Prieš kelias dienas grįžau iš Maskvos kino festivalio. Jame pristačiau savo naują filmą, „Streikas“. Buvo visko: raudonas kilimas, kuriuo žygiavau šalia Brado Pitto ir Nikitos Michalkovo, pirmą sykį draugų aprodytas Rusijos sostinės naktinis gyvenimas, festivalio svečiai, premjeros ir vakarėliai... Įspūdžių užteks ilgam, tačiau vos grįžęs atsidūriau visai kitokių įvykių sūkuryje.
Prasidėjęs Lietuvos pirmininkavimas Europos Tarybai – svarbus, istorinis šalies įvykis. Jį lydi (o gal net nustelbia?) vis netylančios diskusijos apie homoseksualų teises. Artėja LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų) eitynės – „Baltic Pride Vilnius“. Kaip dauguma žino, jos planuojamos liepos 27-ą dieną Gedimino prospekte, bet leidimo dar nėra.
Miesto meras Artūras Zuokas, rodos, išsisukinėja. Gal bijo tiesiai išsakyti savo nuomonę? Tuo tarpu Vyriausiasis administracinis teismas jau buvo uždegęs žalią šviesą – liepė iš naujo derinti eitynių vietą, o ponas Zuokas prašymą ir vėl atmetė. Šįsyk motyvuodamas tuo, kad žygiuoti šalia valstybinės svarbos objektų negalima. Nesvarbu, kad iki šiol žygiavo visi, kas netingi.
Kai kas dar sako, kad toks sprendimas yra demokratiškas, nes dauguma lietuvių eitynėms nepritaria. Tačiau sutikite, jei dauguma pritartų gėjų teisėms, tai ir žygiuoti nebūtų prasmės. Juk tam ir reikalingi žygiai, kad pakovotume už save tada, kai dauguma neišgirsta ar girdėti nenori.
Šiaip... man Lietuvoje – gera. Gera, bet sunku. Manau, kad daug kas būtent taip Lietuvoje ir jaučiasi. Sutinku, kad kol mes diskutuojame apie gėjų gyvenimą, dalis lietuvių skursta, vos suduria galą su galu, patiria nepriteklių. Arba tiesiogiai kenčia nuo kasdienės neteisybės. Tai apie kokį dar gėjų paradą kalbėti tokiame kontekste – ar nėra rimtesnių problemų?
Man pačiam kartais atrodo, kad kai kurie LGBT klausimai yra gerokai persūdomi. Politikai, žinoma, šia situacija naudojasi, siekdami nukreipti dėmesį nuo kitų problemų ir jų esmės.
O aš vis dėlto noriu tikėti, kad gėjų ar lesbiečių teisės – tai dalis didesnės kovos už bendražmogiškas lygias teises. Gėjus – tai nebūtinai tas stilingas stilistas, vaišinantis prabangias damas šampanu „glamūrinių“ žurnalų puslapiuose. Gėjus gali būti ir tas pusbrolis kaime, paprastas žemdirbys Jonas, kuris dabar skandina savo užslėptą aistrą degtinės taurelėje... Lesbietė gali būti ta trapios figūros kaimynė Jolanta iš penkto aukšto, kuriai pirkinius iš parduotuvės užnešti jau kelis mėnesius padeda jos partnerė... Jie visi – tokie patys žmonės, kurie susiduria su tokiomis pačiomis problemomis ar moralinėmis dilemomis. „Baltic Pride“ yra tiesiog žmonių susitikimas, kuriame galima palaikyti vienas kitą bei pagerbti tarptautinius aktyvistus.
Ar pats dalyvausiu Vilniuje vyksiančiame „Baltic Pride“? Širdimi, taip! Fiziškai dalyvauti, deja, negalėsiu. Sutikau su Ukrainos Lvovo mieste vyksiančio „Wiz-Art“ trumpo metro kino festivalio pasiūlymu – pristatyti savo filmus „Streikas“ (angl. „We will riot“) ir „Porno melodrama“.
Tiesa, išgirdęs, kad jų festivalis vyks tomis pačiomis dienomis kaip eitynės, paprašiau, kad seansą surengtų liepos 27-ają. Mano vienintelė sąlyga buvo tokia: organizatoriai šią peržiūrą turi oficialiai skirti Vilniuje vyksiančioms „Baltic Pride“ eitynėms. Perspėję, kad tai gali būti pavojinga – prieš metus rengę panašų seansą, jie sulaukė protesto ir net dūminės bombos – jie sutiko.
Keista: gyvename pasaulyje, kuriame žmonių jausmai gali išprovokuoti smurtą ar neapykantą. Tačiau turime susitelkti, nesikišti į politikų žaidimus ir palaikyti vienas kitą. Maža to, kartu siekti socialinio teisingumo. Tada – ir tik tada – Lietuvoje bus iš tiesų gera.
Jūsų dėmesiui – Romo Zabarausko filmo „Streikas“ tyzeris: