Aktorių namuose – Lietuvos teatro sąjungoje – pirmadienio vakarą skambėjo aktorės Nijolės Narmontaitės balsas, šiltos istorijos iš gyvenimo, romansai bei jausmingos kalbos.
Pasisveikindama su visą salę užpildžiusiais žiūrovais vakaro kaltininkė perskaitė Justino Marcinkevičiaus eilėraštį. „Mano kūrybinis gyvenimas yra ne tik teatras, ne tik dainos, bet įvairiausios programos, su kuriomis keliauju po visą pasaulį – Kanadą, Ameriką, Daniją, Angliją... Jūs galite nuvesti šį vakarą savo linkme, šiandien programa bus trumpesnė, nebent norėsite ją išilginti iki keturių ar penkių valandų“, – juokėsi aktorė.
Nors vakaras pavadintas „Negaliu gyventi be teatro“, N.Narmontaitė tikino, kad teatras yra jos mylimas ir branginamas, nors tikslesnis pavadinimas būtų „Negaliu gyventi be scenos“. „Mano scena – visur. Ar prie ežero sėdint su mylimu žmogum, ar dainuojant prie laužo, ne tik teatre galiu vaidinti“, – šiltai kalbėjo ji.
Aktorė daug kalbėjo apie svajones, keliones, priminė atėjusiems, kaip svarbu kartais sustoti ir pasidžiaugti akimirka. „Visi šįvakar vaidinsime, improvizuosime. Pati didžiausia šventė yra ši akimirka. Ruduo praeis“, – šypsojosi N.Narmontaitė.
Kiek vėluodamas, nešinas raudonomis rožėmis atskubėjo virtuvės šefas Ruslanas Bolgovas. Bičiulį aktorė pasveikino nuo scenos. Tuoj dovanodama dar vieną dainą N.Narmontaitė tarsi įrodė savo žodžius apie improvizacijas ir pakvietė šokio vieną džentelmeną iš salės. Ragindama prisiminti romantiškąjį Paryžių, aktorė atliko žinoma prancūzišką šansoną. Nemokamo vakaro metu netrūko ir kitų staigmenų, nuoširdaus juoko ir šviesių emocijų, skambėjo romansai, meilės dainos, ištraukos iš spektaklių („Selavy“, „Meistriškumo pamoka“ ir kt.) bei humoristiniai etiudai.