Garsusis baritonas Dmitrijus Chvorostovskis: „Artistas scenoje privalo skristi“

Dmitrijus Chvorostovskis / Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-08-18 13:02
Jo karjerą įtakingiausi pasaulio leidiniai vadina pačia įspūdingiausia per pastaruosius dešimtmečius. Aksominis balsas, charizma, romantiška, aistringa natūra ir įspūdinga išvaizda pavertė Londone gyvenantį rusų baritoną Dmitrijų Chvorostovskį (50) tikru šiuolaikinės pasaulio operos sekso simboliu.

Vartydamas žurnalą „Žmonės“, dainininkas staiga prisimena: „Karališkojoje puotoje Londone šokau su šviesaus atminimo princese Diana. Nuostabi moteris! Puotai dar nepasibaigus, išbėgau į draugo gimtadienį. Koks idiotas!“ Tokių istorijų Dimitrijus galėtų papasakoti ne vieną. Pasaulinės garsenybės šalia jo seniai nebestebina. Savo sugebėjimus, talentą jis įrodė beveik prieš dvidešimt metų, kai dar visai kuklus, caraitį Ivaną iš pasakų primenantis rusų dainininkas atvyko užkariauti Londono.

Karališkojoje puotoje Londone šokau su šviesaus atminimo princese Diana. Nuostabi moteris! Puotai dar nepasibaigus, išbėgau į draugo gimtadienį. Koks idiotas!

Šiandien jo balsas skamba garsiausiose pasaulio scenose – Londono Karališkojoje operoje, Bavarijos, Miuncheno, Berlyno nacionalinėse operose, Milano „La Scaloje“, Paryžiaus „Opera Bastille“, Buenos Airių Kolono teatre, Niujorko „Metropolitan“ operoje, Sankt Peterburgo Marijinskio teatre, Maskvos teatre „Naujoji opera“, jo pasirodymų laukia garsiausi pasaulio muzikos festivaliai ir prabangiausios kamerinės salės.

Jūsų repertuaras ir kelionių maršrutai sudaryti trejiems metams į priekį. Ką gi veikiate čia, Kaune?

Įrašome Giuseppe Verdi operą „Simonas Bokanegra“. Su puikiu Kauno miesto simfoniniu orkestru, kuriam vadovauja Constantine’as Orbelianas, ir Niujorko „Metropolitan“ žvaigždėmis – Barbara Frittoli, Stefano Secco, Marco Caria. Įspūdžiai – patys geriausi. Kauno orkestras – itin profesionalus, turi stiprų, vakarietišką pučiamųjų skyrių. Rusų orkestrams šito labai trūksta...

Gyvenate ir dirbate didžiuosiuose pasaulio miestuose. Kaunas – toks mažytis, tikra provincija...

Tačiau tai – nuostabu! Įrašai – atsakingas, begalinio susikaupimo reikalaujantis darbas. Būtina, kad niekas netrukdytų, kad turėtum galimybę pailsėti. Jokia paslaptis, finansai – irgi svarbu. Tokių projektų savikaina – milžiniška, o apie pajamas net kalbėti neverta. Klasikinių operų dabar išvis niekas nebeįrašo, na, nebent tokie kvailiai, kaip aš.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

O kam toji opera jums?

Simonas Bokanegra – geriausias mano vaidmuo! Baigę įrašus, šią savaitę Pažaislio vienuolyne surengsime didžiulį gala koncertą. Sunku net įsivaizduoti, kokia dovana Kaunui ir Lietuvai yra visi šie garsūs vardai! Ir, žinote, man labai patinka šitas darbas! Dariau jį ir darysiu tol, kol scena mane domins.

O kada noras būti scenoje dingsta?

Kaip ir daugelis rusų, esu pesimistas. Mes sakome: žmogus planuoja, Dievas juokiasi... Tikrai ne viskas nuo mūsų priklauso.

Amžius baritonui – ne kliūtis. Kuo artistas vyresnis, tuo jo balsas tampa įdomesnis, įgauna naujų spalvų. Buvo daug vaidmenų, apie kuriuos prieš trisdešimt, dvidešimt, dešimt metų nedrįsau svajoti, dabar jie – mano.

Prieš dvidešimt metų persikėlėte gyventi į Londoną. Ar šis miestas jus labai pakeitė?

Londone – mano namas, ten gyvena mano žmona ir vaikai, bet ar aš ten gyvenu? Greičiau – lėktuvuose, automobiliuose, viešbučiuose ir koncertų salėse... Su manimi visada – koncertų kostiumai ir partitūros.

Turite asmeninį siuvėją?

Drabužius koncertams man siuva draugų įmonė Maskvoje.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Jūsų žmona Florans dažnai lydi į koncertus. Ar šį kartą ji – kartu?

Šį kartą ji pasirinko geresnę vietą – išskrido į Floridą. Mes ten dažnai atostogaujame, mūsų draugai ten gyvena. Kartais netgi man pavyksta ištrūkti...  

Florans – jūsų antroji žmona. Ji – italė?

Florans gimė Ženevoje, jos mama italė, o tėtis – prancūzas. Mudu susipažinome Ženevos operoje. Ten aš vaidinau Don Žuaną.

Regis, bučinys jums patiko?  

Tuo metu buvau vedęs ir turėjau du vaikus! O ji man sako: „Na, ir kas!“

Vadinasi, jei moteris nori...

Kurį laiką tam priešinausi, mėginau išsaugoti šeimą. Tačiau meilė pasirodė stipresnė...

O kada susituokėte pirmą kartą?

Gal dvidešimt šešerių... Jau buvau atsistojęs ant kojų: klausomas, laimėjęs keletą svarbių konkursų ir nusipirkęs butą. Tačiau, pasirodė, vedžiau be reikalo...

Pirmoji jūsų žmona buvo balerina. Toli neieškojote?

Su Svetlana radome vienas kitą teatre, paskui ji teatrą paliko, gimė dvyniai Danila ir Aleksandras, žmona pradėjo važinėti kartu su manimi...

Aš anksti pražilau, matyt, genai. Dabar žili plaukai – mano vizitinė kortelė.

Ir jūs už tai brangiai sumokėjote? Per skyrybas jūsų žmonos advokatas pareikalavo kompensacijos už neįvykusią jos karjerą...

Už kokią karjerą? Juk ji šoko kordebalete! Tačiau Anglijos įstatymai palaiko motinas ir vaikus, – o aš nusprendžiau skirtis Anglijoje. Štai toks kvailys buvau, nes norėjau likti doras, orus ir garbingas. Mano vaikų motina pagal Rusijoje galiojančius įstatymus būtų pasiųsta toli toli...  

O pagal Anglijos įstatymus jums tai kainuoja 150 tūkstančių svarų per metus?

Gerokai daugiau, gerokai... (po apeliacijos, kurią Anglijos teismui pateikė pirmosios Dmitrijaus Chvorostovskio žmonos advokatas, jei dainininko pajamos per metus ir toliau sieks 1,86 milijono svarų sterlingų, arba pusaštunto milijono litų, savo žmonai kiekvienais metais jis turi sumokėti 195 tūkstančius svarų sterlingų, arba beveik 790 tūkstančių litų – red. past.). Tiesą sakant, pykčio nelaikau. Viskas yra, kaip yra. Kartais pagalvoju, jei ne tos skyrybos, gal aš niekuomet nebūčiau atkreipęs dėmesio į komercinius projektus ir nebūčiau ėmęsis populiariosios muzikos. Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera...

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Tikriausiai ir pas jus sakoma: vienam talentą davė Dievas, kitam – velnias. Pamenu, kai klausiausi koncerto Kaune, neapleido mintis, jog būtent šis prie jūsiškio bus prikišęs nagus...  

Na, mano repertuaras pastaruoju metu toks, kad tikrai galima pamanyti, jog esu velnio pasiuntinys (juokiasi). O štai kai pradėjau dainuoti, mano gebėjimai buvo tikrai iš Dievo. Didi rusų dainininkė Irina Archipova, pamenu, po vieno mano koncerto atėjo ir pasakė: „Gerai, Dima, aš žinau, kaip tai daroma, bet iš kur tu žinai?“ Tada man buvo gal dvidešimt metų. Beje, būtent šiai dainininkei reikia dėkoti, kad 1989-aisiais išvykau į konkursą „Pasaulio dainininkas“. Konkursą laimėjau, jį filmavo BBC televizija, taigi, galima sakyti, čia prasidėjo mano karjera.

Ir tuomet jūs dar nebuvote žilas?

Dar ne visai... Na, toks – druska ir pipirai. Aš anksti pražilau, matyt, genai. Dabar žili plaukai – mano vizitinė kortelė.

Ir jums niekuomet nešovė į galvą jų dažyti?

Buvo mėginimų, per filmavimą. Vienu metu teko vaidinti ir Don Žuaną, ir jo tarną Leporelą. Don Žuanas turėjo būti žilas, o Leporelas – juodaplaukis. Po dažymo mano plaukai tapo melsvai violetiniai. Atrodžiau kaip Kisa Vorobjaninovas iš „Dvylikos kėdžių“. Negana to, tą pačią dieną išsisukau koją. Ar galite įsivaizduoti gydytojų akis, kai priimamajame jie mane pamatė su šarvais, kardu, violetine galva ir priklijuotais ūsais?!

Žurnalas „People“ jūsų pavardę buvo įrašęs į gražiausių žmonių penkiasdešimtuką?

Tai buvo seniai (juokiasi).

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Ar norėtumėte atsidurti šio žurnalo turtingiausių žmonių penkiasdešimtuke?

Ar aš norėčiau? Labai! O jūs?! Žinau, kad pinigai neatneša laimės, vis dėlto kai jų yra, geriau, nei kai nėra.

Jūsų karjera prasidėjo Krasnojarske. Kiek metų jums buvo, kai palikote tėvų namus?

Tėvai gyveno labai vargingai, jie net man neturėjo vietos, taigi gyvenau pas močiutę. Man suėjo dešimt, kai tėvai gavo butą. Tuomet savaitgaliais jie užrakindavo namuose, liepdavo mokytis ir groti pianinu. Koks siaubas! Tai buvo juodžiausios dienos! Vos tik ūgtelėjau ir atsirado pirmosios mergaitės, pradėjau išvis namo nebepareiti. O telefonų tada nebuvo. Vargšė mama...

Netrukus ir pats tokį jausmą galėsite patirti, jūsų dvyniams – jau septyniolika...

Jie mokosi koledže, tikiuosi, pradės studijuoti universitete, mama jais puikiai rūpinasi. Mūsų su Florans vyresnėlis Maksimas – tiksliukas, sako, nori būti mokslininku. Tačiau jis puikiai groja pianinu Rachmaninovą ir Chopiną, be to, su draugais įkūrė roko grupę. Matematikos aš jo neišmokysiu, bet dainuoti – jei tik panorės. Mūsų dukrelei Ninočkai – šešeri. Ji mėgsta puoštis ir šokti (šypsosi).

Kokia kalba bendraujate su jaunesniaisiais savo vaikais?

Rusų. Florans su jais kalbasi prancūziškai. Mes abu stengiamės nepasiduoti, kai jie pradeda angliškai, tačiau dažnai tą kovą pralaimime...

O kokia kalba savo žmonai tariate meilės žodžius?

Dvejus metus tai dariau itališkai (juokiasi), nes ji nemokėjo angliškai, o aš nekalbėjau prancūziškai. Dabar ji puikiausiai išmoko rusiškai.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Tai kokia kalba tada Florans pakvietėte į pirmąjį pasimatymą?

Tai ji mane pakvietė, ne aš ją! Iš namų pabėgau per pirmosios žmonos gimimo dieną – stengiausi jai įtikti, o ji vis tiek buvo nepatenkinta. Pasiunčiau ir išėjau...

Bet juk taip paprastai užtrenkti durų neišeina?

Neišeina... Yra daugybė pareigų ir vaikai, dėl kurių galiu eiti į pasaulio kraštą.

Savo vaikams davėte rusiškus vardus?

Nina, Maksimas... Na, jie skamba ne visai rusiškai. Be to, yra trumpi ir tinka prie baisios mano pavardės. Žinote, kaip mane vadina užsienyje? Misteriu Kaip Ištarti Jūsų Pavardę?

Neseniai per koncertą Krasnodare į sceną ėmė plūsti srautas žmonių. Visi jie nešė dovanas, prašė, kad su jais nusifotografuočiau ir pasirašyčiau. Tai kada dainuoti?

Tai, kad esate vedęs, gerbėjoms tikriausiai netrukdo atakuoti jūsų grimo kambario?

Būna... Ateina... Ir su dovanomis. O kartais dovanas teikia scenoje. Neseniai per koncertą Krasnodare į sceną ėmė plūsti srautas žmonių. Visi jie nešė dovanas, prašė, kad su jais nusifotografuočiau ir pasirašyčiau. Tai kada dainuoti? Pasijutau lyg toje televizijos laidoje „Stebuklų laukas“.

Įdomu, ką jums dovanoja?

Gėles, knygas, žaislus... Interviu prasitariau, kad mėgstu šokoladą, tai dabar jo gaunu daug. Yra viena tokia gerbėja iš Belgijos, ji visur paskui mane važinėja autobusu ar traukiniu – skraidyti bijo. Po kiekvieno koncerto atsiunčia didžiulę dėžę belgiško šokolado.

Neatrodo, kad jis kenktų jūsų figūrai...

Mėgstu sportą. Daug plaukioju, bėgioju, kilnoju svarmenis.

Prasitarėte, kad smagiausia dainuoti nuogam. Tą ir darote, kai repetuojate, bet juk amuletas, kurį nešiojate ant kaklo, lieka?

Mano tigras? Ne, jo nenusiimu. Nors amuletais ir netikiu.  

Ir prieš išeidamas į sceną nesakote jokios maldelės ar užkeikimo?

Žinau viena: artistas scenoje privalo skristi, tik tada prasideda tikrasis kūrybos procesas. Tik tada susilieja jo ir klausytojų širdys, apsikeičia mintys. Jei viso to nėra – scena tampa dykviete.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Matau tatuiruotę ant jūsų rankos. Ji ką nors reiškia?

Tatuiruotės – užkrečiama liga, niežai, kartą pradėjęs, negali sustoti (atsmaukia marškinėlius ir rodo dar vieną didelę rankos viršuje – red. past.).  

Turite hobį?

Norėčiau turėti jachtą. Arba skraidyti lėktuvu. Gal kada nors... Dabar didžiausia mano svajonė – būti namuose, su šeima. Tada žmona man sako: „Gal einam kur nors?“ O aš visai nenoriu, pasiilgstu savo daiktų, mėgstamų vietų, knygų...

Kai parvažiuoju, man reikia vienos ar dviejų dienų, kad įprasčiau, tik tada atšylu ir visiškai atsipalaiduoju. Po penkių – jau noriu išvykti (juokiasi).

Ar tuomet, kai būnate Londone, vežate vaikus į mokyklą?

Tai mano mėgstamas užsiėmimas! Ninočkos mokykloje surengiau labdaros koncertą, dabar ten visi mane pažįsta (šypsosi). Ninočka dėl to labai išdidi. Ji sako: „Štai mano tėtis, jis – garsus...“

Pagalvojau, jūsų žmona visada apdovanota gėlėmis. Juk tiek jų gaunate per koncertus!

Na, taip, gėlių mūsų namuose visada yra. Tačiau tikrosios mūsų gėlės – vaikai ir tai, ką jaučiame vienas kitam.

Ar kada esate kalbėjęsi apie tai, kas būtų, jei vaikai užsimanytų važiuoti į Rusiją? Mokytis arba dirbti?

Anądien sakau: „Floša, atiduodam vaikus į stovyklą prie Juodosios jūros?“ Reikėjo pamatyti, kaip pradėjo šaukti: „Ne! Niekada!“

Suprantu, vaikai nebus prie mūsų visą gyvenimą. Ypač vyrai, juk daug dalykų turi pereiti, kad taptų tikrais vyrais.

Jūs pats perėjote?

Jei sunkumų nebūtų buvę, juk nebūčiau tas, kas esu. Matyt, ir man reikėjo patirti pavojų, atsistoti ant bedugnės krašto ir įkristi į pačią giliausią duobę.

Naujausi straipsniai