Elegantiškas ir lengvas, žavus ir gundančiai skambantis – štai toks yra žodis „galeta“ (prancūzų k. „galette“). Galetos, kilusios iš jaukaus Bretanės regiono, netruko užkariauti visą Prancūziją, o vėliau ir kitas Europos bei viso pasaulio šalis. Kuo jos žavi ir kokia jų populiarumo istorija?
Galeta – tai tradicinis prancūzų virtuvės patiekalas, ruošiamas iš sluoksniuotos ar trapios tešlos pagrindo ir įvairių saldžių arba nesaldžių įdarų. Kalbėdami apie galetų atsiradimo istoriją, turime nusikelti į senuosius laikus – į Dvyliktąją naktį, kai Trys karaliai atvyko į Betliejų su dovanomis kūdikėliui Jėzui. Prancūzai kasmet šią dieną, sausio 6-ąją, mini ant šventės stalo patiekdami galette des Rois, dar vadinamą „Karalių pyragu“ (anglų k. King cake). Tradicinis galette des Rois įdaras – tai migdolų pasta, sumaišyta su kiaušiniais ir tarkuota apelsinų žievele. Prancūzijoje per Tris karalius kepėjai į parduodamas galette des Rois įmaišo ir tam tikrų laimę nešančių mažučių amuletų. Sakoma, kad, laikantis tradicijų, šventės dieną, kai galeta supjaustoma gabalėliais, kiekvienas šeimos narys išsirenka po vieną. Tas, kuris savo gabalėlyje randa amuletą, žaismingai karūnuojamas šios dienos karaliumi ar karaliene – jam uždedama simbolinė karūna ir tądien pildomi visi karūnuotojo norai.
Be galette des Rois, šiandien įvairiose pasaulio šalyse ruošiama begalė įvairių rūšių galetų. Paprastai tai yra žemi ir plokšti sluoksniuotos ar trapios tešlos pyragai su įvairiais įdarais – dažniausiai saldžiais, o kartais ir nesaldžiais. Saldiems galetų įdarams dažnai naudojamos sezoninės uogos ar vaisiai, taip pat įvairūs kremai, šokoladas. Pačiai paprasčiausiai saldžiajai galetai reikia tik trijų dalykų: tešlos, norimos rūšies vaisių ar uogų ir cukraus. Nors produktų sąrašas kuklokas, rezultatas vis tiek būna stulbinamas – tuo ir žavus šis paprastas kasdienis, bet elegantiškas kepinys. Na, o tradicinės nesaldžios prancūziškos galetos įdarui reikia smulkiai pjaustytų ar trintų bulvių ir grūdų, pavyzdžiui, kukurūzų, sorų, avižų. Taip pat nesaldžios galetos gaminamos su kumpiu, įvairių rūšių dešra, sūriais, kiaušiniais, daržovėmis. Kad ir koks būtų nesaldžios galetos įdaras, dažnai jis apibarstomas tarkuotu sūriu, ir galeta kepama, kol ši tampa aukso spalvos ir gardžiai traški.
Įdomu, kad ne visada, paprašę padavėjo galette, gausite gabalėlį tokio trapaus pyrago. Žinia, kartais Prancūzijoje galetomis vadinami ir pikantiško skonio grikių miltų blynai su įvairiais įdarais. Nesaldžios grikių miltų galetos dažnai gaminamos su įvairia mėsa, žuvimi, kiaušiniais, sūriu, daržovėmis ir kitais ingredientais. Prancūzijoje labai populiarus gallete complète su tarkuotu sūriu, kumpio riekelėmis ir ant viršaus užmuštu bei iškeptu kiaušiniu. Vienas iš netradicinių variantų – galette saucisse, kuris valgomas kaip dešrainis, į grikių miltų blyną suvyniojus dešrelę. O saldžiosios galetos pagardinamos įvairiais mėgstamais vaisiais ar uogomis, šokoladu.
Kartais tradiciniams įvairių šalių patiekalams keliami gana aukšti reikalavimai: nuo naudojamų ingredientų tikslaus sąrašo iki konkrečios patiekalo formos ar dydžio. Galetos, priešingai, gali būti ruošiamos tiek su įvairiais saldžiais, tiek nesaldžiais įdarais ar būti netaisyklingos formos, nes nėra kepamos specialiose kepimo formose. Galetų paruošimas labai paprastas. Galite ruošti „atvirą“ arba „uždarą“. Jei ruošiate „atvirą“ galetą, iškočiojus paruoštą tešlą ir jos viduryje paskleidus norimą įdarą, tešlos kraštai užlenkiami į galetos vidurį, uždengiant įdaro kraštelius, tačiau nepaslepiant jo viso po tešlos sluoksniu. Jeigu gaminate „uždarą“ galetą, turite pasiruošti du tešlos lakštus. Ant pirmojo paskleidus įdarą, jis uždengiamas antruoju tešlos lakštu, o krašteliai dailiai užspaudžiami. Kartais iš likusios tešlos išspaudžiamos norimos formelės ir jomis dekoruojamas pyrago viršus.
Prieš patiekiant į stalą, galeta supjaustoma trikampiais gabalėliais. Priešingai nei kiti desertai, ji nekepama maža, porcijinio dydžio. Sakoma, kad tai patiekalas, skirtas pjaustyti gabalėliais ir dalytis su šeima, draugais, artimaisiais, svečiais...
♦ ♦ ♦
Tekstas ir receptai Astos Černės