Drakulos tėvynė, romų kraštas, skurdi valstybė. Tai – ne ta šalis, į kurią dažnai driekiasi lietuvių kelionių maršrutai. Taip įprastai galvojame apie Rumuniją. Tačiau princas Charlesas čia yra įsigijęs valdą, kurioje prabėgo ne viena jo sūnų Williamo ir Harry vasara, XIX a. pabaigoje rumunai turėjo savo karalių, o šiandien dėl turistų ši pietryčių Europos valstybė konkuruoja su Bulgarija, Graikija, Ispanija ir Italija.
Transilvanija garsėja ne vien Drakula
Tai – vienas turtingiausių šalies regionų, su kurio ryšius buvo užmezgusi ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. X–XII a. Transilvanija buvo Vengrijos karalystės dalis, vėliau priklausė Austrijos–Vengrijos imperijai. Kaip ir kiti šios šalies regionai, Transilvanija keliautojams – tikra intriga, pilna malonių netikėtumų, įvairių tautų bei kultūrų palikto paveldo ir galimybių gerai praleisti laiką. Štai Transilvanijos vartais laikomą Oradios miestą rumunams vengrai grąžino tik 1920 m. O kadangi daugelį pastatų jame XVIII a. statė austrai, dėl išskirtinės architektūros jis vadinamas Rumunijos Paryžiumi. Vietiniai taip garbina savo miestą, kad noriai jį puošia be ypatingų švenčių.
Sibiu, Sebešas ir Sigišoara – vokiškos kultūros miestai. Mat Transilvanijos istorija yra susijusi ir su šia tauta. Saksų gentys čia XII–XIII a. įkūrė net 7 miestus. Šiandien Rumunijoje gyvena maždaug 1 proc. vokiečių, o Sebeše veikia vokiečių bendruomenė. Ne veltui iki XX a. pradžios vokiečiai Rumuniją vadino gero klimato ir gero maisto valstybe. Įdomiausia, kad šiandien, kai didžioji dalis Europos eina iš proto dėl ekologiškų produktų ir ekologiško ūkininkavimo, Rumunijoje dar beveik nežinoma, kad yra ir kitokių žemdirbystės būdų. O kaimuose žemė vis dar dirbama kauptukais ir arkliais. Mat net giliausiu sovietmečiu Maramureše (kaimiškoje Transilvanijos dalyje) nebuvo kolūkių.
Tiesa, didžioji keliautojų dalis, atvykę į Transilvaniją, pirmiausia skuba ieškoti ne ekologiškų produktų, o Drakulos pėdsakų, nors vietiniai pernelyg nesidžiaugia, kad nacionalinis Rumunijos didvyris ir Valakijos kunigaikštis Vladas Tepesas, įnirtingai kovojęs su turkais, kurie ilgus metus puldinėjo Rumuniją, nepelnytai laikomas kraugeriu vampyru.
Drakulos pilis – be Drakulos
Turistų apgultimi garsėjanti Brano pilis, kurią anglų rašytojas Bramas Stokeris savo garsiajame romane pavertė Drakulos rūmais, iš tiesų – buvusi Rumunijos karalienės Marijos mėgstama vasaros atostogų vieta. Šioje gan kuklioje, aukštai kalne stūksančioje pilyje, šiandien priklausančioje Habsburgų dinastijos palikuoniui, palaidota šios meniškos prigimties didikės širdis. Karalienė Marija rašė apsakymus, eilėraščius, tapė ir dosniai rėmė menininkus.
Tad didžioji pilies ekspozicijų dalis skirta būtent jos, o ne Drakulos atminimui. Ir jokių kraują stingdančių vaizdų ar atributų šioje pilyje nėra. Užtat kadaise vietiniai, pajutę Drakulos gerbėjų dėmesį (didžioji jų dalis atvyksta iš JAV), greitai ėmė ir patys kurstyti makabriškas aistras ir kurti vampyrizmo industriją. Atsirado nemažai tokių, kurie plūstančius į pilį turistus pasitikdavo kaklus apsivynioję tvarsčiais, persigėrusiais „krauju“, kad sustiprintų lankytojų tikėjimą Drakulos mitu. Tai garantavo gausias pajamas, turistų srautus ir sotesnį gyvenimą. Iš tiesų Drakula (šis vardas atsirado dėl to, kad Vlado Tepeso tėvas priklausė kilmingam Drakono ordinui) gyveno visai kitoje, Tirgovištės miesto pilyje, kuri šiandien gerokai apleista.
Tikėtina, kad legendai apie Drakulos vampyrinę prigimtį paskatų suteikė itin žiaurus Vlado Tepeso elgesys su pavaldiniais ir jam neįtikusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, per vienas Velykas Brašovo mieste jis aplink jo sienas ant kuolų pasodino apie 30 tūkstančių žmonių. Besiartindamas su kariuomene turkų sultonas, pamatęs tokį klaikų vaizdą, apsisuko ir su kariuomene atsitraukė.
Beje, daugelis kino juostų, kuriuose gausu mistikos ir siaubo elementų, iki šių dienų vis dar filmuojami būtent Transilvanijoje (vienas naujausių – „Vienuolė“ – neseniai rodytas ir Lietuvoje). Matyt, ne veltui pakeliui į Drakulos pilį keliautojai tolumoje gali pamatyti vadinamuosius „Holivudo ženklus“ arba Rumunijos miestų Brašovo ir Rišnovo pavadinimus, primenančius žymųjį Holivudo ženklą. Mat aplink juos esančiose apylinkėse buvo nufilmuotas ne vienas amerikiečių filmas apie vampyrus. Taip pat ir filmas „Šaltasis kalnas“ („Cold Mountain“). Tik ant tų kalnų su miestų pavadinimais, matomais iš tolo, auginamos... vynuogės.
Didinga praeitis ir masinanti ateitis
Sinaja – mažutis kurortinis miestas su maždaug 13 tūkst. gyventojų, įsikūręs Bučedžio kalnų papėdėje. Kvapą gniaužiančio grožio apylinkės rumunų didikus paskatino čia statyti juos įamžinusius šedevrus – XVII a. Sinajos vienuolyną ir XIX–XX a. puošniąsias Pelešo ir Pelišoro pilis. Vienuolyną 1695 m. įkūrė rumunų princas Mihailas Cantacuzino, įkvėptas piligriminės kelionės į Egiptą, kur aplankė Sinajaus kalną. Netrukus aplink vienuolyną ėmė rastis Sinajos miestelis.
Dar viena jo garsenybė – jau minėtoji Pelešo pilis. Tai – Rumunijos karaliaus Karlo I vasaros rezidencija ir viena gražiausių Europos pilių. Ji buvo statoma virš 30 metų. 1881 m. parlamento nutartimi Rumunija buvo paskelbta karalyste ir karūnuotas Rumunijos karalius Karlas I. Jis yra kilęs iš kilmingos vokiečių Hogencolernų-Zigmaringenų giminės.
Į Rumuniją Karolis I 1839 m. atvyko slapta, nes austrų didikai Habsburgai nenorėjo, kad Rumunija taptų savarankiška ir turėtų savo karalių. Rūmus statė net 400 amatininkų ir tūkstančiai pasiuntinių iš įvairių pasaulio šalių. Tad nenuostabu, kad juose galima pasigėrėti maurų, Florencijos, prancūzų stilistiką atspindinčiais interjeriais, lubas puošiančiais įspūdingais riešutmedžio drožiniais. Pilyje galima pasigrožėti originaliais Gustavo Klimto paveikslais, unikalia kinų vazų kolekcija, pamatyti Maiseno porceliano koklių krosnį.
Tai – pirmoji pilis Europoje, kurioje XX a. pradžioje buvo įrengtas centrinis šildymas, įvesta elektra, veikė vakuuminiai siurbliai, liftas ir prasiskiriantis stiklo stogas, kad svečiai galėtų gėrėtis dangumi. Deja, karalius Karlas I su karaliene Elžbieta, nepaisant nuostabaus grožio rūmų ir jų apylinkių gamtos, nebuvo laimingi. Nuo skarlatinos mirus jų mažametei vienintelei dukrai, po karaliaus mirties sostas atiteko jo brolio sūnui Ferdinandui.
Būtent jam karalius Karolis I šalia įspūdingos Pelešo pilies pastatė Pelišoro pilį. Tai, kad abiejose pilyse lankėsi ne vienas Europos didikas – akivaizdus įrodymas, kad Rumunija šiandien anaiptol nebėra nei skurdus, nei čigonų kraštas, nors keliaujant galima pamatyti, kaip gyvena šioje šalyje įsikūrę romai.
Romų tėvynė – ne Rumunija
Beje, Rumunijoje romai nėra populiarūs. Ir jų istorinė tėvynė yra ne Rumunija, o Indija. Keliaudami po Transilvaniją, turistai dažnai pravažiuoja pro Huedino miestelį, kuriame daugybė prašmatnių romų namų. Vieni turtingiausių Huedine – Gabori šeimos nariai, nors ir kitų šeimų romai čia, regis, neskursta.
Tiesa, romų bendruomenė – gana uždara, gyvena savo ritmu, puoselėja savo papročius, tradicijas ir, kaip tikina vietiniai, nekelia grėsmės. Tie, kurie nesilaiko romų garbės kodekso, vietinių baronų yra ištremiami ir „dirba“ savo nešvarius darbelius Ispanijos, Italijos didmiesčiuose. Beje, Vakarų Europoje romų integracija yra sėkmingesnė nei Rytų Europoje, taigi keliaujant po Transilvaniją daugiau jų sutikti neteko.
O tikrieji rumunų protėviai yra dakai, kuriems artimiausi šiandien yra Maramurešo apskrities, esančios Šiaurinėje Transilvanijos dalyje, gyventojai. Tai – Rumunijos dalis, kurią verta aplankyti dėl unikalių medinių koplytėlių nedideliais keturšlaičiais dvigubais stogais. Maramurešas pelnytai vadinamas medinės architektūros lopšiu, o medinių koplytėlių, talpinančių ne daugiau 100–200 žmonių, čia yra apie 1000. Įdomu, kad jos suręstos be konkrečių architektūrinių planų, bet turi unikalią meninę vertę.
Nemažai jų – Desesti, Jeud kaimuose, įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Beje, 2019-aisiais Rumunija iki vasaros pradžios pirmininkavo ES Tarybai, o daugiausia sąsajų su šia šalimi turėta, kaip tikina profesorius Alfredas Bumblauskas, LDK laikais ir būtent su Transilvanija. Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras vedė Oną Jogailaitę ir, tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, pasiekė, kad LDK ir Transilvaniją sietų tautų, kalbų ir religijų bendrystė.
8 naudingos nuorodos:
1. Karpatų Šveicarija
Taip dažnai vadinamas trečdalį šalies teritorijos užimantis Transilvanijos Karpatų kalnų masyvas. Čionai besidriekiantys Fegerašo kalnai mėgstami ir žygeivių, ir kalnų slidinėtojų. Būtent šiuose kalnuose esanti Transfegerešano kalnų trasa BBC televizijos reporterių pavadinta „labiausiai jaudinančiu“ pasaulio kalnų keliu. O Rodnos kalnai su daug ledyninių ežerų ir urvų yra paskelbti nacionaliniu parku.
2. Vandens pramogos
Dunojaus delta, esanti šalies rytuose, – trečia pagal dydį Europos delta, įtraukta į UNESCO gamtos paveldo objektų sąrašą. Ją ypač vertina paukščių stebėtojai, žvejai ir vandens turizmo mėgėjai. Čia rengiamos kelių dienų ar dienos išvykos laivais iš Tulčios, miesto, kurį rumunai vadina deltos vartais. Tulčioje taip pat galima aplankyti gamtos istorijos muziejų ir susipažinti su regiono gamtos ištekliais ir vietinių gyventojų tradicijomis.
3. Linksmosios kapinės
Sapantos miestelio kapinės Maramurešo apskrityje, įtrauktos į dešimties įdomiausių pasaulio kapinių sąrašą, garsėja tuo, kad ant kiekvieno iš maždaug 800 paminklų užrašytos trumputės istorijos ar epitafijos yra nuotaikingos. Pavyzdžiui: „Ša, nekalbėkite, nes anyta gali nubusti ir sugrįžti į namus, o tada man ir vėl atsivers pragaras žemėje. Ačiū.“ O visi kapinių kryžiai – mediniai, dangiškos spalvos su piešiniais, vaizduojančiais kasdienį žmonių gyvenimą. Šalia kapinių – daugybė suvenyrų krautuvėlių ir turistų. Regis, ramybė ar užmarštis mirusiesiems čia tikrai neįmanoma. O norinčiųjų atgulti čia amžinojo poilsio ir šitaip įsiamžinti – netrūksta.
4. Stulbinanti prabanga
Šalies sostinės Bukarešto Parlamento rūmai – vienas didžiausių ir prabangiausių pasaulio statinių. Ant jų stogo įrengta net sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, o kilimai, kuriais išklotas pagrindinis pastato aukštas, nuausti pačiame pastate dar jį statant – vėliau juos įnešti vidun būtų buvę neįmanoma. Rūmų plotas – apie 330 tūkst. kv. m (juose – 12 pastatų, dar 8 – po žeme) ir apie 3100 kabinetų.
5. Smaližių kraštas
Rumunai – didžiuliai smaližiai. Desertui jie patiekia ir siūlo paragauti blynų su šokoladu ar uogiene ir dar apibertų cukrumi (clatite), spurgų su uogienės ar varškės įdaru (papanași), rumuniškų ledų (inghetată) ar pyragaičių su daug kremo (prajituri).
6. Tradicinis rumunų vakaras
Ryškiaspalviai tautiniai drabužiai, trankūs šokiai ir muzika, prietarai, gausios vaišės ir rinktiniai vynai, – visa tai siūloma patirti Rumunijos kaimeliuose.
7. Juodosios jūros kurortai
Mamaia, Eforie, Jupiter, Venus, Saturn, Mangalia – žymiausi šalies kurortai prie Juodosios jūros su itin plačiais ir švariais smėlio paplūdimiais. Kai kuriuose jų, pavyzdžiui, Mangalia, be jūros dar galima maudytis terminiuose vandenyse ir sveikatintis durpių voniose, o Eforie kurorte panirti į Techirghiol ežero vandenį, kuris yra lyginamas su Negyvąja jūra.
8. Spalvotieji vienuolynai
Tai – vieni unikaliausių šalies paveldo objektų šalyje, esantys Bukovinos regione šiaurės rytų Karpatuose. Jų išorines sienas puošia religines scenas ir šventuosius vaizduojančios freskos, sukurtos XV–XVI a.