Užsienio reikalų ministerija apgailestauja dėl Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje pareiškimo, kuriuo užkertamas kelias 17-ajai jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“ kelionei į lietuvių tremtinių palaidojimo vietas Rusijoje, turėjusiai vykti liepos 17-rugpjūčio 1 dienomis.
Rusijos Federacijos ambasados reiškiamas motyvas – Lietuvos pusėje tariamai kuriamos dirbtinės kliūtys sovietinių kapų ir monumentų tvarkymui.
Birželio 27 dieną buvo patvirtinta nauja užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikoje, tvarkymo taisyklių redakcija. Ji numato detaliai reglamentuotą, tačiau skaidrų, saugų, efektyvų ir teisėtą kelią užsienio valstybėms tvarkyti kapus, laikantis Lietuvos įstatymų. Visgi Rusijos federacijos ambasada nutarė imtis nepagrįstų ir neproporcingų veiksmų visuomeninės iniciatyvos „Misija Sibiras“ atžvilgiu.
Ministerijos nuomone, šis demaršas yra ne kas kita kaip bandymas daryti spaudimą Lietuvos vidaus sprendimų priėmimo procesui bei priversti sudaryti tarpvyriausybinę sutartį, neatitinkančią Lietuvos nacionalinių interesų.
Rusijos Federacijos ambasados organizuojamos sovietinių kapų tvarkybos gretinimas su tremtinių palaidojimo vietų tvarkymu, vykdomu visuomeninės iniciatyvos pagrindu, yra nepagrįstas. Misijos Sibiras veikla yra ne politinė, – tai grynai pilietinė, humanistinė, visuomeninė iniciatyva, kurios tikslas – pagerbti sovietinių represijų, trėmimų aukas, išsaugoti jų palaidojimo vietas.
Tikimės, kad Rusijos Federacija atsisakys tendencingo ir niekuo nepagrįsto „Misijos Sibiras“ veiklos vertinimo, nekurs dirbtinių kliūčių bei neieškos preteksto šios jaunimo iniciatyvos stabdymui.
Tuo tarpu projekto vadovė Raminta Kėželytė tiki, jog projektą dar gali pavykti įgyvendinti: „Šiandien Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje atstovo buvome informuoti, kad vizos „Misija Sibiras'18“ komandai nebus išduotos. Nuo pat pirmųjų projekto veiklos metų su Rusijos Federacijos ambasada yra bendraujama nuolat. Gaila, kad atsirado tikimybė, jog „Misija Sibiras“ ekspedicija gali neįvykti, bet labai viliuosi, kad situacija pasikeis ir ekspedicija, kaip ir suplanuota, išvyks liepos 17 d. Iki numatytos ekspedicijos datos dar tikrai yra pakankamai laiko. Noriu pabrėžti, kad „Misija Sibiras“ nėra politinis projektas, kuris daro įtaką kitoms kapaviečių tvarkymo ir istorinės atminties iniciatyvoms Lietuvoje ar Rusijoje.“
Ekspedicijos „Misija Sibiras“ iniciatorius Vygaudas Ušackas feisbuko paskyroje pasidalijo savo nuomone: „Vakar kalbėjome tiek su URM viceministru D. Skusevičiumi, tiek su Rusijos Ambasadoriumi Udalcovu. Pastarajam priminiau, kad mūsų tremtinių kapų tvarkymas – šventas dalykas. Neišduoti vizų „Misija Sibiras” dalyviams – trumparegiškas ir klaidingas sprendimas. Dar ne viskas prarasta. Tikiuosi, kad Rusijos URM persvarstys savo sprendimą. Iniciavome „Misija Sibiras” projektą siekiant skatinti jaunimo pilietiškumą ir išsaugoti mūsų tautos atmintį. Šie tikslai išliko per visus projekto gyvavimo metus.“
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politinės komunikacijos katedros vedėjo prof. dr. Andrius Vaišnys komentaras apie šį įvykį:
„MISIJA SIBIRAS yra ir kasmetinis pranešimas Rusijos gyventojams, rodantis naujų kartų ištikimybę vertybėms, primenantis aplankomose vietovėse totalitarizmo istoriją, gal net ją papildantis. Kaip dar uždrausti tokio pranešimo sklaidą ir „nubausti“ Lietuvą už jos tarptautinę poziciją smerkiant Rusijos informacinio ir ne tik informacinio karo veiksmus? Tokia Rusijos propagandos politika paprastai turi du tikslus: parodyti galią ir išprovokuoti atsakymą, kurį vėl būtų galima pateikti kaip argumentą kaltinti. Ši politika, deja, stiprėja. Jau užpernai buvo kilę minčių, analizuojant Rusijos propagandos veiksmus, kad šiai Lietuvos akcijai gali būti ateity padaryta kliūčių.
Žinome, kad Rusijoje yra nemažo atotrūkio tarp visuomenės, kuri nepritaria nei bandymams apriboti Rusijos lietuvių renginius, nei tokiai jos politikai Europos - ypač Baltijos šalių atžvilgiu, kuri grindžiama vien tik propagandos veiksmais. Tačiau ta visuomenė neturi jokio sprendimus lemiančio balso. Šios dienos Rusijos sprendimas sutrukdyti lankyti tremtinių vietas turėtų būti sutinkamas ne kaip „susirūpinimas“ nedemokratiniu draudimu, bet kaip kirtis visuomeninėms, atviroms iniciatyvoms. Juolab kad tai nieko bendra neturi su rusų aukų vietomis, muziejais, paveldu Lietuvoje.“
Įvykį komentuoja ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto mokslo redaktorius dr. Viktor Denisenko:
„Rusijos veiksmai, nukreipti prieš „Misija Sibiras“ projektą, nėra itin netikėti, turint galvoje visą Lietuvos ir Rusijos, ar plačiau – Rusijos ir Vakarų, santykių kontekstą. Viena vertus, Rusijos ambasada sieja sprendimą užkirsti kelią tremtinių kapų tvarkymo misijai su tuo, jog Lietuva neva trukdo tvarkyti sovietinių karių kapus savo teritorijoje. Tačiau reikia suprasti, jog viskas, kas yra susiję su vadinamuoju Didžioju Tėvynės karu, šiandieninėje Rusijoje yra politizuojama, naudojama ne tiek atminties politikai, kiek tam tikrai istoriniais naratyvais paremtai propagandai.
Nėra abejonių, kad kritusių karių kapavietės turi būti tvarkomos nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje jie kovėsi, tačiau Rusija akivaizdžiai paverčia tai savo politinio žaidimo dalimi. Lygiai taip pat ir kelio naujai „Misija Sibiras“ ekspedicijai užkirtimas yra to žaidimo dalis, bandymas daryti įtaką Lietuvos sprendimams, o gal ir banalus kerštas už Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiui tarptautinėje arenoje.
Į visą tai galima pažvelgti ir platesniame kontekste. Kaip tik pastaraisiais mėnesiais viešoje erdvėje atsirado nemažai informacijos, kuri rodo, kad Rusijoje sąmoningai trinama atmintis apie Stalino laikų represijas. Šio proceso dalimi, pavyzdžiui, tampa ir tam tikrų dokumentinių liudijimų – nuteistųjų apskaitos kortelių – naikinimas.
Tai atitinka oficialią Maskvos politiką, siekį pateikti idealizuotą sovietinės praeities vaizdą, ištrinant iš jo nemalonius istorinius aspektus. „Misijos Sibiras“ veikla, žiūrint Kremliaus akimis, yra kenksminga tam tikslui, nes lietuvių tremtinių kapai tolimose Rusijos platybėse prieštarauja dabartinės Rusijos puoselėjamam dar sovietiniam naratyvui apie „savanorišką“ Baltijos šalių prisijungimą prie Sovietų Sąjungos ir tuos „džiaugsmus“, kuriuos šiems kraštams neva atnešė sovietmetis.“
