Rūgštimi apipiltas Maskvos Didžiojo teatro meno direktorius Sergejus Filinas pamažu sveiksta. „Gaila, toje dozėje buvo ne alus“, - sako Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Acheno mieste šiuo metu gydomas menininkas. Interviu „Spiegel“ jis pasakojo apie savo sveikatos būklę ir viltis, kad vėl grįš į Didįjį teatrą.
-Sausio 18 dieną patyrėte rūgšties ataką. Nuo vasario 5 dienos gydotės Achene. Kaip jums sekasi?
Jau patyriau aštuonias operacijas, tačiau jų dar laukia ne viena. Tačiau esu geros nuotaikos. Visų pirma, jaučiu, kad jėgos sugrįžta.
-Ar galėsite matyti?
Kaire akimi matau geriau nei dešine. Gydytojai sako, kad matysiu pakankamai gerai.
-Ar jau galite skaityti laikraščius ar knygas?
Man padeda žmona Irina ir mano sesuo Elena, jos yra su manimi Achene.
-Ar ketinate sugrįžti į Didįjį teatrą?
To labai tikiuosi. Tačiau viskas priklauso nuo gydytojų.
-Kaip stipriai rūgštis nudegino jūsų galvą?
Dėl to nesisieloju. Bet kokiu atveju, veido slėpti neketinu.
-Tai operos Fantomu būti neketinate, kuris slepiasi už kaukės?
Ne. Viską priimu su humoru. Gydytoju pastangomis esu patenkintas. Gali būti, kad atrodysiu ne ką kitaip nei anksčiau. Žinote, yra tokia rusų liaudies pasaka, kaip jaunas vyras sėdėdamas katile su verdančiu pienu ir vandeniu šokinėja ir tampa vis jaunesniu ir gražesniu. Šioje pasakoje daug išminties. Svarbiausia tikėti, kad viskas bus gerai.
-Jūs buvote laikomas gražiu vyru. Kaip šiandien jaučiatės, kai žvelgiate į save?
Nežinau, ar aš buvau gražus vyras. Bent jau pats savęs tokiu nelaikiau. Žinau, kad tiesa tokia, jog grožis nepriklauso nuo to, ar tavo šukuosena madinga ir ar veidas raukšlėtas. Labai svarbu sveikas protas ir gera širdis. Galiu jus patikinti, kad mano visiškam pasveikimui prireiks laiko, pastangų ir kantrybės. Viskas bus taip, kaip prieš išpuolį.
-Kas atliko šį išpuolį?
Atsižvelgdamas į vykdomą tyrimą, negaliu komentuoti. Galiu pasakyti tiek: giliai viduje aš žinau, kas už viso to slepiasi.
Ar sugrįšite į Didįjį teatrą, net jei paaiškės, kad išpuolį surengė darbuotojai?
Be abejonės. Didysis teatras yra mano gyvenimas, mano namai. Mano darbas yra ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Ir šiuo metu kasdien susiskambinu su pirmąja balerina Galina Stepanenko, kuri mane atstovauja. man nesant. Ji buvo mano pasirinkimas, dabar ji rūpinasi mano sumanymais. Neturiu noro pradingti. Šiuo metu visi ruošiasi birželio mėnesį vyksiančiai premjerai „Oneginas“.
-Didysis teatras laikomas vienu geriausių baleto pasaulyje, tačiau gana senamadišku. Kokius tikslus kaip meno vadovas esate iškėlęs?
Esu už modernumo ir tradicijų pusiausvyrą. Tokia klasika kaip P.Čaikovskio „Gulbių ežeras“, prancūzų Adolpho Adamo „Žizel“ arba rusų kompozitoriaus Aleksandro Glazunovo „Raimonda“ visada bus repertuaro dalimi. Tačiau neturime sustoti vienoje vietoje, turime kurti toliau. Modernūs kūriniai įdomūs ir publikai, ir šokėjams. Kiekvienas teatras yra gyvas organizmas.
-Kas šiandien baletą daro sėkmingu?
Tikrai ne sienos ir stulpai, vienareikšmiškai – žmonės. Svarbu, kad kūrėjai ir šokėjai kiekvieną rytą džiaugtųsi savo darbu. Mano užduotis juos maksimaliai paskatinti.
-Didysis teatras laikomas laikomas gyvačių lizdu, kuriame pilna pavydo, sekso skandalų, kovos dėl šlovės ir pinigų. Aš šis išpuolis prieš jus gali teatrui padėti atsikratyti šių ligų?
Tikiuosi to. Tai būtų svajonė, kad tai kas man nutiko, galiausiai taptų skandalų pabaiga. Jie visada ateina iš to paties kampo. Mane tai visada stebino, kaip galima likti nenubaustam.
Jūs turite galvoje šokėją Nikolajų Ziskaridsę, kuris neseniai interviu vienam Maskvos laikraščiui pasakė, kad jūsų sužalojimai ne tokie jau sunkūs ir išpuolio metu nebuvo jokios sieros rūgšties.
Vardą jūs paminėjote. O kas liečia skystį, kurie subjaurojo mano veidą ir akis, Maskvos tyrėjams nekelia abejonių, kad tai buvo sieros rūgšties. Deja, ši dozė nebuvo alus.