Romualdas Ramanauskas (62) šiandien mieliau kalba apie Romainą Gary nei apie savo praeitį. O ir prisimindamas ją tarsi teisinasi, kad daug kas buvo „ne tai“. Tačiau kad ir kaip aktorius atgailautų, istorijos neišbrauksi. Ir tų žmonių, kurie ligi šiol Ramanauską tapatina su jo Richardu, Prometėju, Briku, Hamletu.
Kodėl visi aktoriai svajoja apie Hamletą? Tai tikrai toks puikus vaidmuo?
Tiesiog tradicija: CV užpildai, kad vaidinai Hamletą, ir visi tave neva gerbia. Bet aš ne kartą sakiau Irenai Bučienei: „Ne. Nenoriu.“ Režisierė mane įtikino. O ir nepatogu pasidarė: negi būsiu vienintelis, pabėgęs nuo Hamleto... Jutau didelį blefą, nežinojau, nuo ko pradėti tą vaidmenį. Man išvis atrodo, kad Shakespeare’as buvo moteris, nes visoje jo dramaturgijoje suvedinėjamos sąskaitos su kvaila vyrų gimine. Makbetienė valdo savo vyrą. Jago paskalų pakurstytas Otelas pasmaugia Dezdemoną. Tyras, doras Hamletas, prisiklausęs gandų, nuduria Polonijų, staiga ima pjauti žmones... Vis pagalvoju, kad po Shakespeare’o pavarde galėtų slėptis karalienė Elžbieta: ta tobula moteris, kuri ir šoko, ir dainavo, ir globojo menus. Why not? Gal titulas jai neleido taip žemai pulti ir savo pavarde pasirašyti?
Teatre buvote Irenos Bučienės favoritas. Pelnytai?
Nežinau. Ne tik Irenos favoritas buvau. Dirbau su Vancevičiumi, su Tuminu, Lapėnu – visais. Buvo tiršta, tiršta, tiršta metai po metų: blokai pagrindinių vaidmenų. Kartais per savaitę – 4–5 vakarai, kai dirbdavau neišeidamas iš scenos, – konvejeris. Pradėjau nebejausti jokio džiaugsmo, svajojau, kad negaučiau vaidmens. Nebekenčiau teatro, pavargau, nebegalėjau. Net kolegos ironizavo: „Jie nori tavo mirties?“ Ir tai truko dešimtį, penkiolika metų. Dabar pats stebiuosi, kaip užteko jėgų. O dar buvo to vadinamojo bohemiško gyvenimo, dar filmai, važinėjimai prasidėjo. Plius – charakteris: nosies kišimas į visus naktinius pabendravimus, pagėrimus. Būdavo, nutari gyventi labai tauriai: jokių kavinių, nieko, nieko, nieko. Bet dažniau viską sau leisdavai. Baigi sunkų spektaklį ar filmavimą, reikia atsipalaiduoti, atšvęsti, patirti bendravimo ekstazę.
Tam reikėjo arkliškos sveikatos.
Aišku, kad visa tai atsiliepė sveikatai. Meniniai krūviai, gastrolinis gyvenimas, naktys oro uostuose, amžinas jovalas. Tuo metu prasidėjo ir visokie nerviniai dalykai, ir depresijos. Jas dar pagilino kompleksai, kad ne taip dirbi, kad kartojiesi, kad net nespėji tvarkingai išmokti teksto. Ir pavojingų paslydimų buvo, ir papeikimų. Bet jei esi normalus aktorius, ne buhalteris, kaip be to?
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.