Kasmet aptardama Romos „Alta Moda“ (it. aukštoji mada) kolekcijas rašydavau apie dizainerių klientes „donna di classe“ (it. kilminga, aristokratiška moteris). Jos – pagrindinės mados namų klientės, pristatymų salėse išsiskiriančios ypatinga laikysena. Joms skiriamos vietos pirmose eilėse. Jos – ir storų piniginių savininkės. Bet šį kartą mano rašinys ne apie jas. Kaitrią 2015-ųjų liepą gavau pakvietimą į vakarėlį, rengiamą vienoje autentiškiausių Romos 6-ojo dešimtmečio aukštuomenei skirtų vietų – „Villa Laetitia“. Ant Tibro upės kranto vešlioje augmenijoje paskendusiame vilos parke visą naktį linksminosi legendinio Romos dizainerio Sandro Ferrone viešnios.
Per du dešimtmečius Romoje pati esu sunešiojusi apie dvidešimt suknelių su šiuo logotipu. Ne kartą matuodamasi drabužius girdėjau konsultančių nuomonę, jog dizaineris Sandro Ferrone yra Romos moterų dievaitis. Jis nė kiek ne mažiau mylimas, nei aukštosios mados legenda – „stilista“ (it. aukštosios mados kūrėjas) Valentino Garavani. O gerbiamas net labiau už raudonųjų suknių korifėjų, nes niekada nepabėgo į Paryžių. Stilistas Sandro Ferrone liko ištikimas Amžinąjam miestui kaip kiti aukštosios mados kūrėjai Renato Balestra, Raffaella Curiel, Camillo Bona, „Gattinoni“ dizaineris Guillermo Mariotto.
Lyginti Valentino Garavani, Renato Balestra, Raffaella Curiel su Sandro Ferrone – drąsus iššūkis, nes anksčiau išvardintų stilistų kuriamų drabužių kainos skiriasi keliais nuliais. Bet šiandien viską sprendžia pačios klientės. Laikai pasikeitė, ir moterys tapo kosmopolitiškesnės. Joms nebeįdomu vilkėti beprotiškai brangias aukštosios mados suknias, važinėti „Maserati“ ir savo gyvenimą patikėti uniformuotiems namų patarnautojams. Kad ir kaip malonu būtų stebėti 1000, o kartais ir 100 000 eurų kainuojančias suknias ant podiumo, vis dėlto ne kiekviena moteris tokią prabangą gali sau leisti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jos didenybė Haute Couture: drabužiai, neturintys kainos
Sąlygas mados kūrėjams šiandien diktuoja ne aristokratės, o energingos, savarankiškos ir iššūkių nebijančios karjeristės.
Tačiau visos dailiosios lyties atstovės – turtingos ir galinčios pasidžiaugti tik vidutinėmis pajamomis, eilinės moterys ir „donna di classe“ – svajoja atrodyti madingos, elegantiškos ir gundančios. Todėl sąlygas mados kūrėjams šiandien diktuoja ne aristokratės, o energingos, savarankiškos ir iššūkių nebijančios karjeristės. Jų dievas – į aštuntąją dešimtį įžengęs stilistas Sandro Ferrone.
Atradau šį ženką prieš dvidešimt metų, tačiau nė karto aukštosios mados savaitėse neteko sutikti paties kūrėjo. Šįmet įvyko lemtingas susitikimas ir dizaineris maloniai sutiko ne tik pabendrauti, bet ir nusifotografuoti. Turiu pripažinti, jis ne tik talentingas, bet ir malonus. Neretai individulią moterų madą kuriantys stilistai vadinami dailiosios lyties psichologais, į kurių mados namus atvykusios klientės pasikrauna gerų emocijų. Sandro Ferrone akimirksniu privertė pasijusti tikra moterimi.
Kodėl visai atsitiktinai pajutau potraukį šio kūrėjo stiliui vos atvykusi į Romą, dar jo paties nepažinusi? Niekada nebuvo nejauku įeiti į jo saloną. Vėliau paaiškėjo, kad jis pats rekomenduoja konultantes ir veda joms bendravimo su klientais pamokėlę. Na, o jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Sandro Ferrone stilių, pavadinčiau jį „una vera italianita“ (it. tikras itališkumas).
Tai reikškia, kad kiekviena jo kurta suknelė, palaidinė, kelnės arba švarkelis dailiai priglunda prie kūno, o figūros formos tampa tik numanomos. Jis moka subtiliai pabrėžti moters erotiškumą netgi labai apnuoginančiais drabužiais – mini šortukais iš plono šilko tvilo paryškintu kombinezonu, nugarą apnuoginančia palaidine, plačiomis švelniai plazdančiomis ant moters klubų kelnėmis.
„Sandro Ferrone“ fenomenas slypi jo sugebėjime „pret-a-porter“ drabužiui suteikti vienetinio drabužio įspūdį.
„Sandro Ferrone“ fenomenas slypi jo sugebėjime „pret-a-porter“ drabužiui suteikti vienetinio drabužio įspūdį. Suknelė atrodo lyg pasiūta pagal individualius išmatavimus. Galbūt todėl stilistui ir buvo suteikta garbė naują žiemos sezono kolekciją kartu su Romos legendiniais vienetinės mados kūrėjais pristatyti Amžinojo miesto aukštosios mados savaitėje.
Sandro Ferrone sukurtų drabužių audiniai nėra tokie prabangūs kaip Valentino Garavani arba Renato Balestra, jis nekuria prie suknios vienetinių to paties atspalvio batelių, pirštinaičių ir rankinės bei skrybėlaitės. Todėl jo suknelę galima įsigyti ir už 100 eurų, tačiau vis dėlto drabužis dovanoja komforto būseną.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Chanel“ kolekcijos pristatyme šmėžavo ir Juozo Statkevičiaus kurti drabužiai
Pastelinės spalvos ir arabiški etnoraštai, trapūs nėriniai „Villa Laetitia“ vakaro metu dailiai atskliedė sodrų moterų kūno įdegį. Ant persiko atspalvio odos vilkimi drabužiai užtikrino, kad moterys neatrodo vulgariai net apnuoginausios gilias iškirptes, įdegusį pilvą, šlaunis. Karštą liepos naktį dauguma klienčių vilkėjo Sandro Ferrone apdarais ir jautėsi elegantiškos, gundančios.
Turiu pripažinti, kad elegantiškas vakaras neįpareigojo moterų puoštis ilgomis proginėmis sukniomis, nors „Villa Laetitia“ oranžerijoje pastebėjau ir tokių klienčių. Stilistas pakvietime nenurodė griežto elegancijos kodo. Juk jis – demokratiškos mados pradininkas. Todėl ilgomis sukniomis daugiausia vilkėjo Romos aktorės ir populiarių Italijos televizijos laidų vedėjos.
Demokratiška mada neatrodė banali – kruopelė retro plius trečiojo tūkstantmečio stiliaus atspalviai – ir drabužis tampa toks, koks turi būti.
Pagrindinės Sandro Ferrone klientės, kurias autorius panoro matyti Aukštosios mados savaitės vakarą ir išsiuntė joms pakvietimus, vilkėjo kokteilinius drabužius iš plono šilko, šilko tvilo, šifono, krepdešino, batisto ir poplino. Klientės su malonumu fotografavosi prie sienelės, o iš jų veidų išraiškų buvo galima spręsti, jog drabužiai atitinka svarbiausią dailiosios lyties reikalavimą – malonumo jausmą. Demokratiška mada neatrodė banali – kruopelė retro plius trečiojo tūkstantmečio stiliaus atspalviai – ir drabužis tampa toks, koks turi būti.
„Sandro Ferrone“ vakarėlyje klientėms buvo suteikta galimybė susipažinti su nauja kitų metų žiemos kolekcija, kurioje dominavo juodai balti deriniai. Plačios skraistės, kutais papuoštos liemenės ir dailiai krintančios kelnės bei moterų dievinamos suknios buvo eksponuojamos ant manekenų, išrikiuotų oranžerijoje ir ant vilos laiptų. Galima buvo rankomis paliesti audinius ir įsitikinti jų kokybe.
Svečiai vaišinosi gaivinančiu putojančiu „prosecco“ ir baltojo vyno pagrindu sumaišytais kokteiliais ir užkandžiavo braškėmis bei arbūzo vėrinukais.