai emigravo, kiti dingo, treti prisitaikė prie sistemos.

Kuzmai Petrovui-Vodkinui (1878–1939) pasisekė. Jis spėjo pagyventi prie caro, ne itin skausmingai sutiko revoliucines permainas, mirė savo mirtimi. O tai buvo keista, nes dailininkas toli gražu neatitiko sovietinių idealų. Jis buvo religingas vyrukas, vedė prancūzę, savo namuose rengdavo kultūrinius vakarus, visiems porindavo apie tai, kad yra pranašas ir pan. Jau nekalbant apie jo tapybą – ikonų meno ir prancūzų simbolizmo sintezę.

Padrąsinęs savo tirtančias moteris: „Jei mirsime, tai mirsime drauge“, ėmė tapyti paveikslą „Žemės drebėjimas Kryme“.

Šiandien aukcionuose aršiai kovojama dėl jo natiurmortų, tarsi tik jie būtų neutralūs, anapus sovietinės sistemos. Tačiau kad ir ką būtų tapęs, Petrovas-Vodkinas negalėjo pabėgti nuo savęs – tikro dailininko. Tarkim, 1934 m. nutapė Leniną (šis jau buvo miręs) – kažkodėl panašų į Čingischaną ir skaitantį ne marksizmo tezes, o Aleksandro Puškino veikalą. Sovietinė Kultūros ministerija taip išsigando šio darbo, kad skubiai „ištrėmė“ jį į provinciją – dovanojo armėnams. Arba kitas atvejis. Kai dailininkui gimė ilgai laukta dukra, jis sau pažadėjo: prisitaikys, užmegs „romaną su valdžia“, kad tik mergaitė gyventų gerai. Bet kai 1927 m. vyras su šeima ilsėjosi Kryme ir ten įvyko stiprus žemės drebėjimas, kai visi krovėsi lagaminus ir bėgo, Petrovas-Vodkinas kažkodėl negelbėjo žmonos ir vaiko – jam rūpėjo ekstremali situacija. Tad, padrąsinęs savo tirtančias moteris: „Jei mirsime, tai mirsime drauge“, ėmė tapyti paveikslą „Žemės drebėjimas Kryme“. Liūdniausia, kad tokia drobė galėjo būti sukurta bet kur ir bet kada: jokių realių detalių joje nėra, tik – mitas…

Tie, kurie studijavo dailės istoriją, turbūt pamena, kaip atkusdavo auditorija, išgirdusi, kad Petrovas-Vodkinas sukūrė natiurmortą su silke. Pasirodo, dviguba pavardė buvo ne iš piršto laužta. Chvalynske prie Volgos visi pažinojo dailininko senelį – didžiausią miestelio girtuoklį. Mūsų Kuzmos tėtušis, batsiuvys, jau vengė degtinės, o garsėjo savo čebatais: jie siaubingai girgždėjo, tad buvo laikomi itin prašmatniais. Tačiau ne auksarankis tėvas, o senelis taip įsiminė čiabuviams, kad pavardė Petrovas neišvengė patikslinimo – Vodkinas.

Kuzma išmoko batsiuvio amato, tačiau kiti dalykai jį traukė labiau. Kiek paaugęs, jis prisigretino prie ikonų meistro ir mėgino su juo tapyti. Pastarasis šiurpo nuo jaunikaičio meno: „Tavo Dievo Motina taip šaudo akimis, lyg ieškotų vyriškio!“, o ir pats Kuzma nemanė būti dailininkas. Jis ruošėsi stoti į Samaros geležinkelininkų mokyklą. Bet kai neišlaikė egzaminų ir liūdnas pėdino namo, pamatė iškabą „Burovo tapybos ir piešimo klasės“. Baigė jas, vėliau studijavo Sankt Peterburge, Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. Už mokslus mokėjo jo gerbėja iš Chvalynsko – pirklienė Julija Kazarina; ji kas mėnesį skirdavo ir dosnią pašalpą. Pats Petrovas-Vodkinas irgi nesnaudė, rasdavo būdų prasisukti, kad patirtų minimalių nuostolių. Tai, sužinojęs, kad kažkokia kompanija apmoka kelionę po Europą tiems, kas dviračiu nuvažiuos iš Maskvos į Paryžių, puldavo minti pedalų, tai sugalvodavo dar ką nors.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Jis pamatė Europą, pasimokė Miunchene ir Paryžiuje. Paskui patraukė į Afriką. Kokios buvo tos kelionės, sunku spręsti, nes iš dailininko pasakojimų jos atrodė kaip barono Miunhauzeno nuotykiai. „Sacharoje mane užpuolė beduinai. Šaudžiau, kol baigėsi šoviniai. O tada, sukišęs du pirštus, ėmiau švilpti, kaip tai darydavome prie Volgos. Ir jie paliko mane ramybėje…“, „Nuo pelenų dusau, kojos degė. Buvau apimtas ekstazės. Kosmosas suko mane savo neįtikėtinu ritmu“, – tai apie Vezuvijų, kuris, savaime suprantama, išsiveržė kaip tik tada, kai ten nukako Petrovas-Vodkinas. „Italijoje buvau pagrobtas banditų, jie laikė mane kažkur po žeme ir grasindami mirtimi vertė padirbinėti Leonardo da Vinci „Ledą“, kad ją parduotų.“

Beje, į didžiąsias keliones jis išvyko iškart po savo vestuvių 1906 m.: vienas, iš žmonos atėmęs medaus mėnesį. Jaunoji Maria (visų vadinta Mara) buvo pensiono, kuriame Petrovas-Vodkinas gyveno Paryžiuje, savininkų dukra. Ji nieko neįtarė apie ruso jausmus, kol šis nepareiškė: „Madmuazele, jau penkis mėnesius jus myliu, būkite mano žmona.“ O kad priblokšta mergina ilgai negalvotų, dar papasakojo jai vieną iš savo pranašiškų vizijų – neva jis aiškiai pamatė save, Marą ir jų dukrą Leną prie Isakijaus soboro Sankt Peterburge.

Jis sunkiai bendravo su žmonėmis, tarsi drovėdamasis prastos kilmės kalbėdavo manieringai, iš musės darydavo dramblį ir tai visus erzino.

1909 m. Rusijoje įvyko pirmoji personalinė dailininko paroda, imta spausdinti jo literatūrinius kūrinius, jo pjeses statė teatrai. Bet Petrovas-Vodkinas sunkiai bendravo su žmonėmis, tarsi drovėdamasis prastos kilmės kalbėdavo manieringai, iš musės darydavo dramblį ir tai visus erzino. Gal dėl to tas žmogus, turėjęs daugybę talentų, studijavęs ne tik dailę, bet ir filosofiją, geofiziką, kosmogoniją, buvo ignoruojamas kolegų. Tik 1912 m., kai jis parodė paveikslą „Raudonojo arklio maudynė“, skeptikai iškėlė rankas: „Talentas! Koks talentas!“ Visus ypač sukrėtė sferinė perspektyva – vaizdas, leidžiantis pajusti, kad Žemė – apvali planeta. Tačiau jo darbų niekas nepirko, Marai teko siūti skrybėlaites, nors Sankt Peterburge buvo ir geresnių modisčių.

Tapytojo kilmė labai pravertė, kai įvyko revoliucinis perversmas. Kaip ir tai, kad „Raudonojo arklio maudynė“ buvo laikoma „proletariato diktatūros pranaše“; kadangi paveikslas, vežtas į parodą Vokietijoje, ten dingo, sovietai net paskelbė piniginę premiją tam, kas jį ras. Dabar Petrovas-Vodkinas buvo garbinamas. Jis tapo Meno reikalų tarybos nariu ir profesoriumi, dėstė keliuose institutuose. Spauda liaupsino „menininką iš liaudies“, o šis porino savo auklėtiniams, kad rusai turi apsiriboti trimis spalvomis: raudona, geltona, mėlyna. Studentai nuožmiai nekentė jo sistemos, o jai nepritariantys kolegos buvo tiesiog atleidžiami iš pareigų. Vienas iš neatleistų, Konstantinas Somovas, dailininką vadino „buku, pretenzingu kvailiu“. Žinoma – ne į akis: Petrovas-Vodkinas tapo diktatoriumi, jo buvo prisibijoma.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Kai Petrograde pasidarė sunku gyventi, Petrovai-Vodkinai porai metų išvažiavo į Paryžių. Ten dailininkas ne tik kūrė, bet ir skaitė paskaitas apie kosmosą ar kažką panašų, nes buvo priimtas į Prancūzijos astronomų draugiją. Grįžęs į sovietinę Rusiją, 1930 m. jis gavo RSFSR nusipelniusio meno veikėjo vardą, po poros metų tapo Dailininkų sąjungos Leningrado skyriaus pirmininku. Petrovai-Vodkinai, kaip ir daug elitinių menininkų, apsigyveno Carskoje Selo (dab. Puškinas), kur carienei Jekaterinai buvo pastatyti rūmai ir priveista parkų. Vakarais Mara kepdavo pyragus, susirinkdavo kaimynai: vieni grodavo naujus savo kūrinius, kiti deklamuodavo naujas eiles, treti diskutuodavo gurkšnodami degtinę. Gyveno taip, tarsi už lango būtų buvę Čechovo – ne Stalino – laikai.

Šiaip jau Petrovas-Vodkinas nebuvo labai laimingas. Vizija apie Isakijaus soborą ilgai nesipildė ir dailininkas tapė madonas su kūdikiais, bijodamas, kad savo vaiko gali nesulaukti. O kai trisdešimt septynerių Mara (jau nutukusi, su juodais ūsiukais virš lūpų) vargais negalais pagimdė dukrą, visi rūpesčiai teko jam, nes žmona nesikėlė iš patalo. Vėliau Mara atsigavo, bet tada pradėjo sirgti pats menininkas, jam buvo diagnozuota džiova. Kartais ji paūmėdavo, temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių, kartais aprimdavo, bet jau 1928 m. dailininkas rašė, kad yra beveik invalidas. Atitinkamai ir atrodė: išdžiūvo, sunkiai vaikščiojo, duso, kosėjo. Negana to, gydytojai uždraudė artintis prie molberto. Aišku, jis dirbo – kūrė scenografiją, iliustravo knygas. Kai iš Amerikos atėjo užsakymas nutapyti garsiausių rusų rašytojų portretus, Petrovas-Vodkinas, nepaisydamas gydytojų rūstybės, jų ėmėsi pats. Nežinia, kam šovė į galvą jį, leisgyvį, išrinkti Dailininkų sąjungos pirmininku, o paskui dar užkrauti garbingas pareigas miesto Taryboje, bet dailininkas kažką veikė ir ten. Sunkiai sirgdamas jis parašė ir du autobiografinius romanus.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Dailininkui mirus, Mara užsakė jo pomirtinę kaukę. Ji, kūno spalvos, gulėjo stiklinėje dėžėje ir atrodė kaip gyva. Duktė ją glostydavo, našlė tiesiog sėdėdavo greta. Jos turbūt vienintelės nuoširdžiai gedėjo Petrovo-Vodkino. Net jo menas tapo nereikalingas. Valdžia staiga atsikvošėjo: o ką jis gero padarė? Juk negali sovietai džiaugtis ikonomis ir prancūzų mokykla. Nežinia, kur dabar būtų buvęs dailininko paveldas, jei ne Mara. Dalį vyro darbų ir archyvus ji išsiuntė į Chvalynską (kur buvo atidarytas jo vardu pavadintas muziejus), surinko viską į vieną vietą. Ir net „Raudonojo arklio maudynę“ rado kažkur Švedijoje. Tik Mara nebesulaukė, kada tas paveikslas atsidurs Tretjakovo galerijoje.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai